Augant nerimui, daugėja karo patirties priminimo ženklų. Informacija iš kovos laukų šiandien – ne tik aktualiausia žiniasklaidos pranešimų medžiaga. Skaudi tema vis labiau smelkiasi ir į knygų turinį. Karo batalijų aprašymų ypač padaugėjo atsiminimams ir biografijoms skirtose knygynų lentynose. Sakoma, kad asmeninė patirtis – nesijota istorijos versija, tuo neva besiskirianti nuo metodinių nuostatų sietus naudojančių istorikų darbų. Kiek tiesos šiame teiginyje? Ką apie įvykius pasako jų dalyvių liudijimai? Ar galima išvengti propagandos dvelksmo juos pateikiant?
„Liepsnojantis Vilnius". Liudininkų prisiminimai. Vertė ir sudarė Gintautas Šironas. – V.: „Briedis", 2014.
Gintauto Širono sudaryta knyga – archyvinių dokumentų ir memuarinių užrašų rinkinys, siekiantis atkurti Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, sietinus su vokiečių pasitraukimu iš Vilniaus. Didžioji dalis medžiagos apibūdina 1944 m. liepos 7–13 d. mūšius dabartinėje Lietuvos sostinėje, kurią tuo metu vokiečių armija laikė vienu svarbiausių gynybinių taškų, turėjusių sutrukdyti priešui sparčiai skverbtis gilyn (nors kai kuriuose skyriuose pateikiama ir gerokai ankstesnio ar vėlesnio laikotarpio situaciją charakterizuojančių faktų). Leidinio pagrindą sudaro raiškūs įvykių dalyvių prisiminimai. Gausu ir archyvinių nuotraukų, žemėlapių, schemų, dokumentų kopijų. Kai kurios iliustracijos leidžia palyginti prieš 70 metų fiksuotus vaizdus su šiuolaikinio Vilniaus panorama. Toks pusiau istorinis-biografinis, pusiau albuminis knygos formatas leidžia ją traktuoti įvairiai. Norintys čia nesunkiai aptiks mokslinės studijos požymių, o aistringiems atminties smulkmenų rinkėjams, ko gero, pavyks iškrapštyti ir unikalių faktų apie savitą laiką.
Nebūdamas istoriku, negaliu būti priekabus, vertindamas knygoje pateikiamus įvykius. Kita vertus, ši knyga ir nepretenduoja atsidurti mokslinių monografijų skiltyje. Tai lengvina patį skaitymą: liudininkų pasakojimai gyvi, nuoširdūs, dažnai apibūdinantys istorikams neužkliūvančias, bet dėl to ne mažiau svarbias detales. Ištrauka iš rusų bataliono vado M. Šelkovo atsiminimų, kuriuose aprašomas karių įėjimas į ką tik jų pačių artilerijos apšaudytas ir lavonais nuklotas miesto gatves: „Tarp jų buvo dar visai jauna moteris, gulinti kažkokia, sakyčiau, teatrališka, bet visai „gyva" poza. Viena koja kiek sulenkta, kairė ranka ištiesta, iš po pilotės kyšo balti plaukai. Jei ne kraujo bala, pagalvotum, kad ji miega. Niekas iš praeinančių mano vaikinų nekreipė dėmesio į užmuštus kareivius, visi žiūrėjo tik į ją" (p. 52). Trumpa, reikšminga ir dramatiška netikėtumo afekto scena...
Ekspresyvumu užkabinančių detalių prisiminimuose gausu (ribotos rusiško šaunumo sampratos atspindžiai, atiminėjant iš belaisvių trofėjinius laikrodžius: „Kartą mano kareiviai atnešė pilną žieminę kepurę laikrodžių – vaikštinėjo tarp vokiečių įsakinėdami „Soldat, ur!" Kiekvienas turėjo ant rankos po penkis laikrodžius, o man atnešė visą kepurę" (p. 130); ilgalaikės nevilties išugdytas atsainumas vokiečių kareivio pasakojime apie kėlimąsi per Nerį: „Kai kurie bepročiai norėjo perplaukti upę su visa uniforma – jie apgailėtinai prigėrė" (p. 106)). Rimtai besidomintiems karų istorija šie epizodai neatskleis kažko ypač naujo ir nenustebins aprašomų situacijų specifika. Bet kasdienių kautynių rutinos gyvai nemačiusiam ir nedažnai su vaizdžiais jos aprašymais susiduriančiam skaitytojui tokie liudijimai – emociškai tikrai paveikūs.
Turbūt to ir siekta, mėginant pateikti chronologinį įvykių aprašymą nenutrūkstamo liudininkų pasakojimo forma: pasakotojai nuosekliai keičia vienas kitą, konkrečių įvykių tikroviškumą patvirtina (ir dažnai netikėtai papildo) tuo metu skirtingose kovos lauko pusėse buvusių dalyvių reginiai. Kai kur į prisiminimus įterpiami knygos sudarytojo paaiškinimai ar liudininkų pateikiamus faktus tikslinantys komentarai. Redakcinių papildymų stilius leidžia įtarti už jų besislepiant aistringą karo istorijos entuziastą (yra žinių, kad G. Šironas, prieš leisdamas knygą, kartu su profesionaliais tyrėjais organizavo net archeologinius kasinėjimus*). Kad leidinio sudarytojui nestinga užsidegimo, liudija ir iš itin skirtingų šaltinių surankiotų bei paties darytų nuotraukų ir kitokių iliustracijų gausa.
Vis dėlto pasirinktas knygos sudarymo stilius iš dalies pakiša koją mėginantiems susiorientuoti joje reprezentuojamų refleksijų visumoje. Faktai savo esme daug kuo primena kasdienio naudojimo daiktus: kai jų turima pakankamai, daug svarbesnė tampa ne gausa, o pateikimo tvarka. Valantis dantis svarbu turėti tinkamą šepetuką, tūbelę dantų pastos ir puodelį vandens. Ir valymosi proceso tikrai nepalengvina šešių šepetukų, keturių rūšių pastos ir trijų skirtingų puodelių turėjimas (ypač jei reikiamu momentu nerandame bent vieno standartinį komplektą sudarančio komponento). Turbūt todėl esame įpratę nuolat laikyti šiuos daiktus patogioje, deramu metu lengvai pasiekiamoje vietoje. Įvykių aprašymams „Liepsnojančiame Vilniuje" pritrūko būtent tvarkingo ir aiškaus medžiagos pateikimo. Patogaus jos sudėliojimo, leidžiančio greitai suvokti – kas iš kur paimta, kur ir kaip padėta.
Informacija susijaukia jau skaitant knygos pradžioje spausdinamą „Padėką" (nors jos paskirtis lyg ir tradicinė: padėkoti prie leidinio rengimo prisidėjusiems žmonėms, kartu supažindinant skaitytojus su naudotais duomenimis). Knyga prasideda pasakojimu apie Jozefą Iovermaną (Joseph Oevermann), 2010 m. susidomėjusį savo dėdės, dingusio „be žinios 1944-ųjų liepos 13 d. keliantis per kažkokią nežinomą upę Wilja", likimu. Tolesniame tekste nė apie vieną Iovermanų giminės atstovą tiesiogiai nebeužsimenama, tad, perskaičius knygą, lieka ne visai aišku, kodėl šios žinios nusipelnė būti pateiktos įžanginės teksto dalies pradžioje. Kiek toliau, trečioje „Padėkos" pastraipoje, nurodomas jau konkretesnis duomenų šaltinis, paaiškinant, kad „knygos pagrindu tapo asmeninis archyvas, kuriuo pasidalijo tiesioginis įvykių liudininkas Oigenas Hinenas (Eugen Hinen)". Tačiau detalesnių paaiškinimų apie šį archyvą ir jo patekimą į knygos sudarytojo rankas taip pat stinga. Belieka guostis, kad nemažą dalį pateikiamo teksto atkarpų ir prisiminimais pasidalijusių žmonių pavardžių nesunku aptikti įvairiakalbiuose interneto užkampiuose. Tad leidinyje minimų asmenų ir jų liudijimų tikrumas didesnių abejonių nekelia.
Tačiau bene labiausiai knygoje trūksta ne tikslesnių informacijos kilmės nuorodų, o vienodos jos tvarkymo sistemos. Taip ir lieka neaišku, kodėl konkrečių tinklalapių adresai pateikiami tik prie kai kurių liudininkų atsiminimų, nesistengiant pagrįsti kitų samprotavimų bent kiek aiškesne užuomina apie naudotos medžiagos šaltinius. Grįžtant prie pradžioje iškeltų klausimų apie faktų sijojimą, galima teigti, kad šiam atsiminimų rinkiniui pristigo tvarkingų sietų. Beje, juntama būtent tvarkingų sietų stoka, nes pastangų atrinkti informaciją prieš ją pateikiant neabejotinai būta. Daugiausiai dėmesio aiškiai skirta įvykių filtravimui pagal laiką ir vietą: parinktų faktų skirstinio centras pernelyg nenukrypsta nuo 1944 m. liepos vidurio įvykių Vilniuje. Ar to pakanka siekiant juos įvairiapusiškai nušviesti? Deja, ne, nors knygos sudarytojas ir leidėjai, ko gero, ir nemėgino to padaryti. Aiškesnės metodinės schemos nebuvimas (arba jos naudojimo nedeklaravimas) knygoje pateiktą teksto ir paveiksliukų derinį įspraudžia kažkur tarp studentų „šperose" ir fanatiškų kraštotyrininkų tinklaraščiuose siūlomų pavyzdžių. Pavyzdžių, kurių vidinis formatas kartais neleidžia atskirti derinio nuo kratinio.
Belieka tikėtis, kad tolimesni serijos „Vilnius liepsnose" leidiniai („Liepsnojantis Vilnius" – pirma ir kol kas vienintelė šio, beveik analogiškai pavadinto, ciklo knyga) atviriau nurodys naudotos informacijos arsenalą. Tai leistų skaitytojams ne tik džiaugtis vizualine iliustracijų dėlione, bet ir lengviau orientuotis žodiniame teksto raizginyje.
Otto Lasch. „Karaliaučiaus žlugimas". Atsiminimai. Iš vokiečių k. vertė Rimvydas Užukukis. – V.: „Briedis", 2014.
Nors savo tema, aprašomu laikotarpiu ir net pavadinimu O. Lascho knyga atrodo itin artima G. Širono sudarytam prisiminimų rinkiniui, yra ir keletas gana esmingai šiuos leidinius skiriančių dalykų. „Karaliaučiaus žlugimas" – aiškų ir tikrą autorių turinti knyga, konkretaus žmogaus atsiminimai. Maža to, jos autorius – ne eilinis karo dalyvis, o generolas, paskutinysis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas. Knygą parašiusio asmens statusas pabrėžiamas jau viršelyje, nurodant ne tik jo vardą ir pavardę, bet ir generolo laipsnį. Toks parodomasis rango akcentavimas tikrai nėra atsitiktinis. Viešai dėstydamas po 11 metų nelaisvės Rusijoje užrašytas mintis (vokiškai knyga pirmą kartą išleista 1959 m.), autorius nuolat pabrėžia Vokietijos karinės ir politinės vadovybės strategines klaidas ir kartu mėgina išryškinti asmenines pastangas, siekiant išvengti tragiškų padarinių.
Noras reabilituotis... Vargu ar reabilitacija prieš kitus (ar save patį) buvo tiesioginis šios knygos išleidimo tikslas. Bet su šia sąvoka drąsiai galima sieti bendrą to meto Vokietijoje vyravusią atmosferą. Pirmasis pokario dešimtmetis pralaimėjimo sugniuždytiems vokiečiams buvo savotiškas atsitokėjimo laikotarpis. Viešų diskusijų vengta, tačiau neabejotina, kad daugumos gyventojų mintys tuomet buvo panašios: kaip lengvai pasiduota minios sindromui, patikėta beprotiškomis idėjomis, ryžtasi kovoti už jas. Tik nuo 6 dešimtmečio pradžios, liberalizmui po truputį išstumiant autoritariniais principais grįstą klusnumą iš šalies kultūros sąrangos, imta atviriau kalbėti apie konkrečius karo bei prieškario įvykius ir nagrinėti jų priežastis. Išlikusių gyvų (dažniausiai ką tik iš tremčių ar kalėjimų grįžusių) vokiečių karo vadų atsiminimų leidyba buvo vienas ryškesnių ženklų, simbolizavusių šį reikšmingą mentaliteto pokytį.
Būtent tokių – savitą minties proveržį žyminčių – leidinių kategorijai priskirtina ir O. Lascho knyga. Ko gero, būtent tai joje ir yra įdomiausia. Nebūdama išskirtinė savo sandara ar stiliumi (kaip ir ankstesniu atveju, leidinį sudaro nuoseklus vieno iš svarbių autoriaus gyvenimo etapų aprašymas, paįvairintas bendražygių atsiminimais, dokumentų ištraukomis, nuotraukomis), knyga išties autentiškai atspindi ne tik aptariamus įvykius, bet ir publikavimo metu vyravusias nuotaikas, esminius jos pasirodymą inspiravusius akstinus. Paskutinių mūšių Rytų Prūsijoje vaizdai dažnai net nublanksta prieš tekste nuolat tvyrantį neteisybės pojūtį. Neteisybės dėl to, kad neteisingai, žioplai ir kvailai elgtasi. Neteisybės, kad taip besielgiant pralaimėta. Kad prarasta Tėvynė (beje, knygoje žodis „Tėvynė" rašomas tik iš didžiosios raidės, tarsi mėginant kartu paliudyti ir praradimų svarbą, ir sugrįžtantį pasididžiavimą atsigaunančia šalimi).
Gal tai lemia ir pasiteisinimų gausą. Beveik visose situacijose stengiamasi nustumti kaltę dėl šios neteisybės kažkam kitam. Skaitant kartais susidaro įspūdis, kad autorius net nejaučia, kaip dažnai jis – tiesiogiai ar netiesiogiai – priekaištauja kitiems. Pavyzdys – epizodas apie vokiečių kovos grupės bėgimą nuo norinčių jiems pasiduoti ir tarp dviejų fronto pusių besiblaškančių juodadarbių: „...staiga išvydau, kad visos grupės skubiai išsiropštė iš apkasų ir nubėgo atgal. Nedelsdamas sustabdžiau automobilį, iššokau ir paklausiau puskarininkį, kas nutiko. Jis ranka parodė į priekį ir iš susijaudinimo užsikirsdamas pasakė: „Čia ateina rusai!" (...) Kai jie priartėjo, pamačiau, kad visi pakėlė rankas aukštyn, kad atkreiptų dėmesį. (...) Aš sušvilpiau liepdamas jiems grįžti atgal ir šioje vietoje atkūriau tvarką. (...) Keista, kad į artėjantį „priešą" niekas nė karto net neiššovė!" (p. 84–85) Vis dėlto dažniau mėginama atsigriebti ne prieš pavaldinius ar eilinius kareivius. Didelės knygos dalies formuluotės primena ilgą retorinį klausimą skaitytojams: kas vertė Reicho vadovybę taip dažnai imtis desperatiškų, nenaudingų, o kartais net realiai neįgyvendinamų veiksmų. Kodėl buvo taip dažnai ir neatsakingai keičiamos strategijos, kam reikėjo taip daug meluoti visur (tiek siunčiant pranešimus fiureriui, tiek duodant komandas gynybines pozicijas užėmusiems kariams)?
Knygos rašymo manieros galima būtų ir neaptarinėti: didžioji dalis teksto – sausas faktų dėstymas. Nors kartu tai dar vienas tikro, realiai įvykiuose dalyvavusio autoriaus požymis: skaitydamas nuolat junti, kad rankose ne bet kas, o generolo prisiminimai. Išimtį šiuo atžvilgiu sudaro su bendruoju kontekstu mažiau besisiejančios knygos dalys: kitų kovų dalyvių įspūdžiai, raportų, įsakymų, atsišaukimų, laiškų ištraukos. Net galima teigti, kad pabaigoje sudėti priedai laikytini vertingiausia leidinio dalimi. Čia tikrai ras kur paganyti akis ir paprasti skaitytojai, ir istorijos kolizijas aptarinėjantys mokslininkai.
Ypatingu įtaigumu pasižymi skyrelyje „Proveržis" pateikiami vokiečių karininkų liudijimai apie vaizdus, pamatytus iš rusų atkovotoje teritorijoje. „Žuvę rusai taip pat nebuvo palaidoti. Matyt, todėl, kad tam tiesiog nerado laiko. Kur žengtum, visur gulėjo lavonai – paskersti žmonės. Aplinkui sklido bjauri smarvė. Butai išplėšti, visi baldai išmesti į gatves ir kiemus, sudaužyti, išpurvinti ir niekam netinkami. Prie geležinkelio buvo sukrauti ir parengti išvežti radijo imtuvai, siuvamosios mašinos, dulkių siurbliai, dviračiai, medicinos prietaisai, minkštieji baldai, indai ir kiti daiktai" (p. 111). Barbarai Romoje. Atėję, sugriovę, išgrobstę ir nieko nepalikę po savęs... Vaizdas, kažkuo primenantis daugelį nūdienos televizijos reportažų. Galbūt tai – dar viena priežastis, dėl kurios, esant reikalui reitinguoti abi pristatomas knygas, „Karaliaučiaus žlugimui" skirčiau daug aukštesnę vietą.
Bet esminis tokio vertinimo argumentas, be abejo, – kitokie faktų sijoklės sietai. Viskas (net ir lietuviškojo leidimo versijoje naudojamos specifinės iliustracijos) parinkta su vokišku atsakingumu. Aišku, kur ir kada vyko veiksmas, kas apie jį pasakoja, kokia medžiaga, iš kur paimta. Ir nors noras reabilituotis kai kur priartina tekstą prie propagandinių devizų, tai neatgraso. Tad pasiryžusiems įveikti nuobodų rašymo stilių, šie memuarai leis ne tik nemažai sužinoti apie tragišką Mažosios Lietuvos istorijos tarpsnį, bet ir pajusti nuotaikas, apimančias suvokiant tikrąją pralaimėjimo kainą.
* Archeologiniai tyrimai Vilniuje: www.lka.lt/lt/apie-mus/naujienos/naujienu-archyvas-2013/p10/archeologiniai-tyrimai-vilniuje.html.