Gal traumuota mokyklinės poezijos selekcijos, gal atmesdama poezijos, kaip pakylėtos kūrybos, mitą gan ilgai aš, nuo žemės sunkiai atsiplėšianti, užtikrintai teigdavau, kad poezijos nemėgstu ir neskaitau (dažniausiai teigdavau sau, nes retai apie poezijos skaitymą paklausia kiti – gal neklausia tik manęs?). Tačiau pernai laimingai (arba nelabai) pasisukus likimui buvau priversta šios nuostatos atsisakyti ir visa galva panirti į tai, kas kasmet sudėliojama į posmus ir išleidžiama visoje Lietuvoje. Gan greit supratau, kurios poezijos knygos man patinka: tos, kuriose visi eilėraščiai geri (tokių tikrai būna – grynas malonumas jas skaityti), ir tos, kuriose visi eilėraščiai blogi (tokių tikrai būna – bet tokių gali ir neskaityti). Nepatinka tos, kuriose dalis eilėraščių geri, o dalis – nelabai. Nes tada norom nenorom turiu sėdėti ir sukti galvą, kodėl vienas eilėraštis patinka, o kitas – ne.

Vainius Bakas. „Tylos fonetika“

Vainiaus Bako „Tylos fonetika“ – iš tų knygų, kur dalis eilėraščių geri, o dalis ne. Sėdžiu ir mintiju, gal prie dalies eilėraščių autorius tiesiog daugiau padirbėjo? Ar gal man tam tikri skiemenų sąskambiai patinka labiau už kitus? Ar vis dėlto svarbiausia – tema ir išradingumas? Beveik norisi sužymėti visus kintamuosius ir paprašyti kokio nors algoritmo, kad viską paaiškintų. Nors kol kas dirbtinis intelektas geba tik pats parašyti knygą ir įvertinti, kieno anglų kalba panašiausia į Hemingway’aus, gan greit (nors, atsižvelgiant į elektroninių lietuvių kalbos išteklių prieinamumą ir kokybę, gal ir negreit) tikrai dviem paspaudimais bus galima įvertinti eilėraščio gerumą. Bet kol ta diena neatėjo, apie V. Bako eilėraščius galiu pasakyti kelis dalykus.

 

Vainius Bakas. „Tylos fonetika“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Iš pirmo žvilgsnio knyga skaitoma labai smagiai – rimas vis dėlto turi žavesio ir gali daug ką užmaskuoti. Taip užliūliavo, kad net pamėginau viename labiau užkabinusiame eilėraštyje („Kavafiui“) tiesiog pakeisti balses, kad žodžiai netektų prasmės. Ką šitokiu bandymu išsiaiškinau? Ogi kad mielai klausyčiausi daugumos eilėraščių kaip lopšinių, kad daug malonumo suteikia būtent jų skambesys, o išmetus iš eilėraščių (ne visų, ne visų) prasmę, nedaug tas malonumas sumažėja.

Nors rinkinio anotacijoje užsimenama, jog autoriaus kūryba atsiranda įsiklausius į gamtą, bet ta gamta daugeliu atveju tokia... ne įsiklausyta, bet perskaityta kitų kūryboje, o kartais, atrodo, ir eilėraščiuose vaikams (vėjas draugauja su rudeniu, saulė veriama ant smilgos). Kai kurios banalybės net nupurtydavo, taip staigiai susiraukdavau, jog kone kilo mintis kelti reakcijas į poeziją jutuban – gal visai neblogas poezijos populiarinimo būdas? Tačiau faktas, kad kai kurie V. Bako eilėraščių fragmentai priminė geriausius iš blogiausių savilaidos poezijos pavyzdžių, yra labai apčiuopiamas kriterijus, signalizuojantis: „Aha, tai dėl to man ir nepatinka.“

Maloniausiai nuteikė švelniai subversyvūs ir ilgi, per daugiau nei du puslapius išsidėstę tekstai („Veido bruožų neatmenu“, „Pilkasis kardinolas“). Skaitant vyksta kažkokie malonūs realybės lūžiai, baigiasi ant­ras puslapis, eilėraštis fainas, gaila, kad baigėsi, pagalvoji, o atverti kitą puslapį ir gauni papildymą. Neblogas dylas, ypač už aštuonis eurus. Bėda, kad tos realybės griūties šitaip maža, šitaip maža. Didžiausias nusivylimas ištiko skaitant „Sonetą Abonentui“. Žinau, pati kalta, žinau, kad mėnulius ant smilgos veriantis poetas nerašys eilėraščio apie Artūrą Zuoką, bet nesuturėjau lūkesčių. Kita vertus, iš savo klaidos pasimokiau – pamačius asmenvardį Rembo jau nebekilo mintis, kad į eilėraštį įsisuko Sylvesteris Stallone.

Dar viena knygos bėda yra angelai (tikrai nesitikėjau, kad kada rašysiu tokį sakinį). Bet kiek gi angelų gali sutilpti vienoje knygoje? Jie vis bučiuojasi, sklando pažeme, iš dangaus mėto manų kruopas. Nuo religinių kontekstų literatūroje nei įmanoma, nei reikia bėgti, bet saiko jausmo irgi reikėtų. Arba bent tą angelų desantą paįvairinti gera porcija velnių. Nors tai jau asmeninės preferencijos. Apibendrinant pirmą knygos dalį rekomenduoju visiems, nesibaidantiems rimo ir ritmo, o likusias – naujovių neieškantiems angelų mėgėjams ir gamtos garbintojams.

Mindaugas Kirka. „dangus užsitraukia ledu“

Kaskart imdama į rankas Pirmosios knygos konkurso nugalėtojo (-os) knygą tikiuosi blogiausio. Nežinau, kiek tam įtakos turi bjauri fizinė leidinio forma, nemalonus kartonas ir kasmet skirtingas, bet vis tiek visada vienodas iš provincijos kultūros namuose vykstančios dailės parodos ištrauktas dizainas. Išsigandusi tokio savo pareiškimo net patikrinau per pastaruosius penkerius metus išleistų PK viršelius ir esu priversta atsiimti žodžius – internete skelbiamose nuotraukose tikrai ne visi atrodo siaubingai. Greičiausiai dėl prasto pirmo įspūdžio vis dėlto kaltas būtent kartonas. Mindaugo Kirkos „dangus užsitraukia ledu“ pradėjau nagrinėti nuo viršelio, nes Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tikrai turi neblogą įdirbį kurdama viršelius – apžvalgoje aptariamos V. Bako ir Linos Buividavičiūtės knygos puikiai tai įrodo. Todėl pirmos knygos subjaurinimas atrodo kaip sąmoninga kuklinanti (nesinori tikėti, kad žeminanti) strategija.

 

Mindaugas Kirka. „dangus užsitraukia ledu“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Bet liūdniausia, jog šie samprotavimai apie viršelį yra daugiausia, ką galima pasakyti apie M. Kirkos knygą. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors ją įsimins ar praėjus metams kitiems prisimins – lietuviškai cepelininė pilka viršelio spalva tobulai atliepia poezijos nykumą. Skaitydama tokius eilėraščius visada jaučiuosi šiek tiek kalta: gerai suprantu, jog kažkas į kūrinius sudėjo savo būtį ir patirtis, kažkam tie žodžiai esmingi ir brangūs. O man jie kaip miltų gumulai kukulienėj: nieko nepasako, sprangu, norisi išpilt į kriauklę. Bet tuo rašymas ir žavingas – visad yra rizika, kad pataikysi ne į taikinį, o sau į koją. Gera žinia tik tokia: kiekvienas autorius turi 500 strėlių ir porą milijonų taikinių (na, realybėje gal porą tūkstančių, bet kad jau sumaliau knygą į miltus, iš kurių dar sulipdžiau gličius gumulus, išliksiu nerealistiškai optimistiška). Rekomenduoju nebent bibliomanams.

Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“

Pradėjus skaityti Linos Buividavičiūtės knygą „Tamsieji amžiai“ atrodo, kad esu staigiai panardinama į vandenyno gilumas. Po vandeniu kvėpuoti nėra lengva, bet keisčiausia ne tai. Keisčiausia, jog tose vandenyno tamsumose auga tokios pačios žolės kaip kaime pas mano senelius, kad plaukioja ten ne kokios nors triakės žuvys, o paprasčiausi karpiai ir lydekos. Jeigu trumpiau – eilėraščiuose viskas kitaip, nei man įprasta, bet kartu visiškai taip pat. Nors tiek požiūriu, tiek patirtimis jaučiuosi labai toli nuo to, apie ką rašo autorė, jos žodžiai tarsi praplečia mano egzistenciją, įvardija kažką, ką žinojau, bet nežinojau žinanti. Todėl iš pradžių kiek nustebino (ir išgąsdino), kad knyga pristatoma kaip „ribinių patirčių prisotinta“. Taip, „Tamsieji amžiai“ mane tikrai išvedė anapus ribų, į nepažintus pasaulius, tačiau knygoje labai daug ir elementarių, įprastų patirčių, kurios, įsivaizduoju, daugumai būdingos (o gal tikrai ir šios patirtys ribinės?). Bet galiausiai supratau, jog mūsų visuomenėje tai, kad neatitinki tam tikrų moteriai keliamų standartų ar nesilaikai nuo ankstyvos vaikystės diegiamos prievolės būti „gera mergaite“, vis dar yra ribinė patirtis. Tokia pat ribinė, kaip ir pripažinti, jog tavo biologinė mašina veikia ne taip, kaip turėtų: kokio nors hormono išskiria per daug ar per mažai, yra pernelyg jautri, negali daryti to, ką daro visi, o jei dar, ginkdie, kur nors užsiminsi, kad motina gali nemylėti savo vaiko... Tokios ribinės patirtys tik dabar pamažu ir nedrąsiai iš anoniminių forumų kiša galvas į dienos šviesą – pamažu, nes tikriausiai bijosi, kad tie Marijos pažeme skraidantys angeliukai nestuktelėtų kaulėtu sparneliu per galvą.

 

Lina Buividavičiūtė. „Tamsieji amžiai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. –V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Kad neatrodytų, jog knyga tėra kažkoks trauminių patirčių sąrašas ir įdomi tik dėl autorės pasirinkimo kalbėti temomis, apie kurias kiti renkasi tylėti, būtina pridurti: man L. Buividavičiūtės poezijos paveikumas kyla ne dėl eilėraščių temų, bet dėl šviežios kasdienybės ir intertekstualumo mikstūros. Ant intertekstualumo dažnai bambu, ypač tada, kai kyla įtarimas, kad jis naudojamas inertiškai, kai būna priplėkęs ir tarnauja ne prasmės pertekliui kurti, o tiesiog kam nors atkartoti, parodyti, kad aš priklausau šitam kultūriniam sluoksniui, šitą esu skaitęs, o tą matęs. L. Buividavičiūtė intertekstais naudojasi tikrai ne kaip ramentais: nuorodos į kitus tekstus pasitelkiamos ne šiaip sau – intertekstai perlaužiami ir pritaikomi prie to, kas ir kur vyksta. Todėl prancūziška „Dienų puta“ prapliumpa ant labai lietuviškos aslos, Platono ola išnyra kažkur Antakalnio miške, bibliniai motyvai irgi ne angelais skraido, o priverčia suprasti – kas vyksta čia ir dabar, jau kadaise vyko ir dar vyks ateityje.

Prieš daugiau nei porą metų pasirodžiusioje įklotų reklamoje žmonių prašė parodyti, kaip bėga mergaitės, o paskui visus rodžiusius sugėdino, nes bėgti kaip mergaitei neturėtų būti koks nors menkinantis apibūdinimas, priverčiantis kreivai dėlioti kojas. Ap­skritai būtų gerai, jei nereikėtų nieko daryti, „kaip daro mergaitė“ ar „kaip daro moteris“, bet jeigu manęs vis dėlto paklaustų, kaip norėčiau, kad moterys rašytų, drąsiai sakau: „Norėčiau, kad rašytų taip, kaip L. Buividavičiūtė.“ Todėl rekomenduoju šią knygą bėgantiems kaip mergaitės, bėgantiems kaip berniukai, pykstantiems dėl Rupi Kaur populiarumo, kunigams (priėmus literatūrą už gryną pinigą, kaip Lietuvoj madinga, daug „Sveikų Marijų“ bus galima išrašyt) ir visiems kitiems – be išimties.