Turbūt mažai yra nieko negirdėjusių apie Nobelio premija apdovanotos lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“. Kūrinys laimėjo prestižinę Bookerio premiją, yra išverstas į lietuvių kalbą, apie jį rašyta kultūrinėje spaudoje (net dvi recenzijos skelbtos „Literatūroje ir mene“) bei naujienų portaluose. Nors „Bėgūnams“ nešykštėta dėmesio, pagrindinis literatūros kritikus bei tyrėjus kankinęs klausimas apie kūrinio struktūrą vis dar neišsemtas.

O. Tokarczuk tekstas pasižymi romanui nebūdinga struktūra: sulipdytas iš 116 skirtingas istorijas pasakojančių įvairių žanrų fragmentų. Paprastai romano dalis jungia tie patys veikėjai, įvykių tąsa ar pasakotojas, tačiau lenkų autorės kūrinys nepaklūsta žanrinėms normoms ir siūlo savitas taisykles, kurias išsiaiškinti tenka pačiam skaitytojui.

Daugumoje recenzijų „Bėgūnų“ istorijas bandoma sumegzti akivaizdžiausiu keliavimo mazgu. Tačiau tuomet iš dėmesio lauko išsprūsta nejudančios preparuotos žmogaus kūno dalys, minimos bene pusėje fragmentų, ir ne mažiau reikšminga sergančio kūno tema. Todėl skirtingų pasakojimų sąsaja reikėtų laikyti ne keliones, o kūniškumą. Jį tyrinėjant galima aptikti tai, ką O. Tokarczuk vadina giliąją reikšmių struktūra, ir atskleisti savitą romano filosofiją.

 

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dizainerė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Pasaulio dinamika

O. Tokarczuk suregztas pasaulis dinamiškas, nuolat kintantis tarsi „permainingas keliaujantis vanduo“ (p. 7), o personažai įkūnija skirtingus judėjimo tipus. Galima sakyti, judėjimo būdas apibrėžia veikėjų tapatybes ir sujungia istorijas.

Beveik visuose straipsniuose apie „Bėgūnus“ minimas keliavimas – judėjimas iš vieno taško į kitą. Tačiau judėjimo erdvėje įvairovė kūrinyje daug didesnė. Tai: a) klajojimas, kai galutinį kelionės tikslą nusveria pats judėjimo procesas; b) cirkuliavimas pirmyn atgal tuo pačiu maršrutu; c) turistavimas, kai išsiveržiama iš apibrėžtos teritorijos vien tam, kad sugrįžtum namo; d) pabėgimas – spontaniškas ištrūkimas iš rutinos. Romano bėgūnai praktikuoja būtent tokį judėjimą.

Kai kurie veikėjai juda keliais būdais. Pavyzdžiui, skyrelyje „Pelenų trečiadienio puota“ po jūrą plaukiojantis Erikas klajones laivu (a) keičia į nuolatinį darbą kelte (b). Kai cirkuliavimas pirmyn atgal įgrysta, vyras nusprendžia išplaukti į vandenyną (d). Tapęs bėgūnu kartu su savimi pagrobia kelionei nepasirengusius kelto keleivius. Norėdamas užglaistyti nemalonią situaciją, Erikas imituoja turistavimą – vaišina panikos apimtus keleivius saldumynais (c).

Romane keliaujantieji iš vienos vietos į kitą paklūsta Herakleito nusakytai nepaliaujamai kaitai – ją išreiškia garsioji upė, į kurią „niekada du kartus neįbrisi“ (p. 7). Tačiau kūrinio dinamika neapsiriboja keliavimu, judėjimas čia tapatus bet kokiam kismui. Herakleitiškam mąstymui meta iššūkį Zenono Eliečio iliuzinio judėjimo koncepcija, teigianti judėjimo negalimybę. Romane ją įkūnija vietoje trypčiojantys personažai (kūtotosios bėgūnės, nerimaujančio Kunickio ar paskaitose trepsinčio Antikos profesoriaus kojos) arba keliavimas vaizduotėje (po šiuolaikinės Graikijos salas plaukiojantis profesorius turistams rodo nebeegzistuojančius antikinius miestus; kalėjime jūreivis Erikas medžioja Mobį Diką plaukiodamas Hermano Melville’io žodžių jūroje).

Nors gali pasirodyti keista, judėjimo tematikai priskirtini ir sergančių veikėjų kūnai, nes „Bėgūnuose“ visos ligos susijusios su judėjimo negalia. Bėgūnės Anuškos vaikas nevaikšto, anatomas Filipas netekęs kojos, dingusios žmonos ieškantis Kunickis kenčia dėl neramių pėdų, Antikos profesoriui skausmą kelia įaugę kojos nagai, lenkas siekia eutanazijos dėl progresuojančios judėjimo negalios. Sirgimas nusakomas kaip sutrikęs judesys – slopstanti dinamika veda prie mirties. Tačiau net ir miręs kūnas nėra sustingęs: jis kinta, nes skaidosi ir tampa gamtos dalimi.

Klajonės ieškant statikos

Romanas „Bėgūnai“ pradedamas keliaujančios pasakotojos prisistatymu. Vaikystėje pamačiusi nesuvaldomą, nuolat kintantį upės vandenį, ji nusprendžia, kad „visada geriau bus tai, kas juda, nei tai, kas ramu; kad kilnesnė bus kaita nei pastovumas“ (p. 7), o save apibūdina kaip bevietį, išsišaknijusį antiAntajų: „Nesiurbiu syvų iš žemės (...). Energijos semiuosi iš judėjimo“ (p. 11). Tad baigusi psichologijos studijas, ji leidžiasi į nesibaigiančią kelionę, kurios nuotrupos – dienoraščio fragmentai, instrukcijos, išgirstos paskai­tos ar sutiktų žmonių istorijos – įsispraudžia tarp ilgesnės apimties pasakojimų apie kitų personažų likimus.

Deklaruodama judėjimo ideologiją pasakotoja lanko žmogaus kūno preparatus eksponuojančius, statikos pasaulį kuriančius muziejus. Šiuos dirbtiniu būdu sustingdytus kūnus ji vadina piligrimais, o savo kelionę – piligrimyste. Kaip pasakotoja suderina radikaliai priešingas statikos ir dinamikos vertes (pomėgį judėti ir aistrą negyviems preparatams) ir ką reiškia tokia neįprasta piligrimystės samprata?

Tiek gyvenimas, tiek mirtis O. Tokarczuk pasaulyje yra nuolatinis kismas, judėjimas nuo vieno būvio prie kito. Šiai tvarkai mėgina priešintis anatomai. Transformuodami krikščionišką sampratą, jie siekia suteikti nemirtingumą ne sielai, o kūnui. Apdorota žmogiška materija įgyja naują egzistenciją, kuri kokybiškai, deja, visai nepanaši į tai, ką paprastai vadiname gyvenimu. Tad preparatas atsiduria tarpinėje padėtyje – jis negyvas, bet ir nemiręs. Vis dėlto sustingdytas kūnas, tarsi stotelėje lūkuriuojantis keliautojas, yra pasirengęs tęsti pradėtą kelią – anksčiau ar vėliau sugrįžti į dinamišką būvį. Kaip liudija „susidrumstusio skysčio migloje“ (p. 132) plūduriuojantys laiko pažeisti organai, „tai, kas apimta sąstingio, neišvengiamai suirs“ (p. 7).

Romane preparatus ruošiančių anatomų siekiai išsiskiria. Personažai vyrai konservuoja norėdami įtvirtinti normą, parodyti simetrija ir harmonija grįstą kūno grožį, paklusnumą anatominei tvarkai. Kitaip nei ūsuoti daktarai, anatomė Šarlotė ieško to, „kas ydinga ir netobula“ (p. 209) – taip užčiuopiama įvairovė. To paties siekia ir preparatus lankanti pasakotoja – tiki, kad deformacija ir kitoniškumas atskleidžia tikrąją pasaulio būtį. Nuokrypis liudija galimą kaitą ir įvairovę, verčia abejoti norminimo peršamu pastovumu.

Statikos muziejų eksponatai yra pažinimo objektai: juos kuriantys mokslininkai muziejaus lankytojams siekia perduoti tam tikrą žinojimą. Tačiau klajojanti pasakotoja, žiūrėdama į sustingusį ir suvaldytą eksponatą, pajunta gyvo kūno neklusnumą bei paslaptingumą. Jai rūpi ne tik suprasti, iš ko jis sudarytas, kaip veikia – žiūrėdama į preparatus ji klausia: „Kas sugalvojo žmogaus kūną“ (p. 122). Šis ontologinis klausimas pasakotojos klajones leidžia sieti su klasikine piligrimyste, kai keliautojas trokšta priartėti prie Kūrėjo.

Piligrimystė kaip sintezė

Tiesiogiai patirti Dievo neįmanoma, pažinti visetą galima tik per jo dalis – pasaulio kūrinius. Žmogaus preparatai, konservuoti organai kartu sudaro visumą, leidžiančią pažinti žmogų, o žmogaus kūnas priklauso aukštesniam visetui – pasauliui, Dievui-Gamtai. Imperatoriui skirtuose laiškuose Džozefina Soliman teigia: „...kūnas visiems laikams buvo sušventintas ir pavienis žmogus įkūnijo visą pasaulį (...) su pasauliu galime susisiekti tik per kūną“ (p. 252). Jai antrinama istorijoje apie kojos netekusį Filipą: „...žmogaus kūnas susieja viską su viskuo“ (p. 180).

Romano veikėjų Filipo, Džozefinos Soliman ir klajojančios pasakotojos pasaulėvoka artima Barucho Spinozos natūralistinei filosofijai, kuri žmogų kartu su kitomis būtybėmis laiko visa apimančios Substancijos Dievo-Gamtos dalimi. Anot B. Spinozos, žmogus, kaip ir Gamta, sudarytas iš skirtingos prigimties komponentų, vadinamų atributais – dvasios ir materialios (tįsios) medžiagos. Todėl žmogui pažinti nepakanka nei loginių spekuliacijų, nei vien anatominių tyrimų. Audinius atvėrę anatomai aptinka tik kūno mėsą (corpus), netekusią gyvybėje slypėjusios paslapties, todėl panašią į „sudėtingą laikrodį“ (p. 195). Toliau nepasistūmėja ir dvasią analizuojantys psichologai, darantys prielaidą, „kad žmogus nepažįsta savęs, tačiau tereikia jam pakišti gudrius klausimus, ir tasai žmogus pats atskleis save“ (p. 18). Amputuotai kojai laiškus rašęs Filipas svarsto: „...jeigu kūnas ir siela (...) visa aprėpiančio Dievo atributai, tuomet juos turėtų sieti kažkoks Kūrėjo suprojektuotas sąryšis“ (p. 201).

Nobelio premijos laureatės kūrinyje pasaulio ir žmogaus paslapties siūloma ieškoti ne skirtingose būtyse (kūne ar sieloje), o jų sąveikoje. Romano dėmesio centre atsiduria figūratyvios ir abstrakčios jungtys – blauzdą su pėda rišanti Achilo sausgyslė, vieną kūną su kitu siejantis tarpkūniškas ryšys, žmogaus priklausymą pasauliui ar Dievui išreiškiantis stokos jausmas. Dar viena tokios jungties figūra yra fantominis skausmas – jausena to, „kas neegzistuoja, fizine prasme“ (p. 202), todėl jungia apčiuopiamą materiją su psichikos plotme.

Tad šiuolaikinis piligrimas „Bėgūnuose“ geba pamatyti jungtis ir sintetinti priešingiems poliams priskiriamas vertes. Norint pažinti žmogų, o per jį ir Dievą, reikia gebėti susieti įvairias žinias apie kūną. Tokia interpretacija griauna paplitusį manymą, kad lenkų autorės kūriniai antikrikščioniški, propaguojantys ateizmo idėjas.

Jei „Bėgūnuose“ siekiama užčiuopti visumą, kodėl jai perteikti pasirenkama fragmentiška forma? Paprastai tvirtinama, kad romano poetika yra daugiasluoksnės realybės ar suskilusios sąmonės reprezentacija, tačiau aliuzija į šiuolaikinės visuomenės būvį nepaaiškina teksto struktūros. Kūrinyje fragmentiškumas siejamas su žmogiškos patirties ribotumu. Klajojanti pasakotoja teigia: „Pasaulį įmanoma matyti tik fragmentiškai (...). Gyvenimas? Nieko tokio nematyti; matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant“ (p. 174). Nors pasaulio vienovė tiesiogiai „nepagaunama“, prie jos artėjama pažįstant prieštaringas idėjas ir kaupiant skirtingas patirtis. Romane piligrimas yra prieštarų ir paradoksų kolekcionierius, kuriantis pasaulio pažinimo kunstkamerą. Joje luošumas gretinamas su normalumu, autonomija su paklusnumu, vientisumas su iš(si)skaidymu, dinamika su statika, o kūnas su dvasia.

Pasakotoja-piligrimė yra rašytoja, aprašanti negyvus preparatus bei gyvus piligrimus, kurie tuo pat metu aprašinėja ją pačią. Žmones ir įvykius versdama žodžiais, ji imituoja romano „autorę“: klajūnės užrašomos patirtys sudaro reikšmingą visumą kaip O. Tokarczuk kūrinio fragmentai. Sintezės veiksmą dubliuoja ir romano skaitytojas – tekstinis piligrimas, ieškantis skyrelius jungiančios Achilo sausgyslės.

Izabelė Skikaitė – filologijos doktorantė, laboratoriją ir bakterijas iškeitusi į semiotiką ir literatūrą.