Apie poeto gyvenimą ir biografijos įtaką nustatant kūrybos vertę

 

 

Pirmiausia, apie ką pagalvosime išgirdę šio XIX–XX a. sandūros poeto (savęs tokiu, ko gero, ir nelaikiusio, šiandien gerokai primiršto) pavardę, greičiausiai bus skurdas ir džiova. Taip, Pranas Vaičaitis, žinomas dėl savo elegijų, mirė anksti ir tikrai nuo džiovos, tačiau jo gyvenimo paveikslas nėra toks niūrus: galite jį įsivaizduoti panirusį į poezijos tomelį sode, tarp žiedų ir vaismedžių, paskui pasiimantį fleitą ir ja grojantį. Iš atsiminimų žinome, kad P. Vaičaitis itin daug rūkė, tačiau biografijose šis faktas nefigūruoja, joje matomas tik vienas – tautinis – matmuo. Galbūt verta iš naujo apžvelgti P. Vaičaičio biografiją ir intelektualinį ratą, kuris supo trumpai gyvenusį (1876–1901) poetą? 

 

Pranas Vaičaitis, 1895, Marijampolė. M. Buchgalterio nuotr.

 

Albertas Zalatorius, nuosekliausias P. Vaičaičio tyrėjas, buvo perspėjęs, kad pavojinga jo kūrybą interpretuoti siejant su biografiniais faktais. Bet kaip norisi daryti tai, ko nerekomenduoja autoritetai! P. Vaičaitis jų irgi ne itin paisė – nepakluso tėvo valiai ir nestojo į kunigų seminariją. Eilėmis itin atvirai priešinosi Rusijos imperinei politikai. Satyromis pašiepė tiek tautininkus intelektualus, kurie, prisidengę Tėvynės sąvoka, ne itin ką dėl jos veikė (eil. „Daina“), tiek kritikavo klerą (nors kūryba atskleidžia intymų, autentišką santykį su tikėjimu ir katalikybe). 

Vaičaičio biografiškumas yra reikšmingas – biografija papildo kūrybos visumą. Reikia pasakyti, kad literatūros vertė tais laikais būdavo pastiprinama biografijos faktais (remiuosi Jurijaus Lotmano istorine autorystės samprata), atsižvelgiama į autoriaus moralines nuostatas, idealų siekį, heroizmą. P. Vaičaičio biografija šiuo požiūriu atrodė nepriekaištinga.

Pasigirsta nuogąstavimų dėl P. Vaičaičio poezijos traukimosi iš literatūrinio kanono, todėl praverstų nauji jo biografijos tyrimai. Poetas dažnai siejamas su tautine tematika ir ypač tautiniu kaimiškumu, neskiriant užtektinai dėmesio satyriniam atspalviui, kuris itin būdingas jo kūrybai. Vis dėlto, matyt, didžiausias jo poezijos išskirtinumas yra socialinis matmuo, nors ir ne visada patogus. Per socialinį rūpestį reflektuojama ir naujoji lietuvių bendruomenė, kuri amžių sandūroje dar tik bandė įgauti modernius kontūrus. 

P. Vaičaitis kūrė labai skirtingų žanrų eilėraščius, vis dėlto juos sieja itin sociologinis santykis su tikrove: poetas siekė užčiuopti ją tokią, kokia yra. Vaizduoti paprastų, aukšto socialinio statuso neturinčių žmonių kančias, jų patiriamą neteisybę, skriaudas, apie kurias tuo metu nedaug kas rašė. Bet į tokį tikrovės vaizdavimą patenka ir grožio matymas: P. Vaičaičio poezijoje gausu gėlių žiedų, muzikos, idiliškų vaizdų. Jis buvo nuosaikus tiek politiškai, tiek poetiškai.

 Semiotikas prof. Kęstutis Nastopka yra sakęs, kad P. Vaičaičio kūryba galbūt žymi kitokios poetinės kalbos ieškojimus, lietuvių literatūroje neišsipildžiusį poetinį judesį – socialiai angažuotos poezijos kryptį. Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė P. Vaičaičio poeziją taip pat apibūdina kaip kitokią, kylančią iš pareigos kitam, o ne atsitraukimo ir įsibuvimo savyje; tokią, kuri kiek nutolsta nuo lyriškumo. 

 

Seku pasaką

 

P. Vaičaitis mirė jaunas, tad jo poezijai būdingas jaunatviškas aktyvizmas, noras keisti pasaulį. Pasak literatūrologo Marijaus Šidlausko, jo poezijoje dera socialumas ir individualumas. Akivaizdu, kad ši dermė prieš šimtą metų kėlė iššūkių (neretam intelektualui kelia ir dabar), todėl P. Vaičaičio poezijoje gausu nenuoseklumų, o tai kaip tik įdomu. 

Poetas debiutavo 1896 m. Vinco Kudirkos leidžiamame „Varpe“. Jo eilės išspausdintos su prierašu, kad, redakcijos nuomone, tai silpna poezija. Nekokia pradžia. Liko neįvertintas ir autoriaus skiriamas dėmesys vaikams bei jaunajai kartai, į kurią jis orientavosi: būdamas jaunesnis už V. Kudirką 18 metų, o už Basanavičių – net 25-eriais, P. Vaičaitis, akivaizdu, tame lauke jautėsi gana vienišas ir, matyt, tikėjosi rasti bendraminčių būtent savo amžiaus gretose. 

Į jaunimą orientuoti ir keli eilėraščiai iš vadinamojo „Auszros“ archyvo (Martyno Jankaus rinkinio) – beje, itin intriguojantys ir iki šiol nenagrinėti. Jie iki 2008 m. pradūlėjo seno namo pastogėje Kaune, o juos rado ir išsaugojo šiukšliavežio vairuotojas. Šie rankraščiai pirmiausia turbūt atsidūrė M. Jankaus, tuometinio „Varpo“ (anksčiau – „Auszros“) leidėjo, rankose; juos spaudai greičiausiai bus atsiuntęs poeto bičiulis Povilas Višinskis. Gal tai nuo publikacijos „Varpe“ atlikę tekstai. Prie eilėraščių įrašytos 1883 m. kovo mėnesio datos, bet tuo metu P. Vaičaičiui turėjo būti aštuoneri. Tikėtina, kad šios datos yra susijusios su pirmuoju visai Lietuvai skirtu lietuvišku laikraščiu ir žymi jo pasirodymą, nes „Auszra“ išleista 1883 m. kovą. Tokiu atveju datas reikėtų laikyti poetinio ar kūrybinio užgimimo riboženkliais. Tokie atsivertimo į lietuviškumą momentai to meto kultūroje itin dažni, jie sudaro atskirą mitologijos kategoriją (žymusis V. Kudirkos nušvitimas atsivertus „Auszrą“). Ar P. Vaičaitis galėjo parašyti šiuos eilėraščius būdamas aštuonerių? Toks faktas nelabai įtikėtinas, tuo abejoja ir knygotyrininkė Audronė Matijošienė. Nors ji rastus rankraščius vis dėlto priskiria „Auszros“ laikraščio laikotarpiui. 

Eilėraščiuose pasakojama apie skaudžias vaikų mirtis tuometinėje visuomenėje. Apie tai, kad neretai jos būdavo susijusios su kiek atmestinu tėvų (valstiečių, darbininkų) požiūriu į vaikų priežiūrą, medicininius pavojus, su fatalizmu (mirė, nes Dievo lemta). Eilėraščiai atskleidžia ir poeto slapyvardžio (Pranciškus Sekupasaka) pasirinkimo paskatas: P. Vaičaičiui būdingą epinį pasakojimo pobūdį ir angažavimąsi naratyvinei poezijai. Tekstai skleidžiasi kaip nepatogios pasakos, pasakojimai apie nepatogias tikrovės puses. Kita vertus, jie kalba apie perkuriamą tikrovę. Pasakotojui būdingas žvilgsnis iš arti, empatija, tačiau jis išlieka sociologiškas, t. y. tyrinėjantis kasdienę aplinką. Neaišku, kodėl tie eilėraščiai nebuvo išspausdinti. Galbūt pažeidė per daug tabu, o gal buvo pernelyg religingi? Abejotina, ar neaktualūs. Šis klausimas lieka atviras tolesniems tyrimams.

Prieš keletą metų buvo išleistos Eduardo Volterio, to meto Peterburgo universiteto profesoriaus, vizitų knygos faksimilės. Tai reikšmingas šaltinis, galintis padėti geriau pažinti poetą ir jo aplinką, apie kurią tikslių duomenų itin trūko. Šio leidinio rengėja istorikė Vida Girininkienė įrodė, kad P. Vaičaitis itin dažnai ateidavo į profesoriaus šeimos butą Sankt Peterburge 1895–1897 m. laikotarpiu, buvo bene dažniausias lankytojas (apsilankė 135 kartus), o tai nėra atsitiktinumas. Svarstoma, kad P. Vaičaitis per E. Volterį galėjo susidurti su chemiku Dmitrijumi Mendelejevu, galbūt lankyti jo paskaitas. Tiesa, tam pagrįsti trūksta duomenų. E. Volteris gyveno Peterburgo profesorių name, kuriame buvo įsikūrę garsūs mokslininkai (tarp jų ir minėtasis chemikas), tad ši pažintis P. Vaičaičiui atvėrė gana platų intelektualinį ratą. E. Volteris bendravo su garsiu latvių poetu Janiu Rainiu; kalbininku, Vinco Kudirkos bičiuliu suomiu Jooseppi Juliusu Mikkola. Panašiu metu Volterių bute lankėsi rašytojai Jonas Mačiulis-Maironis ir Antanas Baranauskas, bajoras, visuomenininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, kairuoliškų pažiūrų Putvinskių dvaro administratorius Antanas Kalnietis ir kiti, tad P. Vaičaitis galėjo su jais susitikti. Tai prieštarauja P. Vaičaičio kaip vienišiaus, turėjusio vos keletą draugų, įvaizdžiui.

Vienas iš jo bičiulių, Jonas Kaunas, buvo išvertęs XIX a. pabaigos amerikiečių rašytojo Edwardo Bellamy bestselerį, sociologinio pobūdžio romaną „Pažvelgus atgal“. Jame pasakojama apie utopinę ateitį po dutūkstantaisiais įvykusios taikios tautiškos revoliucijos: viešpatauja laisvė, gerovė, dora, panaikinamas privatus kapitalas. Panašios naujos visuomenės idėjos įžvelgiamos ir P. Vaičaičio eilėraštyje „Pavasaris“.

Su poeto aplinka susijęs ne vienas „pasaulio keitėjas“, tarp jų – ir visuomenininkas, literatūros talentų puoselėtojas P. Višinskis, poetas revoliucionierius Jonas Mačys-Kėkštas. Vis dėlto P. Vaičaitis nebuvo revoliucionierius, greičiau svajotojas apie naują egalitariškesnį ir teisingesnį pasaulį, kuriuo buvo tikima XIX a. pabaigoje. Regis, kad P. Vaičaitis, kaip ir E. Bellamy, laikėsi atokiai nuo tiesioginio socializmo ir nuo bet kokių kraštutinių pažiūrų („Jei viens eis į dešinę, kitas į kairę, / Perniek mūsų darbas: tauta neatgis“). 

 

Nebe pirmas

 

XIX ir XX a. sandūroje Lietuvoje pagausėjo kunigystės kelio, dažniausiai primesto tėvų, atsisakymo atvejų: į kunigų seminariją nesutiko stoti nemažai kultūros veikėjų (be V. Kudirkos ir P. Vaičaičio, galima paminėti Joną Biliūną, J. Mačį-Kėkštą, Konstantiną Jasiukaitį, Jurgį Šaulį, Joną Šliūpą ir kt.). Kultūros istorikas Vytautas Kavolis šį reiškinį apibūdino kaip individualumo formavimosi pradžią lietuvių kultūroje. 

Toks nepaklusimo tėvo valiai gestas to meto inteligentijai itin rūpėjo. Apie savojo kelio ieškojimus metus kunigystę XX a. pradžioje rašo ir J. Biliūnas apsakyme „Pabėgėlis“. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė 1902 m., praėjus metams po poeto mirties, net išleidžia apsakymą „Nebepirmas“, grįstą P. Vaičaičio gyvenimo faktais, apie tėvo ir sūnaus konfliktą, sūnui atsisakius studijų kunigų seminarijoje. Vis dėlto G. Petkevičaitės apsakymas sociologiškai komplikuoja tėvo personažą – šis vaizduojamas kaip visuomenės nuomonių ir prietarų įkaitas, vis dėlto mylintis sūnų. Tuo šis apsakymas skiriasi nuo V. Kudirkos biografinio pasakojimo, atskleidžiančio, kad V. Kudirka su tėvu niekada nebesusitaikė. G. Petkevičaitės-Bitės apsakymas liudija P. Vaičaičio pomirtinį mitologizavimą. Jo biografijai suteikiami svarbūs reikšminiai akcentai: savojo pašaukimo išpildymas, individualėjantys visuomeninio gyvenimo pasirinkimai. 

Tokie apsakymai formavo specifinę inteligentijos savivokos ir jos atsidavimo bendruomenei mitologiją. Taip buvo pabrėžiamas pasiaukojimas aukštesnei idėjai, neretai sietas su asmeninių ryšių (pavyzdžiui, su šeima) atsisakymu. Dėl to pasakojimuose kiek sutirštinami martirologiniai kančios ir aukos aspektai. Pavyzdžiui, negalima patikimai teigti, kad P. Vaičaitis su tėvu Juozapu taip ir nesusitaikė iki gyvenimo pabaigos, kaip neretai teigiama istoriografijoje (kad ir pirmojoje biografijoje 1903 m.). Vėlesnėje, brolio kunigo Vincento Vaičaičio 1912 m. parengtoje biografijoje, Prano ir tėvo santykiai vaizduojami ne taip dramatiškai. Kita vertus, detalė, kad praėjus metams nuo tada, kai Pranas sąmoningai nestojo į kunigų seminariją, tėvas sūnų išlydėjo į studijas Peterburgo universitete, leidžia galvoti apie susitaikymą. Juolab kad atsiminimuose, surinktuose iš įvairių asmenų XX a. antroje pusėje, pabrėžiama, jog tėvas Juozapas Vaičaitis buvo ambicingas vyras, o teisės studijos tuo metu prestižiniu laikytame Sankt Peterburgo universitete turėjo atrodyti gana šviesi perspektyva. 

Apie XIX–XX a. sandūrą galima galvoti ir kaip apie kovos dėl kultūros laiką. Kova vyko įvairiais frontais: ne tik prieš Rusijos imperiją, lenkiškos kultūros įsivyravimą, bet ir šeimose dėl pasaulietinio mokslo ir profesinio kelio pasirinkimo. Akivaizdu, kad šviesuomenės atstovai, itin vertinę P. Vaičaitį dėl jo biografinio turinio (jaunas, gražus, taurus tėvynės mylėtojas, numiręs dėl individualaus apsisprendimo ir pasišventimo idėjai), perrašė jo biografiją prisodrindami savo meto aktualijų. Pavyzdžiui, kalbėta, kad P. Vaičaitis mirė dėl Peterburgo oro, – tarsi ir jo kūno organai būtų kovoję su Rusijos imperija. Joks kitas lietuvių kalba rašęs poetas tuo metu neturėjo tokių duomenų, tokios itin ankstyvos, dramatiškos, bet kartu inteligentui itin atpažįstamos biografijos: V. Kudirka mirė pačiame jėgų žydėjime sulaukęs keturiasdešimties, o P. Vaičaitis – net nesulaukęs brandos, tačiau, kaip ir V. Kudirka, pasišventęs savo laikmečio idealams. Vėliau panaši lemtis ištiks J. Biliūną. Tačiau tai nutiks tik po šešerių metų, be to, J. Biliūno kūryba, nors taip pat socialiai angažuota, bus jau visiškai kitokia.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad socialinis rūpestis, kurį rodė poetas, nebuvo dosnus visiems, – jo eilėse galima rasti antisemitinių atgarsių. Kontekstas, kuriame pasirodo žydas, dažniausiai itin tipiškas to meto lietuviškai spaudai: arba žydas apgavikas, arba žydas, pardavinėjantis alkoholį. Tai sietina su tradicine krikščionių ekonominio išnaudojimo tema, XIX a. būdingu valstiečių nepasitenkinimu žydais. P. Vaičaitį veikė antijudėjinės idėjos, kurios iš dalies, matyt, buvo susijusios su paprasčiausiu kitos tautos nepažinimu. Poeto sužadėtinės brolis, Justinas Bonaventūra Pranaitis, Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vadovas, rektoriaus pavaduotojas, taip pat pasižymėjo antisemitinėmis nuostatomis, nors buvo Hebrajų kalbos katedros vedėjas, laikomas to meto hebraistikos ekspertu. Apskritai P. Vaičaičio kūryboje žydai pasirodo retai, nors ir vienareikšmiškai negatyviai. 

Pozityvizmas – meno ir filosofijos srovė, dariusi įtaką P. Vaičaičio kūrybiniam mąstymui, – formavo požiūrį, kad literatūra turi būti susieta su tikrove ir net prisidėti prie jos „taisymo“, tačiau kartu atnešė ir antisemitizmo idėjų. Amžių sandūros poetų antisemitinius ekskursus šiandien neretai bandoma pateisinti epochos dvasia. Tik nežinia, apie kurią dvasią kalbama, nes buvo lietuvių intelektualų, pasirinkusių kitokią poziciją, – pavyzdžiui, jau minėta G. Petkevičaitė-Bitė.  

Apskritai P. Vaičaitis ne itin toleravo „klystančiuosius“, prie kurių galima priskirti ir kitataučius ar stačiatikius; jam būdingas itin griežtas aplinkinių moralinis vertinimas (pvz., eil. „Išgama“) šiandien atrodo gana davatkiškas (ironiška, kad davatkiškumą ir provincialumą poetas itin kritikavo). Toks griežtumas, matyt, susijęs su nusivylimu to meto visuomene, troškimu ją reformuoti. Jis aukština vargstančiųjų lemtį, įskaitant savąją:

 

Vargo sliekas kūną ėda,

Širdyje vis dargana.

Iškeliavęs, atsiskyręs

Nuo tėvų ir giminių,

Gyvenu sau viens datyręs

Svetimų klastas žmonių.

 

Skaitant įvairią literatūrą apie P. Vaičaitį gali susidaryti įspūdis, kad jis – iš itin neturtingos aplinkos. Vis dėlto Vaičaičių šeima negyveno taip skurdžiai, kaip dramatiškai buvo vaizduojama tiek ankstesniais, tiek sovietinės okupacijos laikais: jie turėjo nemažai žemės, du vaikus galėjo leisti į mokslus. Sintautai ir gimtasis Santakų kaimas – Sūduvos krašto, Lenkijos karalystės teritorija, kur baudžiava panaikinta anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje, dar XIX a. pradžioje. Nors Vaičaičių gyvenimo negalima vadinti ištaigingu, jų šeimos nariai neprivalėjo nuolatos dirbti ūkio darbų, o Pranas galėjo užsiimti tik skaitymu ir muzikavimu. 

P. Vaičaitis mėgo groti fleita; tuo metu manyta, kad ši, kaip ir smuikas (kuriuo, beje, grojo V. Kudirka), – tai autentiški lietuvių liaudies instrumentai. Poetas daug rūkęs, mėgęs gėles ir vaismedžius, savo užsodintame sodelyje, kur gausiai augo vyšnių, skaitęs ir muzikavęs (juk rašyti reikėjo slapta). Buvęs gražaus, malonaus veido, kuklus ir draugiškas, mėgęs vietinius vaikus pakalbinti, pavaišinti pyragu, turėjęs itin išsilavinusią, elegantišką (ir pasiturinčią) sužadėtinę Juliją Pranaitytę, vėliau tapsiančią viena pirmųjų lietuvių kelionių rašytojų, o jos vienas iš slapyvardžių bus Paryžietė. 

Gebėjimas mėgautis gimtąja kaimo aplinka tuo metu rodė ir idėjinį apsisprendimą. Mūsų dienomis, pažymint 150-ąsias poeto gimimo metines ir peržengus E. Bellamy aprašytus dutūkstantuosius, P. Vaičaitį verta apmąstyti praktinio veiksmo rėmuose, kai praktiškumas su idėjiniu veikimu nuosekliai sutapo. Prisimenant ir žavius, ir mažiau žavius bruožus, nes literatūrą rašo žmonės. Gal tuomet tarp cigarečių dūmų švystelės santūri šypsena, o XIX a. pasirodys ne toks kaimiškas.