Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Xeranthemum“ persmelkia subjekto laikinumo jausena. Tekstuose gausu praeities ilgesio, o jais keliaujant, atrodo, vis labiau grimzti į gamtos ir žmogiškosios egzistencijos rudenį, nors iš pradžių atsidūrei įamžintame vidurvasaryje. Pasikartojantis bėgančio laiko motyvas ir susikertančios erdvėlaikių plotmės yra ypač svarbūs knygos akcentai. Praėjęs laikas, atgaivinamas prisiminimuose, tarsi susiliečia su begalybe.

Jau pirmame rinkinio eilėraštyje subjektas atskleidžia atmintyje išlikusius vaizdus ir įvykius. Jis kalba „iš dabar“ – 2013-ųjų liepos („aš skinantis nuvytusius / petunijų žiedus saulėtą 2013-ųjų liepą“, p. 7), – bet „dabar“ jau nebėra, kaip ir meistro, mūrijančio kaminą prieš 20 metų ir bijančio kristi į komą dėl cukraligės. Užfiksuotoje akimirkoje mūrininkas bijo mirties, nors „dabar“ jis jau seniai miręs, o „dabarties“, kaip minėjau, taip pat nebėra. Eilutėse prikeliami prisiminimai, bet skaitydamas staiga suvoki – juk tai nesatis! Galima sakyti, eilėraštis savotiškai užšaldo akimirką, kuri lieka amžinoje dabartyje, kurioje visada yra skaitytojas. Kita vertus, lyrinis „aš“ kalba apie begalybę, kurioje tarsi viename taške susijungia ir ištirpsta visos dabartys: „daugiau – visiškai nieko šį saulėtą / liepos vidudienį – begalybė / einanti kiaurai pro mus / pro žiedus – eilėraščius“ (p. 8).

Vėliau keliamasi į dar tolesnę praeitį – lyrinis sub­jektas prisimena 1980-uosius: „maždaug iš 1980-ųjų pamiškės / nutįsę saulės spinduliai – sausra – rugpjūtis / ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum“ (p. 9). Tada vėl grįžtama į „dabar“, į 2013-ųjų liepą (p. 10). Tad rinkinyje neįkyriai, bet meditatyviai pasikartojantys motyvai sufleruoja apie laiko tėkmę, kaip nepaliaujamą procesą, o vienas po kito plaukiantys eilėraščių žodžiai tampa praėjusio ir tik prisiminimuose grįžtančio laiko liudininkais: „tada kai žaisdavau ir vasara tereiškė laiką / kai galiu žaist ramiai – ilgai – iki sutems“ (p. 11).

Raktinį žodį lyriniam subjektui apibūdinti radau knygos pabaigoje. Lyrinis „aš“ rinkinyje yra „laikomorfiškas“ („kalbu iš viso savęs / kuris buvo ir bus – yra / nugenimas ir ataugantis / laikomorfiškas“, p. 77). Žodis „laikomorfiškas“ yra mišrus, sudarytas iš lietuviškojo „laikas“ ir graikiško – „morphe“ (forma). Kadangi graikų kalba turi ne vieną žodį laikui nusakyti (pavyzdžiui, chronos – nuoseklus laikas, o kairos gali būti suprantamas kaip tinkamas metas), terminas „laikomorfiškas“ atrodo painus. Veikiausiai subjekto laikomorfiškumas nužymi nepaliaujamą kaitą ir laiko tėkmę. Kitaip tariant, subjektas savotiškai įkalintas laike: keliauja į ateitį, tačiau laikiškumas atmintyje nėra linijinis judėjimas, nes joje gali šokinėti erdve ir laiku. Praeities laikas, atgaivinamas prisiminimuose, jau nepavaldus chronologijai, tada gali tik kalbėtis ir su mirusiais poetais: „aputi – / strielkūnai – / sigitai – // praneškite man kaip gyvent“ (p. 62), ar su močiute apie baltai kraujyje žydinčias „gėles“ (p. 9).

Taip išryškėja laikiško subjekto sudėtingumas: pokalbiuose su mirusiaisiais labiau tiktų graikiškasis kairos, nors pats subjektas įtrauktas ir į chronos. Beje, kreipimasis į korifėjus kartais atrodo gana dirbtinai, bent jau nenatūralių gaidelių įžvelgiau patose: „šviesiau? – o ar turėtų būt? – mačiuli jonai / geda donelaiti – ar padeda jums šiandien / žodžiai ištarti kadais? kokias tiesas / ištartumėt dabar? (...) kažkur už eglių už lietaus atrodo kad matau / namus – pro tamsą – pro pasaulį – visą / šešėliuotą kelią – kol ta pati per šimtmečius / nukopdama saulelė drasko“ (p. 15). Neišvengiamai iškyla klausimas: „O kas yra tiesa?“ Negana to – eilutėse vartojama daugiskaitos forma. Tad kokios tos tiesos, kurių taip ieško subjektas? Juk jis laikomorfiškas, o tiesa turėtų būti suprantama kaip izomorfiška pati sau, vadinasi, esame teisūs tiek, kiek esame izomorfiški (formos atžvilgiu panašūs) tiesai. Tai reiškia ne ką kita, kaip sąstingį, prieštaraujantį dinamiškai laiko tėkmei. Jei rinkinyje siekiama išsakyti tam tikrus laikui nepavaldžius dalykus (tarkime, jų esama), tai lieka visiškai neaišku, kas tos „tiesos“, kad ir didžių kūrėjų atrastos. Galima klausti ir taip: ar čia pretenduojama į tiesų žinojimą ir jų atskleidimą? Jei taip, tuomet ir vėl esama prieštaros, nes subjektas labiau išryškinamas kaip nežinantis ir nuolat keliantis klausimus (p. 14). Per didelis kliovimasis autoritetais verčia nepasitikėti lyriniu subjektu, įžvelgti tam tikrą jo pretenzingumą.

Be to, rinkinyje jautriai ir tiksliai kalbama apie baimes ar net fobijas, kurios, kaip žinia, glaudžiai susijusios su mirtimi. Šios baimės pažįstamos kiekvienam bent sykį išsigandusiam: „užmiršto vaiko baimė skaudžiai išgyventa / vaikystėj netikėtai sugrįžo / kaleno akligatviuos dantimis“ (p. 49). Baimė tokia stipri, kad išlieka net ir aplinkybėms pasikeitus, t. y. atklysta iš praeities. Tam tikros savasties dalys neišnyksta, jos sugrįžta įvairiausiais pavidalais. Baimė irgi nepavaldi laikui, viršija jį, nes grįžta iš subjekto vaikystės.

Vis dėlto knygoje esama ne tik praeities vaizdų: lyrinis „aš“ projektuoja save ir į ateitį. Pavyzdžiui, močiutės senatvė yra ir lyrinio subjekto ateitis, į kurią šis keliauja (p. 77–78). Bet kas yra dabartis? Dabarties pasaulis gali būti suvokiamas kaip apribojimas („pasaulis / lyg erškėtis apvynioja kaktą / stangindamasis spalio tamsoje – –“, p. 68). Erškėtis simbolizuoja kančią ir, nors bibliniai motyvai nėra stebinanti išmonė, šiame kontekste paralelė tarp Kristaus kančios ir pasaulio parodoma vykusiai: kančia, kaip ir nuodėmė, neatsiejama nuo laikinumo. Kita vertus, dabarties akimirkos krypsta į ateitį, atnešančią paskutinę žemiškosios egzistencijos akimirką, kai visa, ko gero, susijungs į vienį: „iš lėto supasi vėjyje violetinis / petunijos žiedas – žiūrėk į viską ilgai / kol laikas išnyks ir atstumai – nuo petunijų / iki saulės – nuo vakar – nuo užvakar / nuo mirusiųjų“ (p. 8). Laikinumas vis labiau ryškėja pasirodant dviem „aš“ – tam, kurio jau nėra, ir tam, kuris kalba apie buvusį save: „ar kimba kas? / klausiu vaiko savęs / norėdamas įrašyt į eilėraštį – “ (p. 60).

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Rinkinyje keliami daugybę kartų girdėti egzistenciniai klausimai („kada tai buvo? prieš akimirksnį? / prieš gimstant? kur mes einam?“, p. 13). Tačiau eilėraščiai skamba nebanaliai, nes poezija tampa praėjusio laiko atrama. Įvairios patirtys dažnai parodomos per glaudų ryšį su gamta. Pavyzdžiui, lyrinio subjekto pokalbis su zyle išryškina nehierarchinį žmogiškosios būtybės santykį su gyvūniška būtimi, o vėliau atskleidžiama, kad čia esama vienio: „nejau manai kad protingesnis už tave esu? / kad trupiniai kurių tau paberiu priklauso / man? (...) iš proto – pareit namo – suplėšyti erdves – išlikt / per žiemą mirusiuos laukos / tik išprotėjęs paukštis gali – – // ir žengt į nebūtį / vėlyvą lapkritį / juodžiausią valandą – // aš nebijau – –“ (p. 24–26).

Hierarchinės ribos tarp subjekto ir jo stebimos gamtos tirpimas parodo, kad žinojimas yra iliuziškas. Subjekto sąmonėje nuolat atsiranda ir dingsta suvokimo turiniai, o tai gali būti sugretinama ir su gyvenimo ir mirties, esaties ir nesaties žaismu: „mano sąmonėj tūno grėsmingi kalkakmeniai – / tirpstant sniegui bijau kad neatsibustų / medžiai – šešėliai – gyvanašliai // nesantys // esantys manyje“ (p. 42).

Mirties fenomeno akivaizdoje pažinimas tampa bejėgis: „dabar yra tamsa? kas man / mirtis? ar eičiau / obuoliaut su ja?“ (p. 17) Vis dėlto savitai išryškinama perskyra tarp šiapus ir anapus, o anapusybė siejama ir su poezija. Atrodo, siekiama parodyti poezijos santykį su dieviškąja plotme, tai nėra itin originalu, bet rašymo veiksme esama negailestingumo: „anapusybės šukės mano žodžiuose / anapusybės dvelksmas / poezijos? dangaus? kareivija / negailestingai blyksi pro kiekvieną / raidę – – rašau“ (p. 17).

Eilėraštyje „Vieną rytą“ poetas ypač ryškiai fiksuoja anapusybės keistumą ar neaprėpiamumą: „raudoni obuoliai belapėj spalio obely / šalna iš ankstyvo ryto – / įkvėpk giliai šį vaizdą esi / dabar beveik už ribos nes žodžiai / kuriuos mėgini pasakyti // išliks gerokai ilgiau negu spalio / obuoliais uždegtas rytas ir tai / ką dabar sakai“ (p. 21). Mirštanti gamta susiejama su žmogaus mirtimi, dėl kurios visa gali būti suvokiama, net ir pats laikiškumo fenomenas. Bet išties paradoksalu, kad eilėraštyje išlieka raudonuojanti spalio obelis. Taigi gyvenimo ir mirties meditacija tampa neatsiejama nuo paprastų, bet ryškių žodžiuose išsiskleidžiančių vaizdinių.

Knygoje nedviprasmiškai parodoma, kad laiko tėkmė neišvengiamai neša į mirtį. Tai, žinoma, nėra nauja įžvalga apie laiką nei filosofijoje, nei literatūroje. Nepaisant to, autorius savitai įvaizdina laiką per gamtos pajautą. Laiko pojūtis susijęs su gamta, todėl tam tikra prasme laiką įmanoma apčiuopti per rinkinyje subtiliai perteikiamus gamtiškus pavidalus. Subjekto santykį su gamta ir nenuobodžią laiko meditaciją laikyčiau didžiausiu šios knygos privalumu. Atrodo, G. Bleizgio „Xeranthemum“ paliudija, kad gamta vis dar gali įkvėpti kurti. Tačiau nėra viskas taip paprasta. Nors ir aptikau pastangą mąstyti apie gamtą kitaip, nei įprasta Vakarų mąstymo tradicijoje (pavyzdžiui, subjekto pokalbis su zyle) ar prisiimti nuolankią nežinojimo poziciją, neutralizuojančią dekartiškąjį „cogito ergo sum“, centrinis „aš“, deja, niekur nedingsta. Užuot pasinėręs į laikiškumą, kaip gamtos pavidalų kaitą, ir suvokdamas šių pavidalų baigtį, kaip natūraliai suaugusią su kintamumu, sub­jektas apmąsto mirtį. Paradoksalu, kad mirtingumo įsisąmoninimas tampa ego įsitvirtinimo sąlyga: kuo aiškiau suvokiamas nyksmas, tuo labiau į savąjį ego įsikimbama. Tad belieka apibendrinti, kad skausmingas atsiskyrimas nuo gamtos išlieka net ir šioje subtilioje gamtos ir laiko meditacijoje.