Ieva Rudžianskaitė. Su dekoracijomis ir be jų

 Klausimai, kaip atsiveria pasaulis ir koks mūsų santykis su juo, visuomet svarbūs, nes gyvenamoji tikrovė nėra suvokiama vienprasmiškai. Pasaulio daugialypiškumas, galima sakyti, tampa akstinu kurti poetinę tikrovę, kurioje intuityviai bandoma priartėti prie minėtų klausimų šerdies. Aptariamose knygose fiksuojama, kaip atsiskleidžia įvairialypis pasaulis, nevengiama ir šiandienos aktualijų. Tačiau žiūros būdai skiriasi: stebima aplinka primena ryškias dekoracijas arba dekoratyvumo visiškai atsisakoma, tačiau neeliminuojama nuostabos patyrimo galimybė.

 

Rasa Varnė. „Totemai“

Pernai pasirodė nemažai poezijos debiutų. Rasos Varnės pirmoji eilėraščių knyga „Totemai“ išsiskiria gan egzotiškais įvaizdžiais, tad gali būti laikoma viena iš tų, kuriose bandoma susikoncentruoti į kitoniškas, neįprastas erdves ir patirtis. Vis dėlto rinkinys atspindi šiuolaikinės vartotojiškos gyvensenos įpročius, kai kolekcionuojami ir vartojami ne tik daiktai, bet ir įvairiausi potyriai, pavyzdžiui, išgyvenimai kelionėse, taip pat praeities įvykiai. Ne veltui paplūdimio poilsiautojai šmaikščiai vadinami „jodo vampyrais“ (p. 52). Kita vertus, autorei svarbu pažvelgti į „kraujuojančio pasaulio“ (p. 87) grėsmes, ją domina aplinkosauga, įpinamos ir sociopolitinės, su rasizmu susijusios aktualijos (p. 72, 82–83, 87–90).

Aplinkosaugos, ekologijos temų šiuolaikinėje poezijoje ne tiek jau ir mažai, bet jos gvildenamos skirtingai. Vienaip aplinkosaugos problemos perteikiamos Ievos Toleikytės debiutiniame rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ (2020), kur žmogus išlieka centrine figūra, stebinčia gamtos reiškinius ne tik pasitelkus fizinius jutimus, mokslą, bet ir technologijas. Vaivos Grainytės „Gorilos archyvuose“ (2019) išryškinamas nesaugumas, įvykių nenuspėjamumas, naikinama skirtis tarp žmogiškų ir nežmogiškų būtybių. „Totemuose“ pasaulis suvokiamas kaip bend­ra, visą žmoniją jungianti erdvė, kurioje gyvenama, mėgaujamasi, kenčiama. Svarbu pabrėžti, kad bendrumo pojūtis neeliminuoja kultūrinių skirtumų. Kaip tik siekiama juos išryškinti, parodyti skirtybių grožį ir vertę, kartu jaučiant prarastos harmonijos ilgesį: „kalnuose rūkas / palapinė per audrą / daužoma lokės letenos // prismaigstyta / bambuko virbų sklendžia / į liepsnojantį ežerą (...) kyla lokės genties / karys / iš kruvino ežero // veidu / raudonom juostom / saulė atrieda“ (p. 8–9). Neretai eilėraščiai pulsuoja svaiginančiu vidiniu ritmu ir, kaip pažymėta anotacijoje, „turi savąjį vidinį naratyvą, savąjį scenarijų“, kurie kartkartėmis išveda už įprastumo ribų, net jei kalbama apie kasdienius dalykus. Pavyzdžiui, tvarkydama komodą subjektė perdėlioja savo ir kitų vidinio gyvenimo detales: „lipame į save / save perlipdami / už stiklinių baro durelių / sienoje delno atspaudas / nuošliaužų tarpeklyje / varinė sraigė uodžia jūrą“ (p. 56). Įprasti daiktai gretinami su nežabojamos vaizduotės kūriniais ir prisiminimais, tačiau neretai nugali šaltakraujiškumas bei racionalumas: „iš kriauklės tegirdime supančio triukšmo aidą / tiesiog palik interjerui“ (p. 20).

 

Ieva Rudžianskaitė. Su dekoracijomis ir be jų
Rasa Varnė. „Totemai“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

Vaizduotės stokos autorei neprikiši, rinkinyje apstu įdomių sąsajų, tačiau viena kitą keičiančios metaforos, dekoracijų perteklius, kultūrinių nuorodų gausa gali nuvarginti net ir įmantrią poeziją mėgstantį skaitytoją. Todėl įdomesni eilėraščiai, kuriuose nėra itin daug detalių, pasitikima žaismu, o kalbėjimas kiek lengvabūdiškas: „vermonto flea-markete perku didelę kriauklę / iš seno hipio jis klausosi rollingų / ant jo stalelio šoka plastikinė gėlė / juokiuosi sakau esu nuo baltijos / jis juokiasi sako septyni baksai“ (p. 7).

Dėmesio verta, kad eilėraščių nuotaikos įvairios: nuo žaismingų nuotykių aprašymų, kasdienių daiktų stebėjimo iki skausmingo suvokimo, kad pasaulis trapus ir netvarus. Kismą išreiškia ir įvairuojanti grafinė tekstų forma. Jei būtų saikingiau naudojamos ryškiaspalvės dekoracijos, manau, būtų geriau išryškėjęs ne tik tekstų turinys, bet ir autorės humoro jausmas.

 

Jolanta Sereikaitė. „Mėlynos musmirės“

Dekoratyvumas būdingas ir Jolantos Sereikaitės eilėraščių rinkiniui „Mėlynos musmirės“. Poetinis pasaulėvaizdis prabangus, ryškus, objektus stengiamasi pamatyti naujai, atsisakant įprastos žiūros, – ši pastanga užkoduota ir knygos pavadinime. Programiniu galima laikyti eilėraštį „Skaitmeninė moteris“ dėl jame pasirodančių mėlynų musmirių, dėl moteriškumo temų ir žvilgsnio į šiuolaikinį bei praeities pasaulius, taip pat dėl detalių įvairovės: „Kojos tino nuo aukštų / Kaip elektros stulpai kulniukų / Viduramžių rozetėmis / Vėriniai trūkinėjo (...) Laiptai veriasi į mane ir perskrodžia / Lyg mėlyną musmirę / Milžiniškos stiklo kaladėlės / Vartosi danguje // Mano kūnui / Nuotolis būtinas: / Vėl turėsiu save surinkti / Iš sudaužytų jungčių // Ir svetimai bedugnei / Tapti motina“ (p. 20–21). Savo vaidmens paieškos, santykis tarp vidinių jausenų ir išorės, sapno ir tikrovės – irgi svarbios rinkinio temos.

Eilėraščių subjektė itin pasitiki grožiu, žavisi pasaulio reginiu, bjaurisi kiču (p. 50), tačiau estetinio gėrėjimosi objektai J. Sereikaitės rinkinyje panėši į butaforiją, o subjektės nerimas susijęs su neregimais vidiniais užkaboriais. Kita vertus, eilėraščių kalbančioji yra smalsi ir atidi stebėtoja, patirianti nuostabos jausmą, kai skirtis tarp vidaus ir išorės išnyksta: „Esu laisva tarsi bitė / Įkritusi į medų // Manyje svyla visas platus / Avilių laukas // Geltonis įsižiebia / Tamsiuose užkulisiuose // Vaidink, bite, vaidink / Kad neši medų // Supilk jo saldumą / Į mano burną“ (p. 28).

 

Ieva Rudžianskaitė. Su dekoracijomis ir be jų
Jolanta Sereikaitė. „Mėlynos musmirės“. Dailininkė Jolanta Sereikaitė. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

Ryškius vaizdinius eilėraščiuose keičia kultūrinių, mitologinių aliuzijų gausa, kelionės po įvairiausias vietoves. Apskritai rinkinys labai eklektiškas, jame esama nuorodų ne tik į graikų, egiptiečių mitologijas, bet ir japonų estetiką, biblinių motyvų, todėl kartais sunku įžvelgti autorės kūrybinę savastį. Be to, ne visuomet pavyksta sklandžiai sujungti kultūrines aliuzijas su subjektės išgyvenimais, o įmantrybės, metaforų gausa nebūtinai reiškia, kad kalbinė raiška įvaldyta. Dekoracijų perteklius paradoksaliai apnuogina kalbos plastiškumo stygių, vaizdai kartais dirbtinai prišliejami vienas prie kito, pasiklystama nežabojamos fantazijos labirintuose. Ko gero, tai nujaučia ir pati autorė: „Baltas vaiduoklis šliejasi prie manęs, / Apvynioja sidabriniu lapės šaliu / Ir mes kalbamės apie viską. (...) Per daug metaforų, / Noriu paprastumo ir kaip / Koks permatomas skeletas / Laikausi už tavęs, / Prisišliejusi prie šios pušies“ (p. 82–83). Įdomu, kad savo kūrybiškumo ribas suvokiančiai eilėraščių subjektei tenka stebėti ne tik įspūdingus reginius, bet ir matyti, kaip grožis kartais pavirsta savo priešybe: „...dabartyje jokio grožio – tik daiktų / Mechaninės nuolaužos. / Skausmo pustonių paletė iš tvirtų la(i)ko sąrėmių“ (p. 96). Taigi grožio prarastis ir harmonijos siekis susijęs ne tik su žmogiškąja vaizduote, bet ir su amžinybės paslaptimi.

 

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“

Antroje eilėraščių knygoje „Apmaudas“ Mantas Balakauskas, galima sakyti, susitelkia į individo nepritapimą prie dinamiško pasaulio ritmo. Tai kelia kančią („...didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto“, p. 45), bet ir suteikia galimybę tapti nepriklausomam nuo susiklosčiusių aplinkybių. M. Balakausko eilėraščių subjekto išgyvenimų gylis atskleidžia ne per įmantrias išraiškas, bet, priešingai, atsisakant pasaulio netobulumą dangstyti dekoracijomis („dekoracijos nėra tobulos / kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, p. 50). Eilėraščių subjektui kelia nerimą ne tik tikrovės keistumas, kuris gal tėra butaforija, bet ir jo paties buvimas atgrasiame pasaulyje. Tačiau savižudybė neatrodo tinkamas sprendimas (p. 55), o depresija paradoksaliai atsiranda, kadangi nėra taip jau ir blogai: „tamsos kiekis“ subjekto egzistencijoje saikingas, tad „miega metalai, preciziškai suguldyti / ašmenimis į žemę“ (p. 51). Tačiau apie pasaulio ribas mąstyti nevengiama (p. 53).

Skaitant rinkinį į akis krinta pasidygėjimas ugdymo įstaigomis ir mokymo(si) procesais, kurie neatsiejami nuo fantazijos – ją subjektas tapatina su vidine laisve – stokos ir ilgesio (p. 15, 16, 17, 19). Priešinamasi kapitalistinei sistemai, brukamiems standartams (p. 20, 22, 27–28), aktualus ir kalbos vartojimo klausimas, kai suvokiama, kad negalima aprašyti nuostabą keliančių dalykų: „žmogžudystę / aprašyti lengviau nei gėlę / visa savo didybe“ (p. 48). Nuo­stabos patirtis suspenduoja kalbinius gebėjimus, tačiau subjektas atkakliai siekia įvaldyti kalbą: „paukščiai emigravo iš mano burnos / nes nieko tikra jais nemokėjau pasakyti. / ir stalo įrankiai išaugo savo metalą (...) norėčiau mokėt pasakyti tvirtais / ilgų sakinių kirčiais – koks stiprus liūdesys“ (p. 45). Pasaulis išlieka neperprantamas, kaip ir subjekto vaid­muo jame, kurį lemia ne laimingas atsitiktinumas, o paties apsisprendimas būti ir jaustis laisvam: „...štai sėdžiu ant kranto / žvelgiu į vandenis, kuriuose ganosi banginiai – / mojuodami pelekais iškyla visu svoriu į orą / skrodžia erdvę ir taip ją paneigia. // tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje“ (p. 52). Taip susiejant nuostabą ir apmaudą parodoma, kad šios sunkiai išreiškiamos būsenos gali suteikti galimybę formuoti savąją pasaulėžiūrą remiantis tuo, kas jau duota, ir suvokiant nusistovėjusių socialinių normų nepagrįstumą.

Apmaudas, kaip ir netikėtai aplankanti nuostaba, tampa pasipriešinimo būdu „sėkmingo“ gyvenimo prievartai, neleidžiančiai patirti pasaulio tokio, koks jis mums pasirodo. Kita vertus, griežtos skirties tarp subjekto ir pasaulio rinkinyje nėra („...galvokim kitaip, / galvokim, kad dar nenugludinau žvilgsnio, esu pilnom akim / žiežirbų ir keiksmų, o horizontas platus kaip pelėkautai, / siekiantys kuo greičiau savyje užrakinti“, p. 5), nes eilėraščių kalbantysis veikia kaip aktyvus interpretatorius, neišvengiamai susijęs su interpretuojamu turiniu – jis ne tik aplinkybių, bet ir kritiškas savęs paties vertintojas.

Draugai