Noreikienė J. NABERIJUS. – Vilnius: Charibdė, 2013.

Iki Jurgitos Noreikienės romano „Naberijus" nei apie autorę, nei apie demonišką Naberijaus vardo kilmę nieko nebuvau girdėjęs. Patraukė tai, jog knyga išleista per dideliu šioms dienoms tiražu, kad būtų skirta vien „sau ir draugams", o ir leidykla ne kokia provincijos nykštukė, tačiau išleidusi ne vieną kokybišką knygą, tad ir šita – pagalvojau – galėtų būti vertesnė dėmesio. Pasidomėjus, kas yra kas, paaiškėjo, kad J. Noreikienė yra vieno didžiausių šalies dienraščių žurnalistė, o to paties dienraščio elektroninėje versijoje aptikau ir glaudesniems ryšiams su visuomene užmegzti (PR) skirtą straipsnį, „pagardintą" knygą rankose suspėjusių paturėti ir pelus nuo grūdų jau sėkmingai žarsčiusių internautų komentarais. Vieno jų pastebėjimas padėjo atsirasti ir šios recenzijos pavadinimui. Ačiū!

Nuo pavadinimo, aptariant romaną, pradėti būtų visai ne pro šalį, nes Naberijaus vardu – pasirodo – viduramžiais pirmąsyk aprašytas demonas, devyniolikos pragaro legionų vadas, taip pat prilyginamas trigalviam Cerberiui. Jo slapyvardį pasirinkęs nuolatinis, kaip būtų galima spėti, vieno virtualių pokalbių kanalo, kuriame lankosi ir romano veikėja Almina, dalyvis, šiai, ką tik į universitetą įstojusiai „fuksei", vos spėjęs pasisveikinti, be jokių užuolankų pareiškia, jog pirmąją naktį bendrabutyje mergina praleisianti būtent su juo ir ne kur kitur, kaip jo paties kambaryje, kurio numeris irgi nedviprasmiškas – 666. Pasėjęs Alminos galvoje sumaištį, Naberijus iš pokalbių kanalo atsijungia, o pradėjusių dėtis antgamtinių reiškinių pergąsdinta studentė keliasi į 6-ąjį bendrabučio aukštą ieškoti velniškuoju skaičiumi pažymėto kambario. Taip prasideda „Naberijaus" veiksmas, užmezgantis meilės istoriją tarp žemiškiausios iš žemiškų merginos ir demono iš Pragaro. Kažkas kažkur jau girdėta, ar ne?

Po saulėlydžio

2005 metais dienos šviesą išvydo S. Meyer „Saulėlydis" – pirmoji iš keturių (kitos: „Jaunatis", „Užtemimas", „Brėkštanti aušra") milžiniško populiarumo pasaulyje sulaukusių knygų apie merginos Belos ir vampyro Edvardo meilę. Knygas triukšmingai sekė ekranizacijos, jas dar labiau išgarsinusios, o „vampyrinę" temą įtvirtinusios tarp mėgstamiausios jaunimo literatūros, iš kurios aukštumų teko ant savo šluotos nusileisti pačiam J. K. Rowling Hariui Poteriui. Kaip taikliai pastebėjo vienas „Saulėlydžio" filmo apžvalgininkas, jei kas ir galėjo „perspjauti" akiniuotąjį burtininką iš Hogvartso, tai turėjo būti dailiai išblyškęs merginų numylėtinis vampyras.

Su septyniolikmete Bela vampyras Edvardas susipažįsta jai vos persikėlus į naują mokyklą, kur mokosi ir šis, tikrąja to žodžio prasme, šešėlinio pasaulio atstovas. Edvardas keliskart išgelbsti Belai gyvybę ir, tą atlikęs, pavėžina ją iki restorano savo naujutėliu sidabriškai blizgančiu automobiliu. Tą taip pat matom ne kartą „Naberijuje" darant pragaro markizą ir Alminą. Edvardas iš pradžių vis dėlto trokšta paragauti Belos kraujo, bet, praleidęs su ja šiek tiek laiko ir įsimylėjęs, tokios kraugeriškos minties atsisako ir darsyk gelbsti draugę, kai ją atakuoja ir sužeidžia blogasis vampyras Džeimsas. Edvardui pavyksta iščiulpti jo nuodus iš Belos kraujo ir mergina netgi panori pati tapti vampyre, ko, aišku, gerasis Edvardas neleidžia. Palyginkime: „Naberijaus" romano pabaigoje demonas Naberijus, tapęs Niekieno šalies, kažkokios tarpinės stotelės tarp Pragaro ir Rojaus, valdovu, iš esmės padeda pagrindus savo žmonai Alminai tapti tos neaiškios vietos karaliene. Ten ji niekuomet nepasentų gerdama stebuklingo šaltinio vandenį, gyventų ilgai ir laimingai ir visa kita. Suminėti „Saulėlydžio" siužetinės linijos punktyrai daugeliu atveju atliepia „Naberijaus" įvykiams: išeities taškas apskritai kone identiškas, o esamas modifikacijas nulemia daugiausia pagrindinio veikėjo vampyro pakeitimas demonu ir to pritraukiami nuodėmės, atpildo, prakeikimo, Rojaus ir Pragaro motyvai.

Kodėl ne tinklaraštis?

Pragaras „Naberijaus" romane vaizduojamas gerokai sumodernėjęs (beje, priešingai Rojui, kurio prieigose administruojantis šv. Petras – „pavargęs žmogelis nusususia barzda" (p. 270) – vis dar naudojasi popieriniais mirusiųjų sąrašais ir laidiniu telefonu). Demonai, kad padarytų deramą įspūdį merginoms, ne tik važinėjasi prabangiais visureigiais tamsintais stiklais, bet ir sielas vilioja itin naujoviškai – per internetą. Taigi leisdama laiką pasauliniame tinkle Almina pakliūva į Naberijaus tinklą, iš kurio išsikapanoti nei nori, nei begali. Taip pirmąją meilę patyrusią merginą apžavi tobulo kūno demonas, greitai ir pats nesugebantis atsakyti šiltų jausmų vienai iš savo aukų, tiksliau, Almina yra nei daug, nei mažai – 148 506-oji nekalta mergina Naberijaus statistikoje. Turint tiek kontaktų, visai suprantama, kodėl demonas Alminai iš pradžių negali skirti daugiau dėmesio ir verčia ją valandų valandas prie kompiuterio ekrano laukti mylimojo prisijungimo. Išsiplėtusios sielų paieškos galimybės gana logiškai perteikia dabartinio kintančio pasaulio komunikaciją. Sutikim, jog internetinių pokalbių kanalai – puiki erdvė patiklioms, meilės išsiilgusioms jaunuolėms, tokioms kaip Almina, medžioti. Interneto medija leidžia lengvai pasirinkti, sakytum, prieigą prie „tikslinių taikinių" arba „tikslinės auditorijos".
Ne pačiam Pragaro markizui Naberijui dar ir tinklaraštį papildomai rašyti rekomenduoju, tačiau, pastebėjęs, kad tam tikrą ir ne tokią jau visai palyginti menką siužetinių tinklaraščių dalį sudaro kūriniai apie vampyrus (o išties –­ „Saulėlydžio" sagos perrašai pavadinimais „Vampyro šypsena"; „Apgauta vampyro nuotaka"), kelčiau klausimą, ar nebūtų buvę tikslingiau savo auditorijos, kuri, manyčiau, apimtų 15–17 metų merginas, „Naberijaus" romanui pasiieškoti internete, būtent tinklaraščio pavidalu, kur vieną knygos skyrių atitiktų vienas įrašas. Kad nebūtų naudingiau finansiškai, aišku kaip dieną, nors mylimiausios tokių tekstų kūrėjos, irgi panašaus amžiaus grupės atstovės, komentarų skiltyse susižavėjusių gerbėjų kartais raginamos paversti savo kūrinukus spausdintomis knygomis, „aš pirkčiau" –­ paprastai tokiu atveju pridedant. Minėtą auditoriją šiais laikais ir lengviausia yra pasiekti virtualiai, juk ne veltui to imasi net pats devyniolikos demonų legionų vadas, didysis Pragaro markizas Naberijus!

Juoktis sveika

Ne veltui sakoma, kad kartais elgetą nuo karaliaus skiria tik drabužis. Pasiuvimas „Naberijui", parašytam sklandžia ir paprasta kalba, tinklaraščio rūbų, galėjo jį nesunkiai iškelti tarp panašaus turinio tinklaraščių ir garantuoti „Saulėlydžio" serijos gerbėjų dėmesį, aikčiojimus komentaruose ir tą galbūt svarbiausią „aš pirkčiau" prierašą. Kelias skaitomam tinklaraščiui tapti populiaria knyga visuomet atviras. O dabar turime nei šį, nei tą: fantasy elementais pagardintą meilės trikampio istorijėlę, kuri, kad ir kaip žiūrėsi, skirta toms pačioms paauglėms. Tik ar jų sielas „Naberijus" pajėgus pasiekti, lieka dar vienas klausimas. Štai kaip knyga pristatoma anotacijoje: „Romane autorė pasakoja meilės istoriją, kurdama siurrealistinį gyvenimo paveikslą. Riba tarp tikrovės ir siurrealistinio vaizdo peržengiama pasitelkiant biblinius, mitologinius, filosofinius motyvus." Toliau jau taikliau, bet kas skaitys toliau: ar šešiolikmetei merginai sudominti būtinas siurrealizmas, mitologinės ir ypač biblinės aliuzijos, kvepiančios Mokykla iš didžiosios raidės? Viskas dar būtų labai neblogai, jei to siurrealizmo knygoje kur nors būtų galima aptikti. Nuorodų į mitologiją ir Biblijos tekstą yra, tačiau jos pasirodo tokios adaptuotos ir suprimityvintos, kad net juokas ima, pavyzdžiui, skaitant išvarymo iš Rojaus perpasakojimą (p. 36). Vietomis tekstas virsta neintencionalia diskurso parodija: jau minėtame epizode apie šv. Petrą arba bičiulių (!) Naberijaus ir angelo Gazardielio išvykoje į Rojaus sodą valgyti šakočio (p. 337–338) ir t. t.

Iš tikrųjų pirmuosius 20–30 puslapių juokiausi iš itin naivios pasakotojos, tarsi ne Naberijus, o ji būtų nukritusi iš kito pasaulio tiesiog į bendrabučio kambarį. Negana to, iš koto verčia ir Pragaro „pasireiškimai" romano realybėje: čia laksto cerberiai, skraido kanarėlėmis ir varnais pasivertę įvairių rangų demonai, gimdantys žemietėms moterims pusdemonius, kurie parduoda sielas savo tikriems tėvams, su jais pasirašydami sutartis krauju, o šie tuo metu leidžia laiką kazino apgaudinėdami žmones, veža per valstybių sienas ir prekiauja psichotropinėmis medžiagomis ir patys, neatsilaikę pagundai, tampa narkomanais...

Ir „Naberijų" skaityti galima

Vis dėlto, kai įveiki tuos ribiniais tampančius trisdešimtį knygos puslapių, imi po truputį įsijausti į siužetą, kuris, reikia pasakyti, visai įdomus. Šypsena palydėjus naivumo viršūnes siekiančius Alminos svaičiojimus apie „mylimąjį", kurį ji taip ir vadina, ir tuos visus savotiškus Pragaro veikėjų „darbus" įkomponavus į veiksmo logiką, toliau einasi vis geriau ir į pabaigą pradedi galvoti, kad pašalinus iš „Naberijaus" visą demoniškumą, išeitų, ko gero, pusėtina įprastos meilės istorija, pagyvinta niekad netrukdančiais nuotykiais apie pagrobtą vaiką, vargše tapusios paveldėtojos pakilimą iš pelenų, rūsčius įtėvius ir narkomano vyro „ėdamą" gyvenimą. Būtent šitas angelų–demonų veiklos, Pragaro, Rojaus ir Niekieno žemės vaizdavimas ir nulemia komentaruose po minėtuoju reklaminiu „Naberijaus" straipsniu vyraujančią knygos atmetimo reakciją. Kas iš pradėjusiųjų ryšis skaityti toliau – daugiau nei prieš tai spėjo – nenusivils: siužeto vingiai įtraukia, yra scenų, kur net ašarą išspausti galima (Sigio mirtis), ir už tai autorės žurnalistės „pirmąjį blyną" reikia pagirti. Vis dėlto demonų pasaulio atsisakymas nepakenktų. Kur kas sveikiau būtų palikti savo menkus santykius aiškintis trumpaamžius žmonelius arba iš bėdos pasitelkti senus gerus vampyrus. Na, o išvada būtų tokia: per toli nuo pažinimo obels nuriedėjęs obuolys nukrenta į žemę.