Virginija Kulvinskaitė. „Keturi“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2023.

 

Laukiau trečiosios rašytojos Virginijos Kulvinskaitės knygos – buvo ypač smalsu, kuria kryptimi autorė pasuks po autofikcinio romano „kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“, 2019). Šįkart – „Keturi“. Keturi apsakymai, kuriuose pasakojama Kito vardu, iš Kito perspektyvos. Nedidelės apimties knyga lyg niekaip neišgliaudomas riešutas – skaitau kelis sykius ir vis čiuopiu naujas prasmes, sluoksnius. Manau, literatūros kūriniui tai kokybės ir paveikumo ženklas.

Prasmių kūrimas prasideda jau nuo knygos viršelio. Čia vaizduojami keturi sušiai, „įdaryti“ simboliais, o gal, tiksliau, abjektais, reprezentuojančiais keturis apsakymų herojus. Abjektas – Julios Kristevos terminas, siejamas su ribinėmis reakcijomis ir būsenomis (šleikštulys, grasūs fiziologiniai potyriai), kylančiomis iš savotiškos skilimo grėsmės – skirties tarp objekto ir subjekto, tarp savęs ir kito praradimo. Šias reakcijas ir būsenas gali sukelti kūno patyrimai ir procesai (atvira žaizda, išmatos), mintys, netgi daiktai. Abjekto ypatumas yra jo poliariškumas. Tai, kas užginta, baugina ir traukia tuo pačiu metu. 

Japonų virtuvės patiekalas viršeliui pasirinktas neatsitiktinai – tai svetimybės, sukeistinos tikrovės, netikrumo simbolis. Pirmo apsakymo „Pajūrio skaitytojų klubas“ herojus Lukas susitikime su skaitytojomis moterimis vaišinamas sušiais – vis dar kiek egzotišku maistu. Sušių kaip abjektinio simbolio funkciją sustiprina ir išskleidžia papildomos aplinkybės: Lukas nemoka naudotis sušių valgymo lazdelėmis, o klubo moterys patiekalą valgo plėšriai ir gaivališkai. Tai suponuoja, kad herojus atsiduria dar neištirtoje aplinkoje, savotiškoje kvazi- arba lūžinėje tikrovėje, kuri baugina ir masina tuo pačiu metu. Skaitytojų klubo moterų-raganų grėsmingumas, fatališkumas bei vitališkumas rezonuoja su šiurpėmis – vaikų tautosakos žanru. Šios istorijos apie pasaulio grėslumą, netikėtą ir nemotyvuotą mirtį, kurias susirinkę pasakodavo dažniausiai 7–12 metų vaikai. „Atiduok širdį“ – viena iš šiurpių, randanti atgarsį pirmajame „Keturių“ apsakyme. Tam tikra prasme Lukui iš tiesų teks atiduoti širdį. 

Antras „Keturių“ viršelyje užfiksuotas abjektas – apsakymo „Sekmadienis, lapkričio 3-ia“ pabaigoje herojės sutikta aštriadantė mergaitė, bauginamai panaši į pačią Ingą. Svarbus šio motyvo ir pačios teksto pabaigos daugiareikšmiškumas. Mergaitė gali simbolizuoti ir mirtį, ir atsinaujinimą – susijungimą su tikrąja savastimi. Šį daugiareikšmiškumą reflektuoja ir pati herojė: „Tėra du dalykai, nuo kurių nepabėgsi, – nuo savęs ir nuo savo mirties“ (p. 60). 

Trečiame apsakyme „Paskutinis sniegas“ abjektu tampa sniegena. Kaip ir antrame tekste, esminis motyvas sutinkamas apsakymo pabaigoje. Marius sniege randa nugaišusią sniegeną – akimirką jam atrodo, kad „juodoje bedugnėje“ paukščio akyje mato savo atspindį. Tai mirties steigimas ir jaukinimasis, tai suaugusio Mariaus „profesija“, nes „nekrūpčiojantys, nespurdantys, nebandantys pasprukti“ kūnai „atrodo tokie ramūs. Nurimę“ (p. 89). 

Ketvirto teksto „Kita pusė“ abjektas – alyvos, kurios intensyviai žydi pasakojimo metu. Viena vertus, tai gyvastis, šviesą suponuojantis laikas. Tačiau apsakymo alyvos kvepia taip, „lyg žydėtų paskutinį kartą“ (p. 93). Kūrinio pabaigoje suprantame, kad vienam iš veikėjų alyvos iš tiesų daugiau nebežydės. 

Išskleidus esminius keturių apsakymų simbolius šiek tiek lengviau apčiuopti, kas gi yra šių tekstų ašis, kaip būtų galima juos subendravardiklinti. „Keturis“ labiausiai sieja herojų savasties, jų psichikos sudėtingumas, nevienareikšmės poelgių ir pasirinkimų interpretacijos. Skaitydama galvojau, kad pagrindiniai apsakymų herojai yra „neišbrendami“, „neišrašomi“, nuolat tampantys, begaliniai. Būtų paprasta Ingos ir Mariaus istorijas nurašyti vaikystės ir paauglystėms traumoms, tai ankstyvajai, daug lemiančiai nemeilei, apleisčiai. Tačiau V. Kulvinskaitės apsakymams toks aiškinimas tinka tik iš dalies ir neišsemia herojų savasties paslaptingumo, sudėtingumo. Be abejo, traumuojantys praeities įvykiai, priklausomybės ir koprik­lausomybės gali lemti labai daug, tačiau praeities tamsa nepadeda vienareikšmiškai įminti žmogaus būties mįslės. Skaitant istorijas dažnai atrodydavo, kad veikėjai nepažinūs ir patys sau – jie iki galo nesupranta, ką pasirinks pabaigoje, kaip išspręs kamuojančią dilemą, kur keliaus ir ką darys „po to“. Pavyzdžiui, Marius, dar būdamas vaikas, pradeda suvokti, kad į klausimą „kodėl“ nėra galutinių, savaime suprantamų atsakymų: „Suaugusieji visuomet klausia „kodėl“, bet Marius net neįsivaizduoja, ką reikėtų ar galėtų, ar turėtų atsakyti. Kodėl?“ (p. 76) Apsakymo pabaiga taip pat reikšminga – berniukas suvokia, kad nors prieš akis dar daug „kilometrų“, „jis net nežino, kur eina“ (p. 89). 

Žmogaus savasties, būties mįslingumui itin tinka atvira Ingos istorijos pabaiga. Tokia pat daugiareikšmė yra ir Noros dalis. Atrodo, ši naivi, nors jau per keturiasdešimtmetį perkopusi kopriklausoma moteris tiesiog aklai vergauja ir pataikauja mylimajam narkomanui Deniui. Tačiau iš subtilių detalių matome svarbius niuansus – savo galios pojūtį, meilės sąlygiškumą, savininkiškumą ir savotišką laimę laikyti „nugaišusią sniegeną“ delne, mirusį mylimojo kūną savo glėbyje. Nes tuomet niekada nebūsi paliktas, amžinai turėsi sustingusį atvaizdą ir atminimą: „Bet nieko negali padaryti – kartais privalo pajusti savo galią. Atsiteisti. Viskas šiame pasaulyje, net ir besąlygiška meilė, turi kitą pusę“ (p. 100); „Bet Nora to nemato. Nes tai tik viena pusė. Nora renkasi kitą. Klūpėdama ant šlapių grindų glaudžia Denį ir verkia iš džiaugsmo. Denis neišeis. Niekada jos nebepaliks. Nebeišduos, neįskaudins. Nora šypsosi saldžiai“ (p. 111). 

Apsakymus sieja savotiškas grėslumas: Luko susidūrimas su pajūrio „raganomis“, Ingos nuojautos, kad „kažkas seka iš paskos“ (p. 60). Ir nebanalus gamtos motyvų traktavimas – gamta gali būti bauginanti, skatinti konfrontaciją, liudyti išorinės tikrovės ir vidinės būsenos neatitikimus: „Vaikai iš prigimties nekenčia gamtos. Tik paskui juos įtikina, kad gamta gera. Kad pasaulis geras. Bet gamta žiauri – turime kovoti, kad išbūtume. Kitos išeities paprasčiausiai nėra“ (p. 24). Toliau „Pajūrio skaitytojų klube“ Luko lūpomis konstatuojama, kad žmogus pasauliui yra svetimas – skaitant apsakymus dažnai pagalvodavau ir apie (savi)destrukciją, saldžią tamsos ir nyksmo pagundą, jutau egzistencializmo, absurdo filosofijos atšvaitų. 

Norėtųsi darkart pabrėžti, kad apsakymus glaudžiai tarpusavyje susieja ne vien išoriniai motyvai, t. y. veiksmo vieta (fiktyvus pajūrio miestas), bet ir tai, kad personažai keliauja per knygą – viename tekste vos šmėsteli, o kitame jau sužinome naujo herojaus istoriją. Labai svarbūs ir vidiniai motyvai. Susišaukia Mariaus ir Noros pasauliai, „nugaišusios sniegenos“ ir „mirusio mylimojo“ motyvai. Taip pat Ingos ir Denio savidestrukcija, Tado ir Noros kopriklausomybės bei priklausomybės nuo kito asmens, sukeistinta Luko ir Ingos tikrovė. Derėtų trumpai aptarti ir visų istorijų veiksmo vietą – fikcinį pajūrio miestą. Tai sąlygiška, simbolinė erdvė, savotiška jungiamoji ir sprendimų priėmimo vieta, suponuojanti ir įstrigimą, ir būtinybę judėti, ieškoti toliau. Pati autorė interviu „Knyga kaip vakarėlis – reikia pajusti, kada laikas namo“ apie apsakymų vietą kalba taip: „Bevardis miestas, kuriame vyksta visų apsakymų veiksmas, taip pat simbolis. Tai transformacijų, laikinumo, neapibrėžtumo erdvė, miestas-limbas, kur apsistoja tie, kurie dėl kažkokių priežasčių negali patekti nei į dangų, nei į pragarą ar skaistyklą.“ 

Aptarus jungiančius motyvus, norisi kiek plačiau išskleisti apsakymų skirtumus. Aptarsiu dviejų istorijų – Luko ir Ingos – savitumus, individualias prieigas. Makabriškumo, tamsaus humoro prisodrinta Luko istorija atskleidžia projekcijų bei realybės neatitikimą: žinomas rašytojas, pozuojantis žurnalo viršelyje, tuo pat metu yra ir sugyventinės priekaištų sulaukiantis, nežinios, nesaugumo kamuojamas vyras, kuris negali sumokėti savo mokesčių dalies. Šiame apsakyme taip pat paliečiama autofikcijos žanro esmė, aplinkinių projekcijos ir savotiška rašytojo lemtis „parsidavinėti“ – Luką skaitytojų klubo moterys sutinka kaip egzotišką eksponatą. Vakaro dalyvėms ne itin įdomūs kūrėjo postringavimai apie postmodernizmą ir „aš – ne aš“ literatūrinę skirtį. Ingos istorija išsiskiria savidestrukciniais motyvais ir traumos padariniais, tačiau, kaip minėta, tai neišsemia veikėjos vidinio pasaulio sudėtingumo ir motyvacijos. Seksas ir alkoholis Ingą „atjungdavo nuo savęs pačios“ (p. 41). Vidinė tuštuma, neišsipildymas, tikrosios savasties neišsiskleidimas – svarbūs Ingos elgesio motyvai. Svarbi ir buvusio moters sutuoktinio Tado linija – kuo labiau Inga tolsta, tuo labiau apsėstas moters ir netgi priklausomas nuo jos tampa vyras. Vidinį skilimą liudija svarbios apsakymo detalės. Maža mergaitė laiko kopėčias, kuriomis pasilypėjusi mama valo voratinklius kampuose. O Inga nori, „kad nukristų“. Vėl prisimenu Albert’o Camus „Svetimą“ ir Merso mintį, kad visi suaugę žmonės trokšta mirties tų, kuriuos myli.

Pabaigoje verta pastebėti, kad apsakymuose svarbu ne tik „apie ką“, bet ir „kaip“. V. Kulvinskaitės tekstai kinematografiški, itin atmosferiški, autorei pavyko išlaikyti ir sukurti bendrą visumą, pasirinkti įtaigius kalbinius registrus, skirti daug dėmesio detalėms, naudoti ir autentiškai interpretuoti intertekstus.

Įdomi, svarbi, tamsi, reikalinga knyga. Ir dar daug sluoksnių, kurių čia neaptariau. 

 

 

 

Lina Buividavičiūtė – poetė, dėstytoja, tekstų autorė, kultūros ap­žvalgininkė.