Alinos Borzenkaitės eilėraščius jau buvau pamėgusi klausydamasi autorės skaitymų ir skaitydama publikacijas. Labai laukiau pirmosios knygos ir jau galiu patvirtinti, kad laukti vertėjo – poezijos rinkinys „Undinės žvejoja“ paliko labai palankų įspūdį.

Alina Borzenkaitė. „Undinės žvejoja“, V.: „Slinktys“, 2025, dailininkė Agnė Čirbulėnaitė

 

Pradėti noriu nuo rinkinio leitmotyvo – pasakos naratyvo, jo atkartojimo ir kūrybiško perkūrimo. Tokias inspiracijas patvirtina ir pati autorė, komentuodama vaizdinį ir tekstinį knygos turinį: „Kažkada vaikystėje turėjau seną Anderseno pasakų knygą su ant viršelio pavaizduota balkšva undine, sėdinčia ant akmens, oranžiniame fone. Knygą pamečiau, bet vaizdinys įsiminė. Iš dalies jis tapo vizualine inspiracija daliai parašytų tekstų ir šios knygos kūnui.“ (Žr.: www.slinktys.lt/471-undines-zvejoja.)

Jau pirmajame knygos eilėraštyje atpažįstamas Lewiso Carrollio „Alisos stebuklų šalyje“ veikėjas Hatteris (taip jį savo eilėraštyje „Laikrodininkas buvo girtas“ įvardija A. Borzenkaitė). Pasakos leitmotyvų perkūra itin ryškiai atsiskleidžia ir eilėraštyje „Andersenai?“. Hanso Christiano Anderseno kūrinių motyvai tampa A. Borzenkaitės kuriamų pasaulių ašimi, tačiau svarbu pabrėžti tai, kad poetė geba atsispirti nuo inspiracijų ir kurti savarankišką eilėraščių mikrokosmą. Pasakų naratyvai susipina su šiuolaikybe ir tampa reikšmių šaltiniu tiek eilėraščių subjektui, tiek skaitytojui: „virėja Undinė, žvynuota tylenė, / sumala karšių faršą kartu su kaulais, / ji nekalbi, tad neužduoda klausimų. / gretimais dirbantis paštininkas / retu vardu – Kajus – / anos užkandinės neapkenčia, // išmeta lauk siuntas, / gautas iš šiaurės šalių, / keikia adresatus, / sako:/ „tik pamišėliai gali gyventi įšale“ (28 p.).

Pasakų pasauliai A. Borzenkaitės kūryboje siejami su mitologinėmis būtybėmis ir folkloru, tačiau laumės, raudonplaukės raganos ir undinės ne visuomet veikia tradiciškai, jos paklūsta unikaliam praeities ir dabarties dialogui, rimtį keičiant ironijai, žaismingumui ir net absurdo pajautoms. Eilėraščių subjektė subtilios ir  taiklios ironijos smaigalį nukreipia į save, aplinkinius ir gyvenamąjį pasaulį, atskleisdama žmonių veiklos, pastangų ir būties reiškinių nelogiškumą. Derindama pasakos naratyvą, archetipus ir šiuolaikybės absurdą autorė parodo neatitikimus tarp to, kas įsivaizduojama, ir to, kas išties yra. Tai tikrai paveiku.

Dalis pasakų eilėraščių, pavyzdžiui, „Trumpa pasaka“, alsuoja feminizmu, kuris leidžia veikti. Nors princesė negali pabėgti nuo savo lemties net užsitempusi žvejo šortus, galiausiai ji randa sprendimą ir tampa savo gyvenimo kūrėja: „Rytoj žveją išbruzgins iš karalystės, / poryt princesė pavogs jo valtį, pasieks Nilo upę / ir išplauks į Egiptą ieškot faraonų įkapių.“ (27 p.) Dar kartą norisi pabrėžti, kad poetės kūryboje sugula archaika, praeities reliktai ir šiuolaikinės aktualijos – per praeitį brendama link dabarties, miestų ir gamtos atminčiai išsaugant tai, kas buvo, ir kartu stiepiantis tolyn. Eilėraštyje „Užupio pasakos“ „traktierių ir viešnamių dulkes“ keičia meilės ženklai, o „pikti paaugliai, susapnavę turtus ir kariauną, / slapčia ieško lobių metalo ieškikliais prie tilto, / bet nieko nepešę, sušalę, pirštus įsipjauna / rastu rakteliu su užuomina „kostas+milda“ (23 p.).

Vienas stipriausių ir įdomiausių šio rinkinio bruožų – to, kas sukurta, kas pulsuoja išmone ir skatina vaizduotę, ir tikslių istorinių atspindžių, aplinkosaugos problemų, sąvokų ir intertekstų dermė. Skaitydama itin vaizdingą, pasakišką poeziją vis atsimušdavau į tai, kas sukeistinta, ir į tai, kas tikra ir aktualu materialiajame pasaulyje. Tokia vaizduotės ir tikrovės dermė ryški aplinkokūros ir aplinkosaugos temos eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Upės vamzdynuose“, „Mamutų miestas“. Pastarojo kūrinio subjektė mąsto apie Sapiegų liepos išsaugojimą ir pagarbų tyrinėjimą, greta plačiai išsikerojusios išmonės šakų eilėraštyje kartu egzistuoja tikslumas, minima sąvoka „arboristas“.

Labai išsiskyrė istorinę atmintį ir dabartį aprėpiantys knygos eilėraščiai. Pompėjai ir Pripetė, karas ir okupacija – nuo tiesioginių nuorodų iki subtilių užuominų. Istorijos svarbą, mitologijos ir faktų sampyną itin atspindi eilėraštis „Laumės ratas“ – pasitelkus mitologinę figūrą žengiama nuo X a. iki XXI a. Itin raiškiai suskamba XX a. motyvas: „Sviediniams arimus užsėjus, / vagonai patraukė įšalan. / Etnografai pranašavo laumių genties išnykimą.“ (36 p.) Istorijos procesai susiejami su gyvąja gamta – pavyzdžiui, eilėraštyje „Floriografija“ močiutės knygose džiovinamos gėlės tampa rezistencijos simboliu, tačiau negali pagražinti tamsiausių istorijos faktų: „močiutė žudė gėles – / bjauriausiųjų žiedlapius / smaugė tarybiniam atlase, / buvau šešerių, kai / ištrintus šalių kontūrus / nuklojau gysločiais, maniau, / tai užgydys istorijos žaizdą. / močiutė juokėsi.“ (53 p.)

Palankų įspūdį paliko ir eilėraščiai, kuriuose įvardijimas kasdienybės absurdas, pavyzdžiui, „Kaip aš perpratau empirizmo sąvoką“. Sąmoningai paprastas eilėraščio turinys slepia gylį – jo užuomina slypi jau eilėraščio pavadinime.

A. Borzenkaitė rašo gamtišką miesto poeziją (arba miestišką gamtos poeziją) ir daro tai natūraliai, pagauliai, naudodama originalią vaizdiniją ir taiklias, nenudėvėtas metaforas. Autorė neblogai įvaldžiusi ne tik verlibrą, bet ir klasikinį rimavimą, tad manau, kad, vertinant dabartinių jaunųjų debiutantų kontekstą, tai irgi prideda poetinių pliusų.

Reziumuodama galiu pasakyti, kad knygą tikrai verta skaityti, o autorę – įsidėmėti. Knygos viršelyje Giedrė Kazlauskaitė rašo: „Alinos Borzenkaitės poezijos publikacijos buvo gaivus oro gūsis po išpažintinės poezijos cunamio: ženklino jauną mąstymą, moralinių vertinimų atsisakymą. Ypač žavėjo „naujas senas“ rimavimas. Knygoje metaforų konstrukcijos liudija sudėtingą vaizduotę, bandymą nusikelti laiku į praeitį. Naratyvumas šliejamas su absurdo estetika.“

Tai poezija, kuri plečia vaizduotę, nardina į praeitį, apmąsto  dabartį ir mėgina sutaikyti su ateitimi. Laikau kumščius už šios knygos sėkmę, o autorei linkiu naujų eilėraščių ir knygų, kurių su nekantrumu lauksiu.