Rimti Nobelio premijomis apdovanoti mokslininkai, 1988 m. savo prietaisais ištyrę vandens ypatumus, paneigė prancūzų imunologo Jacques’o Benveniste’o iškeltą hipotezę, kad vanduo turi atmintį, ir priskyrė ją pseudomokslui: vanduo neturi atminties, neturi ir negali turėti – molekulės itin chaotiškos, struktūra pernelyg laikina. 

Laimei, ši išvada negalioja menui. Mene vanduo kuo puikiausiai gali turėti atmintį, dėl to jis nevirs pseudomenu. Tai įrodo ir Gintaro Grajausko naujausias kūrinys „Vandens skonis“, kuriame autorius siūlo panašią tyrimo metodiką: knygoje skonis tampa atminties pakaitalu, o poezija – laboratorija, kurioje tarsi sugretinamos skonio ir atminties sąvokos. Apie tai, kaip šis procesas vyksta, ar rezultatai atitinka lūkesčius, čia ir pakalbėsime.

 

Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

„Vandens skonyje“ G. Grajauskas naudojasi pažįstamomis, jo kūrybai įprastomis stilistinėmis ar kitokios raiškos priemonėmis. Kaip ir ankstesnėse knygose, jis renkasi lakonišką, taupią kalbą, vengia ornamentų ir metaforų, prieš jas net aktyviai protestuoja: „daugiau jokio meno / jokio gražaus kalbėjimo“ (66 p.). Kalbantysis yra mažas žmogus, įkalintas sistemos, ir kartu – visažinis moralistas, gebantis žvelgti į reiškinius „iš viršaus“, kalbantis iš platesnio kultūrinio ir intelektualinio konteksto, prisidengęs (auto)ironija skelbiantis pompastiškas tezes. Tiesa, tokios ironijos „Vandens skonyje“, palyginti su ankstesniais kūriniais, nedaug, tekstų išdėstymo logika – keliaujama nuo vaikystės patirčių prie brandos ir baigtinumo apmąstymų – nepalieka erdvės ironizuojančiai distancijai, o tai lemia ir pasikeitusias meninių priemonių funkcijas eilėraščiuose. Čia svarbesnis ne žaidimas ar stilistinis manevravimas, o tiesioginis santykis su patirtimi, kuri rinkinyje išgryninama klampinančiais, nesupoetintais, visiškai gyvenimiškais paradoksais: „ar suradote savo balsą / suradau / mano tikrasis balsas yra tyla“ (65 p.). 

Svarbų vaidmenį atlieka autobiografinės detalės, kurių rinkinyje itin daug. Jos ne tik sukonkretina kalbančiojo patirtį, bet ir leidžia brėžti nuoseklią laiko liniją: atmintis tikslingai grąžina į praeitį ir iš skirtingų epizodų (sanatorija, mokykla, buitis, egzistencijos apmąstymai) dėlioja vientisesnį pasakojimą. Galima justi, kad autorius siekia apibendrinti, suteikti formą patirtims, reflektuoti ir „inkliuzuoti“ visuminį tų patirčių vaizdą. Kuriamame naratyve daug dėmesio skiriama sovietinei vaikystei ir tų metų tikrovei. Toks dėmesys įvairiems sovietinio gyvenimo aspektams vargu ar atsitiktinis.

Rinkinys pradedamas sanatorijos ciklu, ir tai labai aiški nuoroda į sovietmetį, nes tų laikų sanatorija yra tarsi viso sovietinio režimo mikromodelis (šiuo atveju – turbūt ir metafora). Kalbančiojo patirtys liudija gniuždančią, žmogaus valią slopinančią sistemą, kurioje telieka kova už būvį: „Dabar čia yra jūsų ringas, muškitės. / Kas laimės, tą iškelsim“ (18 p.), o vienintelis tos kovos vaisius ilgalaikėje perspektyvoje – neišdildomas nevisavertiškumo kompleksas: „ir ką gi aš / paliksiu po savęs / kokį ženklą / ateinančiai kartai“ (48 p.).

Šiuo požiūriu knyga darniai (nors neakivaizdiniais būdais) įsilieja į viešajame diskurse įsitvirtinusią kritiką, skelbiančią, kad sovietmečiu viskas buvo blogai, o tokioje sistemoje užaugęs žmogus yra pasmerktas ilgalaikiams padariniams. Vis dėlto poetas nesileidžia į polemiką ir neskelbia aiškaus verdikto praeičiai – dėmesys nukreipiamas nuo istorinio vertinimo į individualią atmintį. G. Grajauskui svarbiau ne pasmerkti laiką, o parodyti, kaip šis formavo patirtį: „ir galvojau apie tą vaiką / apie tai, kad užaugau / ir kad perplaukiau jūrą“ (37 p.). Svarbu pabrėžti, kad autoriui netrūksta skepsio kalbant ir apie dabarties žmogų: „Arvydas Nesvarbu / rašo Solveigai Nesvarbu“ (46 p.); taip knyga išplečia savo didaktinį diapazoną iki apibendrinto žmogaus vertinimo.

Nepaisant asmeninių biografijos fragmentų, į rinkinį vertėtų žvelgti kaip į visos kartos patirtis ir požiūrį atskleidžiančią knygą, permąstančią aną epochą, žmogaus vietą joje. Tačiau knygoje kalbama ir apie šiuolaikinius žmones. Nepriklausomybės kartai tarsi priskiriama lepumo (viskas guli ant lėkštutės, o lėkštutė ant bedugnės krašto) etiketė, tą kartą lydi abejonė ir baimė: „jie nedžiūgavo jie nepajuto nieko“ (60 p.). Taip rinkinys tampa platesniu apmąstymu apie istorijos bėgsmą ir tai, kaip išbandymas kartais virsta moralinio autoriteto matu: „kai pavyksta gerai susižeisti / tai visi pamiršta tavo nuodėmes“ (15 p.).

Jau minėjau, kad G. Grajauskas mėgsta užimti moralinio arbitro, žvelgiančio iš viršaus, poziciją, kuri jam patogi, nes leidžia kurti distanciją. Taip, regis, pateisinamas skelbiamų tiesų tiesmukumas, kurį įprastai poeto kūryboje atsveria autoironija. „Vandens skonyje“ didaktinį patosą stengiamasi atsverti atviravimu, intymumu. Pristatydamas itin asmenines scenas („išdezinfekavau pincetą ir žirkles / ištraukiau po vieną siūlus, pavaliau žaizdeles / žiūrėjau į randą ant to pilvo, iš kurio aš gimiau / dabar mano vietoje auga vėžys“), autorius prabyla neįprastai atviru, pažeidžiamu balsu be jokio autoritetingo tono („oi mama, kad tu žinotum, koks aš ne sakalas“, 38 p.). Todėl intymumo ir distancijos derinys tampa vienu svarbiausių rinkinio veikimo mechanizmų, leidžiančiu poetui įtvirtinti autoritetingą kalbėjimą atsisakant autoironijos.  

 „Vandens skonyje“, kaip ir ankstesnėje kūryboje, eilėraštis dažnai konstruojamas per teiginį. Būtent čia iškyla deklaratyvus tonas, atsiranda pamoksliško patoso: „tik pažiūrėk, į ką pavirtai / begyvendamas“ (51 p.), teisuoliškų abstrakcijų: „pasakysiu: kai durnai darai, / tai durnai ir išeina“ (21 p.). Tekstas dažnai veikia kaip verdiktas – trumpas, lakoniškas, orientuotas ne į patyrimą, o į greitą, beveik nokautinį vertybinį smūgį. Teiginys pateikiamas kaip priešprieša klišei: pirmiausia pristatoma bendra nuostata („žmogus yra gamtos dalis“), tada ji staigiai apverčiama („gražiuose gamtovaizdžiuose / žmonės atrodo bjauriai / žmogus nėra gamtos dalis / gamta nėra mūsų motina“, 50 p.). Šitaip skaitytojas per kolektyvinį „mes“ į eilėraštį įtraukiamas be alternatyvos, pats tekstas pateikiamas kaip beveik savaime suprantamas, o G. Grajauskas užsitikrina besąlygišku skaitytojo pasitikėjimu apdovanoto autoriteto poziciją: „ogi visi iki vieno mes avys, / keliaujančios į skerdyklą“, – atsiliepiame vienbalsiu, kai poetas klausia: „tai kurie iš mūsų yra avys, / keliaujančios į skerdyklą?“ (47 p.).

Nors autorius tekstais grįžta į savo patirties pradžią, tikroji vandens metaforika atskleidžiama tik knygos pabaigoje, – tai gana įprasta G. Grajausko kūrybos priemonė. Vanduo veikia kaip vienintelis žmogų lydintis pastovumas – nekintantis elementas, nevaržomas jokių istorinių ar asmeninių įvykių, kartu tarsi įžeminantis žmogų, pačiais svarbiausiais momentais grąžinantis jį į kūną ir protą. Kitaip sakant, vanduo yra pats gyvenimas: „sakiau – ačiū tau, vandenie, kad galiu / tave gerti, ir kad tu toks skanus, / ir gerdavau, dideliais gurkšniais“ (62 p.).

„Vandens skonis“ – konceptualiai nuoseklus ir įtaigus G. Grajausko poezijos rinkinys, per biografinius fragmentus atliepiantis platesnę kartos patirtį ir apmąstantis sovietinės sistemos paliktas žymes. Jame išlaikoma poetui būdinga santūri ironijos ir liūdesio pusiausvyra, kurioje savo vietą randa retai kada taip tiesiogiai autoriaus išsakomas autobiografinis jautrumas. Vanduo čia veikia kaip visa menanti terpė, leidžianti prasmingai lietis gyvenimui. Ši poezija nepataikauja nei nostalgiškai praeičiai, nei estetiniams eksperimentams. Ji klostosi tiksliai ir nuosaikiai, subtiliai teigdama, kad gyvenimo analizei visų pirma reikalinga brandos diagnozė, – tik tuomet vanduo, o kartu ir gyvenimas, atsiskleidžia gryniausiu skoniu.