Kiekvieno kūrinio – muzikos, literatūros, dailės – pavadinimas nusako jo esmę, todėl jį reikia išversti kuo tiksliau. Versdami tekstą galime šiek tiek sugudrauti – niekaip neišverčiamą kalambūrą pakeisti kokiu nors kitokiu žodžių žaismu ar sukalambūrinti kitoje, tiek turinio atžvilgiu, tiek stilistiškai tinkamoje vietoje, o pavadinimo negalime išversti kitaip ar kitur. 

 

„Unsplash“ nuotr.

 

Klasikinis netikslaus pavadinimo vertimo pavyzdys – Michailo Šolochovo „Pakelta velėna“ (originale – Podniataja celina), kuris išverstas paraidžiui ir kurį reikėjo versti, na, gal „Išarti dirvonai“, gal „Išarti plėšiniai“, nes dabar tai tėra tik nuo žemės pakeltas gabalas velėnos. Dar vienas paraidinio pavadinimo vertimo, nors labiau tiesiog prasto kalbos mokėjimo, pavyzdys: sovietmečiu buvo rodomas televizijos serialas apie Volterą, kuris lietuviškai vadinosi „Velnias įsčiose“. Šiuo atveju prasmė tarsi ir yra, bet neaišku, apie ką kalbama, o didžiausia bėda, kad prasmė netiksli, nes pavadinimas verstas iš rusų kalbos – djavol vo ploti. Tai reiškia – velnio įsikūnijimas.

Kvailiausiai atrodo pavadinimai, kai vertėjas neatpažįsta frazeologizmo. Populiaraus Margaret Mitchell romano „Gone With the Wind“ pavadinimas lietuviškai išverstas „Vėjo nublokšti“ (veikiausiai iš rusų kalbos – unesionnyje vetrom), o iš tikrųjų tai anglų poeto Ernesto Dowsono sukurtas posakis, reiškiantis „ir pražuvo kaip sapnas“, „ir išnyko kaip dūmas“. Aštuntame dešimtmetyje ekranuose pasirodė prancūzų filmas „Būna dienų ir mėnesienų“. Pavadinimas kvailas, nes beprasmis. Tik pažiūrėjusi tą filmą suvokiau, kad turėtų būti verčiama „Būna dienų lyg tyčia“, tiesiog vertėjas neatpažino frazeologizmo ir išvertė pažodžiui. 

Akimis permetusi savo išverstas knygas apsidžiaugiau, kad pavadinimo problemų kilo ne taip ir dažnai. Juk kaip kitaip išversi tokius pavadinimus kaip „Feminizmas“, „Frankenšteinas“, „Tūkstantis ir viena naktis“ ir kt. 

Taip pat supratau, kad tas problemas galima klasifikuoti. Pirmiausia jos skilo į dvi dalis – subjektyvias ir objektyvias.

 

Subjektyvios pavadinimų vertimo problemos 

 

Su šios rūšies problema esu susidūrusi tik vieną kartą, kai leidykla paprašė pakeisti knygos pavadinimą. Tai buvo paskutinio XX a. dešimtmečio vidury, kai leidyklos dažniausiai prašydavo knygų apie meilę, su laiminga pabaiga ir maždaug dešimties autorinių lankų apimties, kai autorių teisės nebuvo itin gerbiamos; na, visi gerai prisimename tuos laikus. Verčiau Marios Rodziewiczównos knygą – apie meilę, su laiminga pabaiga ir maždaug dešimties autorinių lankų apimties, kurios pavadinimas toks: „Tarp burnos ir taurės krašto“. Ilgai ieškojau, kol suradau, kad tai pirmoji lotyniško priežodžio dalis, o visas priežodis skamba taip: „Tarp burnos ir taurės krašto daug kas gali atsitikti.“ Lietuviškai galėtume pasakyti: neperšokęs per griovį, nesakyk op. 

Kai knyga buvo rašoma, Lenkijoje šis priežodis, matyt, buvo gerai žinomas, tačiau tuo metu Lietuvoje jis, juolab jo dalis, galėjo veikiau atgrasinti pirkėją, o ne jį pritraukti, be to, tai per ilgas pavadinimas ant nelabai didelio formato viršelio. Matyt, leidykla samprotavo kaip tik šitaip, todėl paprašė manęs sugalvoti kitą. Iš kelių pasiūlytųjų buvo išsirinktas banalus „Plevėsos meilė“.

 

 

Objektyvios pavadinimų vertimo problemos

 

Kai pavadinimas – citata 

Tai, žinoma, problema, bet nedidelė (nesakau, kad lengva), nes aišku, ką reikia daryti, – surasti išverstą tą kūrinį, iš kurio paimta citata, arba išversti pačiam. 

Joe Alexo detektyvo pavadinimas – „Powiem wam jak zginal“ („Papasakosiu, kaip mirė“). Tai eilutė iš Aischilo „Orestėjos“, Klitaimnestros monologo. Lietuviškai pavadinimas skamba taip: „Tikrai jį nužudžiau“ (vertė Jonas Dumčius).

 

Kai lietuvių kalboje nėra stilistinio atitikmens 

M. Rodziewiczównos romano pavadinimas „Macierz“ („Motina“) – tai aukštojo stiliaus žodis, o tokio stiliaus lietuvių kalboje nėra. Knyga pasakoja apie moterį, kurią meilė ir motinystė pakeičia iš esmės, be to, jos pasiaukojimas padeda į gyvenimą grįžti vilties netekusiam vyrui. Versti jį tiesiog „motina“ negalima, nes to vyro motina dėl meilės svetimam vyriškiui pasmerkė sūnų gėdai ir pažeminimui, o aukštojo stiliaus žodis ant viršelio rodo, kad pavadinimas skirtas pagrindinei knygos herojei. Leidyklai pritarus tą romaną pavadinau „Moteris“. Toks pavadinimas praradęs savo aukštumą, bet pakankamai tiksliai atspindi knygos esmę. 

 

Kai nesutampa gramatinė kategorija arba lietuvių kalboje apskritai tokios nėra

Józefo Ignaco Kraszewskio romano pavadinimas – „Czarna perelka“ („Juodasis perliukas“). Knyga pasakoja apie aristokratės išaugintą čigonaitę, nepaprastai meilią, gražią ir gabią. Ponia ją labai mylėjo ir vadino czarna perelka. Lenkų kalboje perelka yra moteriškosios giminės, tad ten viskas gerai, o lietuvių kalboje, deja, vyriškosios. Kiek padvejojusi nusprendžiau palikti vyriškosios giminės daiktavardį – perliukas, juk mergaitei sakome: mano aukselis, mano deimančiukas, nors iš pradžių man rėžė ausį.

Witoldo Gombrowicziaus „Transatlantas“. Čia iškilo grynai gramatinė problema, nes originale – „Trans-Atlantyk“. Atlantyk – Atlanto vandenynas arba tiesiog Atlantas. Anksčiau, kol knyga nebuvo išėjusi, enciklopedijoje šis kūrinys buvo pavadintas „Trans-Atlantika“, bet tai nėra taisyklingas pavadinimas, nes Atlantika – senovinis kontinentas, susiformavęs proterozojaus laikotarpiu (apytikriai prieš 2 mlrd. metų) iš įvairių to laikotarpio kratonų, egzistavusių ten, kur dabar yra vakarinė Afrika ir rytinė Pietų Amerika. O knygoje autorius pasakoja, kaip plaukė iš Europos į Argentiną, kaip gyveno ten pasilikęs ir kaip gyveno grįžęs į Europą, tai yra du kartus perplaukė Atlantą. Tad ir pavadinimas – „Transatlantas“.

Didžiausia kebeknė kilo dėl Dorotos Terakowskos knygos „Ono“ pavadinimo. Ne tik pavadinimo, bet ir paties žodžio, nes jis tokios giminės, kokios lietuvių kalboje nėra. Lenkų kalboje (kas dar nepamiršo, rusų irgi) ono yra bevardės giminės įvardis „jis“; pagal „žmogės“ analogiją būtų galima sakyti „jė“. Jauną merginą išprievartauja, ji tampa nėščia ir to vaikelio, žinoma, nenori, bet labai pamažėliais, skausmingai jį pamilsta ir pasilieka, t. y. pirma pasilieka, o paskui pamažėliais pamilsta. Ji tą vaikelį vadina ono, nes lenkiškai „vaikas“ – bevardės giminės daiktavardis „dziecko“, ir kol herojė kalba apie jį kaip apie trečią asmenį (jis man nereikalingas, aš jo nenoriu ir pan.), viskas gerai. Galima versti vyriškosios giminės įvardžiu Jis, rašant iš didžiosios raidės, ir tiek tų reikalų. Bet paskui tasai ono tampa vardu: ji kalbasi su juo, kreipiasi į jį (kaip tu manai, Ono, gal jau pradėkime), ir tada jau blogai – juk kreiptis „jis“ niekaip neišeina. Be to, tas žodis turi būti ir knygos pavadinimas. 

Pirmiausia sugalvojau, kaip kreiptis į kūdikį: Vaikis. Tačiau toks knygos pavadinimas leidyklai pasirodė netinkamas ir nekomerciškas, todėl teko ieškoti kito žodžio, ir iš kelių pasiūlytų leidykla pasirinko „Belytis“. Pavadinimas pakankamai tikslus – tiek ono, tiek gemalas lyties neturi arba ji yra nesvarbi, knygoje vaiko lytis irgi niekur nenurodyta. Būsimoji motina poroje vietų pamini, kad nė nenori to žinoti, nes koks gi skirtumas. Tačiau, žinoma, prarandama nemažai: vietoj vieno žodžio – kreipinio į kūdikį ir knygos pavadinimo – atsiranda du žodžiai. 

 

Kai pavadinimas – svetimžodžis

Aleksandros Szpilos „Heksės“. Hekse – vokiškai „ragana“. Knyga pasakoja apie feminisčių religiją, o ją išpažįstančios moterys viduramžiais buvo kankinamos ir deginamos. Veiksmas vyksta iš tikrųjų egzistavusioje Nysos kunigaikštystėje, dabar jos žemės priklauso Lenkijai ir Vokietijai, tad heksės – labai suprantamas autorės pasirinkimas. Bet lietuviška (lenkiška, beje, taip pat) ragana, ypač ant knygos viršelio, – tai visų pirma pasakos ragana, skraidanti ant šluotos ir daranti visokius nemalonius šakar makar, tad skaitytojas būtų didžiai nustebęs, kad vietoj pasakos nusipirko labai feministinę knygą. Manau, kad atspėjau autorės intencijas, nors knygoje to žodžio (heksės) neužtikau: ten tiesiog moterys, kitokios nei dauguma, šių dienų žodžiais tariant – aršios feministės. Bet žodžio hekse reikšmę išsiaiškinau, juk kaipgi versi nežinodama ką.

Szczepano Twardocho „Cholodas“. Rusiškai tai reiškia „šaltis“, veiksmas vyksta ant Ledinuotojo vandenyno kranto, Cholodo gyvenvietėje, kurios gyventojai kalba baltų ir slavų prokalbe. Jie nežino, nei kas tas Leninas, nei kas tas Stalinas ar juolab sovietų valdžia. Tad iš kur atsirado rusiškas žodis? Ar iš minėtos prokalbės? Autorius šito nemini, o kadangi knyga pilna paslaptingų sutapimų ir atsitiktinumų, kurių autorius taip ir nepaaiškina, ilgai svarsčiau – Šaltis ar Cholodas? Kas be ko, vietovardžių mes neverčiame nei tekste, nei kūrinio pavadinime, bet čia tarsi tiko abu variantai, tad reikėjo pirštais skaičiuoti, kiek kuris pavadinimas turi privalumų. Pasirinkau Cholodą, juk ne Lietuvoje vyksta veiksmas.

 

Problemiški pavadinimai, kurie nepatenka į anksčiau išvardintas kategorijas, apskritai nepatenka į jokias kategorijas, bet prie kurių teko vargti

W. Gombrowicziaus „Ferdydurkė“. Pavadinimas neturi prasmės, jokioje pasaulio kalboje tokio žodžio nėra. Jis niekaip nesusijęs su turiniu. Ilgai sukau galvą, bet pamačiusi, kad į visas kitas kalbas knyga verčiama šiuo pavadinimu, nuleidau rankas ir palikau tą Ferdydurkę. Tik po daugelio metų užtikau straipsnį, kuriame vienas kritikas išlukšteno pavadinimo istoriją. Vieno iš Uptono Sinclairo romanų herojus yra Freddy Durkee – vyras, paverstas vaiku, o W. Gombrowicziaus romane trisdešimtmetis vyras irgi buvo priverstas vėl eiti į mokyklą. Tad lenkų rašytojas ne tik pasiėmė tą vardą ir pavardę, bet dar persuko ją taip, kad tapo neatpažįstama.

Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus-Witkacio „Besotystė“. Originalus pavadinimas – „Nienasycenie“, tai yra nepasisotinimas, neprivalgymas. „Neprivalgymas“ atkrito iš karto, knyga pasakoja ne apie tai, o „nepasisotinimas“ ne visai tiksliai perteikia kūrinio esmę, be to, griozdiškas žodis. Pirmiausia išverčiau visą knygą ir priėjau prie išvados, kad „Besotystė“ – tinkamiausias pavadinimas visais atžvilgiais.

Dar vienas atvejis, kurį papasakosiu tiesiog dėl smagumo. Dinos Rubinos romanas „Petruškos sindromas“, 2013 m. verstas iš rusų kalbos. Tada gūglas paslaugiai paaiškino, kad Petruškos sindromas – tokia liga, kai kūdikis kelis savo gyvenimo mėnesius visą laiką šypsosi. Baisiai apsidžiaugiau, kad ta liga abiem kalbomis vadinama vienodai, mat knygoje pasakojama apie genialų lėlininką Piotrą, Petrušą, Petrušką, o Petruška yra lėlė, nuolatinis rusų balaganų ir mugių juokdarys. Juolab lėlininkui Piotrui gimsta sūnus, turintis Petruškos sindromą. Žodžiu, pavadinimo pakeisti tiesiog neįmanoma ir, kokia laimė, nereikia. 

Tačiau šiandien DI apžvalga man štai ką sako: „Petruškos sindromas“ nėra medicininė liga, o žinomos rusų rašytojos Dinos Rubinos knygos pavadinimas, knyga populiari Lietuvoje; medicininis terminas, artimas pagal skambesį ir susijęs su liga, gali būti Perteso liga (angl. Perthes disease), vaikų klubo sąnario liga, sukelianti laikiną sąnario galvutės kraujotakos sutrikimą.“ Tai mat kaip išeina.

Žinoma, ši klasifikacija neišsami ir nebūtinai tiksli, nes rėmiausi tik savo verstomis knygomis, bet ją papildyti nebūtų sunku. 

 

Tekstas parašytas pagal Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos programą, finansuojamą Kultūros tarybos