Marius Ivaškevičius. „Tomas Mūras“

„Tu rašai geriau už visus pornofilmus“ (p. 249), – pagrindinį romano veikėją Tomą Mūrą sekstindama gyrė meilužė. Deja, jeigu kas paklaustų, ar „Tomas Mūras“ yra geresnis kūrinys už pornofilmą, atsakymas greičiausiai būtų neigiamas. Ne todėl, kad Marius Ivaškevičius blogai rašo, anaiptol. Net ir pernelyg ištęstame pasakojime prasikala žavingos kalbos daigai, autorius geba puikiai sudėlioti akcentus. Tačiau pornofilmai už „Mūrą“ pranašesni vienu svarbiu aspektu: jie turi labai aiškų tikslą, niekam nekyla klausimų, ko čia visi susirinko. O skaitant šį romaną tokių klausimų kilo daugiau, nei būčiau norėjusi. Vienas pagrindinių: kam ši knyga galėtų būti įdomi? Įdomi ne kaip analizės objektas apie knygas rašančiajam, o kaip pasakojimas skaitytojui. Kitas klausimas: ar gali ką nors naujo, originalaus šiame kūrinyje atrasti ne rašytojas, ne vyras ir dar pusės gyvenimo kelio nenuėjęs?

 

Marius Ivaškevičius. „Tomas Mūras“. Dailininkas Karolis Strautniekas. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Manau, didelė knygos problema ta, kad ji nėra nei akivaizdžiai pramoginė, nei meninė – pati kankinasi kažkokiame literatūriniame limbe ir kankina skaitytoją. Nesunku numanyti, kad M. Ivaškevičiaus romanas pretenduoja į meninę literatūrą: tyrinėjant vidujybę bandoma perteikti rašytojo kančią, pagrindinį veikėją transformuojančio veiksmo nedaug, akivaizdūs metakomentarai apie literatūros pasaulį. Tačiau „Tomas Mūras“ labiau primena oro pripūstą balioną (p. 319) nei saldainių prikimštą pinjatą: iš pradžių kūrinys tiesiog tuščiaviduris, o į pabaigą visai subliūkšta, nes stokoja reikšmingo konflikto. Nesakau, kad romane nėra jokio konflikto, tai būtų netiesa: Tomas Mūras tikrai nepatenkintas gyvenimu, vienišas, išsiilgęs savo didžiosios meilės, nekenčiantis savęs bei aplinkinių. Bet ar tikrai pakanka vidinio konflikto, kurį sukelia pats veikėjas ir kurį pats veikėjas galėtų viens du išspręsti? Vienintelė prošvaistė nykiame pilkų personažų ir jų santykių kaleidoskope – Mūro ir jo sūnaus santykis. Bet ir ši prošvaistė išnyko be didelio poveikio tekstui.

Pusiau autobiografinio Charlie’o Kaufmano filmo „Adaptacija“ (2002) pagrindinis veikėjas – irgi rašytojas, tik ne romanų, o scenarijų, – siaubingai kankinasi nesugebėdamas adaptuoti knygos. Jis nori parašyti istoriją, kuri geriau atspindėtų tikrovę: istoriją, kurioje nieko nenutinka, žmonės nepasikeičia – nors kankinasi, bet nieko neišsprendžia. Scenaristą į vietą pastato seminaro apie scenarijų rašymą vedėjo pastaba, kad pasaulyje kasdien žudomi žmonės, vykdomas genocidas, klesti korupcija, kažkas pasiaukoja dėl kitų, kažkas sunaikina kitus, žmonės įsimyli, žmonės alksta ir, jei rašytojas viso to nemato, jam nereikėtų švaistyti kitų laiko bandant įsiūlyti savo neįdomų pasaulio suvokimą. Nors „Adaptacijoje“, žinoma, kalbama apie Holivudą ir jo filmus, bet, panašu, tokios pat neįsimintinos yra ir knygos be konflikto – nesugalvoju nė vieno gero pasakojimo be aštraus konflikto ašies. Nors gal tai skonio reikalas, gal kažkam pakanka pagrindinio veikėjo ir jo pezalų, kad patirtų skaitymo malonumą – neteisiu (nei dabar, nei ateityje). Vis dėlto „Tomui Mūrui“ baigiantis kilo mintis, kuri tikriausiai retai kam ateina į galvą, o gal šią mintį tiesiog retai kas pripažįsta (spoiler alert): „Ačiū dievui, nusižudė.“ Deja, paskutiniame skyriuje net ši paguoda iš manęs buvo atimta.

Knygos anotacijoje rašoma: „Tai žvilgsnis į lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą zoną – kūrėjo nuovargį, senėjimą, neviltį. Menininko ir jo garsaus kūrinio santykį. Šlovės kainą ir grėsmę.“ Perskaičiusi nepatikliai kilstelėjau antakį: ar aš gyvenu kažkokioje alternatyvioje Visatoje, kur lietuvių rašytojai kūriniuose kasmet neprimena, jog yra pavargę, senstantys ir nusivylę? O visi tie esė romanai, kad nėra apie ką rašyti ir visas rašymas – dėl paties rašymo? Sakyti, kad M. Ivaškevičius rašo apie mažai tyrinėtą zoną, tas pats, kaip teigti, kad knyga naujoviška, nes niekas apie beždžiones nėra rašęs. Bet iš tikrųjų pykstu ant M. Ivaškevičiaus ir putojuosi ne todėl, kad parašė blogą knygą. Pykstu, nes tikrai galėjo parašyti geresnę. Gal iš tiesų šiam garsiam rašytojui sunku, nes turi ne tik ginti savo fikciją (kažkodėl būtent jam vis tenka imtis šios veik­los), bet dar ir bandyti save nuolat perspjauti. Todėl M. Ivaškevičių užjaučiu – tik Tomo Mūro nelabai.

Rekomenduoju: mėgstantiems sekso scenas (kaip lietuviškos – neblogos), siaubingai pergyvenantiems dėl Kūrėjų Kančių, literatūrinių rezidencijų gyventojams ir pirmajai skaityti išmoksiančiai beždžionei.

Marius Ivaškevičius. „Miegantys“

Priešingai nei „Tomo Mūro“ atveju, iš „Miegančių“ daug nesitikėjau. Tiek asmeniškai, tiek kultūrinėje spaudoje teko išgirsti, kad Oskaro Koršunovo spektaklis prastas, ir niekas neskubėjo pridurti, kad pjesė gera. Tačiau, didžiam savo džiaugsmui, galiu pasakyti: pjesė tikrai labai gera! Internete peržiūrėjusi spektaklio nuotraukas ir ištraukas supratau, kad mes su O. Koršunovu M. Ivaškevičiaus pjesę perskaitėme labai skirtingai (būtų keista, jei būtų kitaip). Ten, kur režisierius matė spalvų vėmalą ir draskymąsi, aš mačiau pilką, niūrų vaizdą ir susivaržymą. Sunykusio, konvulsijų tampomo pasaulio nejauką iš pradžių kuria frag­mentiškas siužetas – specialiai pateikiama kuo mažiau informacijos, įtampa kyla iš nežinomybės. Vėliau nejaukos pojūtį palaiko naujakalbė. Išskyrus tam tik­rus leksikos atvejus, kalba perkeičiama subtiliai ir todėl taip intriguoja. M. Ivaškevičiaus kalbos tikslumas, dviprasmybės ir žodžių žaismas verčia norėti dainuoti insaido dainas (daugiau apie jas – „Miegančiuose“). Kažką gal žavi kalbos vinguriavimas, bet man malonumą teikia iki kaulo išgryninta kalba, kai skaitydama jaučiu, jog daugiau nieko pasakyti nereikia. Be to, kalbos tikslumas ir žemiškumas ryškiai kontrastuoja su „Miegančių“ siužeto kompleksiškumu – kai tokia pusiausvyra išlaikoma visame tekste, lieka tik kelti kepurę. Ir ne taip jau sunku numanyti, kad statant spektaklį šis santykis tikrai galėtų išsibalansuoti (nekalbu apie tai, kad girdimas ir skaitomas tekstas suvokiami visiškai skirtingai).

 

Marius Ivaškevičius. „Miegantys“. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: „Apostrofa“, 2022.

 

Dažniausiai distopijose susitelkiama ties sociumo ar santvarkos kritika. Taip nutinka ir „Miegančiuose“, tačiau pjesė tuo neapsiriboja, nes turi ir labai stiprų emocinį užtaisą. Kūrinio veikėjai ryškūs ir įdomūs, o konfliktai, į kuriuos įsivelia, kiek netikėti, nes dirbtinis, suluošintas pasaulis leidžia įvykius vartyti, kaip tik nori. Kadangi sukurtas pasaulis drastiškai kitoks nei mūsiškis, atsiranda galimybė patyrinėti, pavyzdžiui, seserų-meilužių santykį – tikrai ne kiekviename tekste natūraliai tokia kombinacija įsirašytų. O „Miegančiuose“ sukasi kaip puikus varikliukas. „Mūrui“ pašykštėto konflikto pjesei atseikėta su kaupu – jokio pilstymo iš tuščio į kiaurą, kiekvienas sakinys veda tekstą pirmyn arba daugyn. Vėlgi, kitaip nei „Mūre“, kur seksualiniai santykiai vaizduojami tam, kad būtų vaizduojami (išbraukus sekso scenas beveik niekas nepasikeistų), „Miegančiuose“ tokios scenos kuria naujas reikšmes ir verčia mąstyti apie kūniškumą ir lytiškumą, net jei kartais susidaro įspūdis, kad problemos reprezentuojamos kiek redukuotai.

Malonumą teikia ne tik kalba ir struktūra, bet ir mirgėjimas tarp rimtumo ir absurdo. Gal tai tik mano interpretacija, bet nuo pat kūrinio pradžios, kai protarpinis miegojimas pasiekiamas įskiepijus žmonėms lokio geną, sufleruojama prielaida, kad šiame pasaulyje viskas labai rimta, bet kartu ir ne. Net kai veikėjai sukasi gaivališkiausiuose dramų verpetuose, kokia nors netikėta, lengvabūdiška detalė šiek tiek apmaldo intensyvumą. Nors pati miegojimo metafora kiek pavėluota – puikus paskatinimas susapnavus knygą iškart pradėti ją rašyti, nes nepanašu, kad rytinėje Europos pusėje dabar kas nors giliai miegotų.

Rekomenduoju: kankinamiems nemigos, karo, būsimų ekologinių katastrofų ir žmonių bukumo, nesiraukantiems nuo vieno kito stipresnio žodžio, prijaučiantiems chaosui, absurdui ir svajojantiems apie smegenų transplantaciją.

Greta Štikelytė – vertėja, LLTI doktorantė.