Literatūros kritiko pozicija man pačiam kelia daug klausimų. Jaučiuosi sėkmingai – darbas susijęs su tuo, ką mėgstu, t. y. skaityti knygas ir apie jas mąstyti. Tačiau mėgstama veikla, jos produktas svetimėja, virsta rutina ir reikalauja tam tikros formos. Didžiąją dalį pastangų tenka skirti bandymams apgauti gamybinio proceso logiką, žaisti slėpynes su savimi, pasprukti nuo profesionalumo. Kitaip tariant, kritiku būti įdomu, kai keli sau tikslą nebūti kritiku.
Literatūros apžvalgininko pozicija dvilypė. Viena vertus, jis priklauso pačiam literatūros leidybos procesui. Šiuo atveju kritika – rinkos elementas, realaus ir simbolinio kapitalo (pardavimų didinimo, dotacijų pritraukimo, reputacijos kūrimo) apyvartos dalis. Šito negali nepaisyti net rašydamas apie mažų leidyklų produkciją. Tai varo į neviltį. Antra vertus – jis dirba skaitytojams. Su jais irgi nelengva.
Apžvalginė kritika padeda susigaudyti kultūros lauke, suprasti, kad egzistuoja tam tikra erdvė, kurioje visi gali perskaityti vienus ar kitus tekstus, o jų suvokimas gali pakeisti bendrą kultūros konfigūraciją. Tokia „bendra erdvė“ – visada iliuzinė. Ją galima ir reikia demaskuoti, dekonstruoti. Kritika gyvuoja dėl tokios dekonstrukcijos, tačiau tuo pat metu jai mirtinai reikia šios iliuzijos. Taip yra todėl, kad pati kritikos kalba orientuota į „visus“ – su tam tikra fantazija apie „visus“.
Pastaruoju metu ši perprantamo kultūros lauko iliuzija darosi vis mažiau įtikinama. Kultūros vartojimas dabar virto subkultūrų vartojimu. Kai kurios subkultūros populiaresnės už kitas, turi daugiau komunikacijos kanalų ir priemonių. Tačiau iš esmės jos nedaug kuo skiriasi. Vienoje skaitomas Jonathanas Franzenas ir Julienas Barnesas, kitoje – Alainas Badiou ir Judith Butler, Elena Fanailova ir Sergejus Zavjalovas, Zacharas Prilepinas ir Viktoras Pelevinas, komiksai, mokslo populiarinimo literatūra, žurnalistinė dokumentika ir t. t. Kiekviena subkultūra turi savo hierarchiją, šedevrus ir naujienas. Kiekviena subkultūra turi pretenzijų į universalų pasaulio aiškinimą. Tačiau jose produkuojami tekstai yra orientuoti į griežtai apibrėžtą, reprodukcinį kultūros vartojimo būdą.
Skaitytojas pasirenka, kokio tipo produkcija artimesnė, ir toliau nesunkiai tarp jų gaudosi. Jis tampa moksliuku, net jeigu jo susidomėjimo objektas atrodo ganėtinai rimtas. Kritikas jam iš esmės nereikalingas. Kaip skaitytojas – aš visiškai toks pat. Galiu tiesiog užeiti į knygyną ir pasižiūrėti, ką naujo išleido „Kolonna“. Tačiau kaip kritikas atsiduriu nemalonioje padėtyje. Galiu ignoruoti tai, kad nėra bendro lauko, kad iliuzija neįtikinanti, galiu virsti nedidelę kultūrinę industriją aptarnaujančia ir iš inercijos nuolankiai joje plaukiančia figūra. Bet jeigu šito nenoriu, esu priverstas rasti arba išrasti taškus, kuriuose peržengiamos ribos.
Viena priemonių – koliažas, kai suduriami tekstai bei personažai, priklausantys skirtingiems laukams, ir sukuriamas skaitytojas, šmėkščiojantis tarp skirtingų vartojimo modusų. Tačiau tokia figūra lieka vaiduokliška. Kita priemonė – ieškoti tekstų, kurie patys peržengia ribas, bet nėra suvokiami kaip naujos geros tam tikro tipo knygos. Kartais tokius įvykius pastebi visi – taip atsitiko, pavyzdžiui, Marijos Stepanovos „Atminties atminimui“. Tačiau tokių knygų, sutrikdančių įprastą skaitymo sistemą, neadresuotų seniai egzistuojančiai auditorijai, dažniausiai tenka su žiburiu ieškoti. Bet pasikliauti jomis taip pat nesaugu. Naujos zonos greitai sustingsta, virsta eilinėmis jaukiomis nišomis.
Apžvalginė kritika, siūlanti tam tikrą knygų gamybos ir vartojimo sistemos metapoziciją, man dažnai atrodo esanti bergždžia. Ji miršta. Taip mūsų akyse jau mirė muzikos kritika.
Dabar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau: vienintelis būdas nenuskęsti kartu su šiuo laivu – būti nekritiku. Tai yra kritiką laikyti pirmiausia literatūros rūšimi. Įžvelgti knygoje ne vertinimo objektą, o kažką panašaus į siužetą.
Vienos knygos šiuo požiūriu patogesnės už kitas. Regis, Jurijus Tynianovas rašė, kad, kultūros formoms patiriant krizę, dažnai sustiprėja domėjimasis dokumentika. Dabar tai jaučiama itin aiškiai. Mane, kaip kritiką, taip pat labiausiai domina dienoraščiai, laiškai – tekstai, nenuteikiantys patogiam skaitymui. Mano galva, dienoraštis beveik visada – kultūros gedimo dokumentas. Šiame kūnui artimame rašte žmogus atranda, kad jam prieinami kultūriniai instrumentai nebeveikia, kalba neatlaiko bandymo. Iš šio trūkumo gimsta literatūra.
Literatūrą suprantu kaip vietą, kurioje krizę patiria kultūros priemonės – kai kalba priversta keistis nepriklausomai nuo jos skleidėjo valios, kalba virsta siužetu. Dienoraštis čia – pavyzdys, tekstas, kuriame paprasčiausia įžvelgti tokią metamorfozę. Ji gali vykti eilėraščiuose, tyrinėjimuose, net romanuose. Tai kita krizės pusė. Knygų kultūros turi savo kalbas, susiformavusias ir besivystančias, palankias tam tikroms skaitymo technikoms. Kritika stebi jų evoliuciją, vertina ir pataria. Šis vaidmuo turi vis mažiau prasmės. Tačiau kritika gali veikti ir priešinga kryptimi: fiksuoti, kad kultūros ratai tuščiai prasisuka, ir liudyti, kaip jai buksuojant gimsta literatūra.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė
literratura.org