2016-ieji Vroclavui yra ypatingi. Sausio mėnesį miestas tapo Europos kultūros sostine, o balandį taps UNESCO pasaulio literatūros sostine. Tai labai didelis įvertinimas ir pačiam miestui, ir lenkų kultūrai.

 

Vroclavas yra vienintelis miestas, kuriame karaliui skirtą paminklą per istorijos sumaištį pakeitė paminklas rašytojui. 1945 m. iš Vroclavo turgaus aikštės kartu su vokiška miesto istorija dingo raitelis – Vilhelmas III. Netrukus jo vietoje atsirado paminklas grafui Aleksanderiui Fredro, iškiliam lenkų komedijų autoriui, – jo posakius lenkai lig šiol kartoja, dažnai manydami, kad cituoja liaudies išmintį. O pamink­las po karo atkeliavo iš Lvovo, kuriame kaip tik baigėsi lenkų ir prasidėjo sovietų laikai. Jeigu ši situacija nebūtų tokia rimta, ironiškai pagalvočiau, kad štai naują miesto ir miestiečių tapatybę galima kurti pasitelkus literatūrą ir skaitymą. O gal – atmetus karaliaus ir rašytojo siužetą – verta kelti klausimą: ar šiuolaikinis metropolis gali vystytis per literatūrą ir skaitymą, o jeigu taip, ar ta veikla įmanoma sukurti (Vroclave vis svyruojančią, nuolatos neįvardytą) neideologizuotą tapatybę?

Kai 2006-aisiais miestas steigė savąją (lig šiol svarbiausią) Vidurio Europos literatūros premiją „Angelus“, kai buvo sprendžiama, kurios šalys gali siūlyti šiai premijai savo prozininkus, kažkaip iš naujo buvo suformuluota (ir nuolat, kiekvienais metais tai daroma per premijos teikimą) Vidurio Europos sąvoka. Juk geografų, politikų ar istorikų mėginimai nusakyti šią nemažą Senojo kontinento dalį mums pateikia, geriausiu atveju, tris skirtingai apibrėžtas, gerokai skirtingas erdves. Yra ir menininkų bandymas sugauti Vidurio Europos fenomeną: dvidešimt viena slavų, romanų, ugrofinų ar germanų kalba daromi tos pačios ir tokios skirtingos Europos štrichai, nors ir nestokojantys alchemijos, bet – nepaisant tam tikros ekvilibristikos – intelektualiai yra sąžiningesni. Kaip tik 2006 metais iškili poetė ir legendinė disidentė rusė Natalija Gorbaniewska, pirmoji „Angelus“ premijos vertinimo komisijos pirmininkė, turėjo įveikti Vidurio Europos sąvoką, sakydama, kad konkurse dalyvaujančių autorių tėvynes sieja bendra tragiška XX amžiaus dviejų totalitarizmų patirtis. Nedrąsiai pridursiu, kad Vroclavas yra istoriškai įpareigota vieta spręsti tokius klausimus. Tai liudija ir Vroclavo monografijos autoriaus Normano Davieso tezė, skelbianti, kad šis miestas yra Vidurio Europos mikrokosmosas. Gal todėl nebuvo prieštaraujančių balsų, kai pernai „Angelus“ premijos skyrimo iškilmes nutarta sujungti su Bruno Schulzo festivaliu, aiškiai jau įsitvirtinusiu visos Lenkijos literatūrinėje ir skaitytojų sąmonėje. Premijos globėjas Angelus Silesius (Angelas Silezietis) buvo į katalikybę perėjęs Vroclavo barokinis mistikas ir poetas, Austrijos imperatoriaus dvaro gydytojas ir lenkų bajoras, o festivalio globėjas – Bruno Schulzas – žydų kilmės, Drohobyčiuje (mažame dabartinės Ukrainos teritorijoje esančiame miestelyje) gyvenęs, tarpukario lenkakalbis genijus, nušautas iš Vroclavo kilusio gestapininko visai prieš suplanuotą pabėgimą iš Drohobyčo geto. Jeigu kur nors šie du rašytojai turėjo susitikti, tai tik čia, Vroclave.

Esė forma atleidžia nuo apribojimų. Taigi neapsiribosiu. Istorinis apibrėžimas būti išskirtiniam, vieninteliam sa­­vo srityje, man atrodo, pernelyg racionalus. Vroclavas ir fiziologiškai yra paruoštas atlikti savotišką axis mundi vaidmenį. Carlas Wernicke, ilgametis Breslau (vokiečių laikų Vroclavo pavadinimas) įsikūrusio Silezijos universiteto psichiatrijos profesorius, atrado žmogaus smegenyse vietą, vėliau vadinamą Wernicke centru, ir nustatė, kad kaip tik jis, šalia kitų funkcijų, yra atsakingas už balsių, žodžių ir sakinių atpažinimą. Taigi – ne veltui perdėdami – turime (kaip miestas) išskirtinę pareigą suprasti žodį ir suteikti jam deramą prasmę. Ypač todėl, kad pirmasis mokslui žinomas lenkų kalba užrašytas sakinys yra Henrikovo cistersų abatijos knygoje, dabar saugojamoje Vroclave, Arkidiecezijos muziejuje.

Tam tikra prasme „Angelus“ seserinė premija yra Vroclavo poezijos premija „Silesius“ – itin prestižiškas Lenkijos poetams skirtas apdovanojimas. O tų literatūrinių premijų – ir su jomis susijusių respublikinio ar tarptautinio masto įvykių – yra gerokai daugiau ir kiekviena jų skelbia išskirtinę, specialią žodžių sampratą ir atsakomybę, kaip jie yra tariami. Yra „Didelio kalibro“ premija už geriausią lenkų kriminalinį romaną, susijusi su Tarptautiniu Vroclavo kriminalų festivaliu. Ir premija, ir festivalis – vieninteliai tokio masto sumanymai, propaguojantys šios srities literatūrą Lenkijoje ir mūsų Europos dalyje, o festivalio kūrybinio rašymo dirbtuvės yra geriausia Lenkijoje – jeigu spręsim pagal studentų vėlesnių „pilnametražių“ debiutų skaičių –­ būsimų rašytojų mokykla.

Turime premijų vaikų literatūros leidėjams ir autoriams, susijusių su Vaikų ir jaunimo knygos muge „Geri puslapiai“ ir Vaikų literatūros festivaliu – nauja, dinamiška veikla, kurią įvairiais būdais dosniai remia miestas. Tarptautinio apsakymo festivalio, vienintelės tokios trumposios prozos šventės Lenkijoje, premija už festivalyje organizuojamų kūrybinio rašymo dirbtuvių dalyvių literatūros ir vertimų debiutines publikacijas. Vienoje iš svarbiausių Lenkijoje – Vroclavo geros knygos mugėje yra organizuojamas geriausios metų knygos konkursas ir skiriama premija – „Fredro plunksna“ (to paties, sėdinčio Turgaus aikštėje vietoj Vilhelmo III, rankoje laikančio plunksną, kurią kartais pavagia išdaigas mėgstantys Vroclavo studentai). Yra ir Literatūrinė moliūgo premija – ją pelno blogiausia kurio nors svarbaus konkurso premijuota knyga. Nes Vroclave atsakomybę už literatūroje ištartą žodį mes vertiname taip pat rimtai kaip ir nepriklausomybę, nustatant vertinimo kriterijus.

Anksčiau išdėstytos mintys galėtų patvirtinti šen bei ten girdimus balsus apie Vroclavo literatūrinio gyvenimo –­ kaip pasakytų jaunimas – perdėtą „festivališkumą“, „eventualumą“. Labai klaidinga nuomonė. Kiekvienas minėtas renginys turi ištikimą, daugiatūkstantinį dalyvių būrį, panašiai kaip ir dar iki šiol neminėti renginiai: Literatūros uostas (seniausias ir vienas svarbiausių tarptautinių poezijos festivalių Lenkijoje); Fantastikos dienos; Miesto viešosios bibliotekos organizuojamas Tarptautinis autorių susitikimų mėnuo; Europos literatūros naktis, per kurią žinomi žmonės keliolikoje neformalių miesto vietų tūkstančiams klausytojų skaito Europos literatūros fragmentus. Tradiciniai, pasikartojantys šventiniai įvykiai yra neatskiriami nuo visų metų kultūros darbuotojų programinio darbo, susijusio su įvairialype menine bei švietimo veikla, skleidžiančia literatūrą ir skatinančia skaitymą, nuolatos auginančia savo publiką. Į šią veiklą įsijungia miesto įstaigos, draugijos, fondai ir neformalios meno grupės.

Kodėl taip vyksta? Ir kodėl neišvengiamai artėjant išskirtiniams 2016 metams, ta veikla stiprėja ir plečiasi per kitus projektus? Nes ne tik istoriškai ir fiziologiškai Vroclavas yra įsipareigojęs būti išskirtinis ir intelektualiai įvairus. Psichologiškai taip pat. Vroclave, kitaip dinamiškų žmonių mieste, nesprendžiama, kas yra teisus dar Cicerono pradėtuose ginčuose, kur pirmą kartą kažkokiame patiems atpažįstame kontekste buvo vartojamas žodis „inteligencija“. Čia vienareikšmiškai nenustatoma, kaip iš tikrųjų reikia šią sąvoką suprasti. Tačiau Vroclave nuspręsta iš karto suskaičiuoti to paslaptingo inteligentiškumo koeficientą. Tai iš tikrųjų palengvino sąvokos įsisavinimą, sudarė galimybes praktiškam jos panaudojimui ir – svarbiausia – vėl miestui neleido rinktis. Ir eilinį kartą jis turi pasielgti ypatingai. Williamas Sternas buvo pasaulinio garso psichologas ir filosofas. Intelekto nustatymo koncepcija – Iq –­ atsirado Vroclave 1912 metais. Filosofijos studentė, Vroclavo žydaitė Edyta Stein, vėliau lenkų popiežiaus išaukštinta Katalikų bažnyčios šventoji, prisimena Sterno paskaitas, kaip labai paprastas, bet itin įdomias. Toks aukštas psichologinis įsipareigojimas verčia Vroclavą imtis nestandartinės veiklos.

Literatūrinis ir skaitymo aktyvumas, nepaisant jo užmojų, nesulaukė visų dalyvių į vieną vietą sutelkiančios platformos, tarnaujančios ne tik informaciniams, bet ir edukaciniams, ir propagavimo tikslams. Vienas iš svarbiausių Europos kultūros sostinės ir Pasaulinės knygų sostinės projektų yra svetainės sukūrimas, skirtos literatūriniam gyvenimui su visomis jo apraiškomis. Tačiau iš anksto nenorime primesti tokios svetainės vizijos, nes interneto gyvenimas yra dinamiškesnis už natūralų pasaulio gyvenimą ir kinta daug greičiau, nei dalijasi ląstelės (tai mano subjektyvi, atitinkamais tyrimais neparemta nuomonė). Todėl paprašėme gimnazijų ir licėjų jaunimą sukurti šią svetainę. Ir techninį pagrindą, ir grafinį vaizdą, ir turinį. Viliamės, kad jaunimas sugalvos ir sugeneruos tokią priemonę, kuria pas­kui patys norės naudotis. Tikime, kad ši akcija, kurioje dalyvaus visų miesto mokyklų mokiniai, padės susikalbėti tarsi atskirų sričių profesionalams, –­ gabiems tiksliukams ir būsimiems talentingiems menininkams. Visi mūsų miesto knygos aktyvistai, kaip teisėti administratoriai, galės laisvai prieiti prie jau parengtos platformos. Be jokios abejonės bus ten vietos programai, kuri vadinasi angliškai „Book Saved Our Childhood“. Tai visoms, šioje Berlyno sienos pusėje esančioms šalims suplanuota erdvė, skirta rinkti, atkurti, registruoti ir publikuoti viską, kas nuo Antrojo pasaulinio karo iki geležinės uždangos nukritimo dėjosi vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje. Nes mums buvo neprieinami daugelis Vakaruose sukurtų jaunam skaitytojui skirtų literatūros tekstų, tačiau gana dažnai turėjome apie juos knygų, iliustracijų, herojų ir filmų, kurie ugdė mūsų – šiandien jau suaugusių žmonių, puoselėjančių kultūrą – emocinį požiūrį į pateiktą pasaulį, kitaip tariant, į pasaulį apskritai. Dažnai labai panašų požiūrį daugelyje buvusio komunistinio lagerio šalių. Dabar norime tuo pasidalyti su likusia Europos dalimi, pasakodami ir istorijas, galinčias Vakarų žmonėms padėti suprasti šiuolaikinių Rytų Europos gyventojų mentalitetą. Istorijas, kurios ugdė jauną lenką, Rytų Vokietijos vokietį, čeką, bulgarą, rusą ar ukrainietį.

Labai glaudžiai bendradarbiaujame su Lvovu, mus sieja bendras likimas, tapatybės stoka, atsiradusi po 1945 metų, visiškai pasikeitus miesto gyventojams. Tikime, kad augančią naują tapatybę –­ užtikrinančią stabilumą visose gyvenimo srityse – galime aprašyti, kurti, puoselėti ir literatūroje, ir keisdamiesi gera skaitymo skatinimo praktika bibliotekininkų mokymuose, ir diskusijose apie sudėtingą istoriją ir dabartį. Kreipėmės į ICORN, Tarptautinį rašytojų išeivių miestų tinklą, stengdamiesi padėti autoriams, dėl politinių priežasčių negalintiems spausdintis ar netgi gyventi savo šalyse. Mes jiems tai skolingi. Šalia jau aprašyto įsipareigojimo šiuo atveju atsiranda dar vienas: emocinis. Pokario Vroclave daug už laisvę kovojusių kultūros žmonių sulaukė kalėjimo ir persekiojimų.
Reikia būti intelektualiu sukčiumi, kad paneigtum literatūros reikšmę, net jeigu daugeliui tai yra tik kitų menų produktas – kaip instrumento, nuolatos primenančio apie kultūros vaidmenį kuriant pilietinę visuomenę (čia suprantamą kaip pasirengusių ir sugebančių kritiškai mąstyti asmenų visuomenę), stiprinant daugiabalsiškumą, kovojant su atsiribojimu nuo meno ir abejingumu jam. Tereikia įsivaizduoti, perfrazuojant filosofą, kas atsitiktų mums, jeigu staiga negrįžtamai dingtų visa mūsų literatūrinė savimonė: ir skaitytojų atmintis, ir jos išoriniai požymiai. Šiuolaikinė visuomenė be kultūros negali normaliai ir stabiliai funkcionuoti. Literatūra yra viena iš populiariausių šio fakto nuolatinio įsisąmoninimo priemonių, o skaitymo augimas – tolygaus visuomenės vystymosi garantas. Šį įsitikinimą pagrįsime daugeliu tiesioginių ir simbolinių plotmių. Pernai paskelbti Literatūriniai rinkimai, sutampantys su kas dvejus metus Lenkijoje vykstančia rinkimų kampanija (Europarlamento, savivaldybių, prezidento ir parlamento), leidžia knygos žmonėms balsuoti už rašytojus ir sudaryti unikalų reitingą. Tuos balsus renkame internete, taip pat prie miesto rinkiminių apylinkių ir per svarbiausius Lenkijos literatūros renginius. Į tautinių Lenkijos ir Europos mažumų kalbas verčiame eiliuotų lenkų pasakų kanoninius rinkinius. Stengdamiesi sudaryti literatūros žmonių ir skaitytojų koaliciją, aptariant sunkiausias XX ir XXI amžiaus problemas, atskiri asmenys, trečiasis sektorius, miesto ir regiono, valdžios ir tarptautinės įstaigos įgyvendina daugiau kaip šimtą projektų.

Na, ir pagaliau 2016 metais Vroclavas taps didele biblioteka. Norime, kad visur galima būtų matyti knygas ir literatūrą. Simboliškai ir tiesiogiai. Vienas iš Vroclavo literatūrinių leidinių „Plyta“ („Cegła“), pasirenkantis poezijos ir prozos platinimui vis labiau neįtikėtinus daiktus (nuo pramoginių flirto kortelių iki padėkliukų po alaus bokalais), ruošia magnetinius lipdukus automobiliams su vieno žinomo teksto ištraukomis; jų bus tūkstančiai, ta literatūra važinės automobiliais po miestą, fragmentai ieškos vieni kitų, susidėlios į netikėtas frazes ir galbūt kurią nors 2016 metų dieną suguls į vientisą tekstą, nors gal mes, eidami per perėją, jo ir neperskaitysime. Mėginame – kaip Europos kultūros sostinės biuras ir Pasaulinės knygos sostinės vadovai – kurti, remti ir koordinuoti skaitytojų iniciatyvas, puikiai suvokdami, kad kultūra iš prigimties yra išsiskaidžiusi į smulkius fragmentus, neprijaukinama, nepriklausoma. Nepavargdami stengiamės visoms veikloms surasti bendrą vardiklį ir ta idėja užkrėsti kuo daugiau mokinių, studentų, kultūros vadybininkų, knygų pramonės atstovų, menininkų ir miesto gyventojų.Turime su kuo dirbti. Vroclavo literatūrinį gyvenimą – šalia išvardytų renginių ir premijų – kuria kelios dešimtys leidėjų, tarp kurių pirmauja neseniai įkurta miesto literatūrinė leidykla „Sluoksniai“ („Warstwy“); daugiau kaip šimtas knygynų ir antikvariatų, keliolika iš jų – pačiame miesto centre; kelios dešimtys literatūra besirūpinančių nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybių įstaigų, tarp jų –­­ leidėjai reikšmingų leidinių: „Odra“, „Rita Baum“ ar literatūrinės medžiagos žurnalas „Plyta“ arba svarbiausios ir prestižiškiausios leidybinės serijos, kaip Ossolineum su legendine „Nacionalinės bibliotekos“ („Biblioteka Narodowa“) serija ar „Biuro Literackie“ su geriausia Lenkijos poezijos pasiūla; autorius telkiančios organizacijos, pavyzdžiui, Lenkų rašytojų draugija; daugiau kaip šešiasdešimt bibliotekų filialų, kurie atlieka ne tik viešųjų, bet ir mokyklų bibliotekų funkcijas.

Literatūros gyvenimo propaguotojai miesto erdvėje: keitimasis knygomis (bookcrossing), miesto žaidimai, performansai. Literatūros gyvenimo propaguotojai, dirbantys su psichiškai neįgaliais, asocialiais žmonėmis. Pagaliau akademinio tipo centrai, užsiimantys literatūros teorija, istorija ir kritika, taip pat literatūrinių renginių organi­zavimu. Visi jie nuo seno puoselėja literatūrą ne tik Vroclave; daugelis turi neblogą biudžetą ir jų veikloje dalyvauja šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių, kiekvieną dieną dirbančių su knyga visuose jos atsiradimo etapuose ir vėliau – jos kelyje pas skaitytojus. Ilgas kelias nuo to momento, kai Vroclavui buvo suteiktas Europos kultūros arba Pasaulinės knygos sostinės titulas iki šiandien yra matuojamas visų tų žmonių darbais. Tik jų veiklos dėka pasieksime numatytą tikslą, nesvarbu, kiek dar bus pareikalauta kompromisų. Net ir tada, kai aiškiai suvokiame, kad grynoji kultūra yra bekompromisė.

Kodėl visa tai darome? Nes literatūra yra svarbiausia, o mes esame istoriškai skolingi, atsakingi už žodžius, daugiau nei vidutiniškai inteligentiški ir emociškai pasirengę.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

„Opowieść o dwóch miastach. Wrocław – Kraków“, Kraków: Fundacja Tygodnika Powszechnego, 2015.

 

Instytut Polski udostępnia poniższe artykuły dzięki uprzejmości
Biura Festiwalowego Impart 2016.
Copyright Biuro Festiwalowe Impart 2016.