× Lina Simutytė

Šių metų festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ svečias – čekų poetas Janas Škrobas, 1988 m. gimęs Prahoje. Jis yra keturių poezijos rinkinių autorius: „Pod dlažbou“ („Po šaligatviu“, 2016; nominacija „Magnesia Litera“ premijai „Metų atradimas“), „Reál“ („Tikrovė“, 2018; Jiřio Orteno premija jaunajam autoriui), „Země slunce“ („Saulės žemė“, 2021), „Zámoří“ („Užjūris“, 2026). 2018 m. apdovanotas Dresdeno lyrikos premija, teikiama čekų ir vokiečių autoriams. Vokiečių kalba išleista eilėraščių rinktinė „off topic“ (2020), lenkiškai – rinkinys „Real“ (2024). Dainavo grupėse „Lipless Lincoln“ ir „The Sinners“. Vedė radijo laidą apie religiją ir visuomenę, bendradarbiauja su evangelikų spauda.

J. Škrobo poezija nukelia į keistus miestus ir kraštovaizdžius. Greta dronų, duomenų centrų ir slaptažodžių atsiranda amuletai, kortos ir ritualai. Kasdienė tikrovė jo eilėraščiuose susipina su mokslinės fantastikos elementais, o technologijos – su dvasinėmis praktikomis. Turbūt neatsitiktinai poetas teigia ir pats visą gyvenimą esąs tarp skirtingų būsenų, erdvių ir aplinkų, niekur iki galo nesijausdamas savas. Autorius priduria, kad jį visada lydėjo „nuojauta, kad egzistuoja dar viena tikrovė anapus šios“.

Janas Škrobas. Filipo Vonkos nuotr.

 

Gimei ir gyveni Prahoje – mieste, literatūroje tapusio mitiniu. Tai patvirtina įvairūs rašytojai: nuo Franzo Kafkos, sukūrusio savąją klaustrofobišką ir keistą Prahą, iki Karelo Čapeko, pjesėje „R.U.R.“ iš Prahos į pasaulį išsiuntusio patį žodį „robotas“, ir Michalo Ajvazo, romane „Kitas miestas“ atskleidusio paralelinę, už įprastos miesto geografijos slypinčią Prahą. Esi sakęs, kad tavo poezija urbanistinė. Kiek literatūrinės Prahos mitologijos yra tavo paties kraujyje? 

Kaip tik visai neseniai manęs klausė, ar turiu eilėraštį apie Prahą, kurį galėčiau pasiūlyti vienam projektui. Ir pats nustebau supratęs, kad neturiu, – bent jau ne tokį, kuriame būtų aiškiai atpažįstama konkreti vieta ar pats miestas. Galbūt todėl, kad mano poezijos pasaulis dažnai yra liminalus: sulipdytas iš labai skirtingų vietų ir situacijų, kurios eilėraštyje ar knygoje kažkokiu būdu ima ir pasirodo kaip susijusios. Sakyčiau, Praha mano eilėraščiuose tikrai egzistuoja, bet dažniausiai lieka gana neatpažįstama, beveik anonimiška.

Nors pirmosios dvi mano knygos iš tiesų buvo gana urbanistinės, apie kitas dvi to jau nepasakysi. Vis dėlto Praha man labai svarbi – kaip oras, kuriuo kvėpuoju. Įtariu, kad jos įtaka man ir mano rašymui yra kur kas gilesnė, nei pats suvokiu.

Šiemet pasirodė ketvirtas tavo eilėraščių rinkinys „Užjūris“. Vien pavadinimas žymi tam tikros ribos peržengimą: anapus jūros, įprastos teritorijos. Naujuose eilėraščiuose netrūksta ir miško, pelkių, stepių, upių, kalnų, griuvėsių. Ar sutiktum, kad tavo poezijos geografija pamažu plečiasi, peržengia miesto ribas? Kas tau yra „užjūris“, kokią ribą jis žymi?

Manau, kad „išsiplėtimas“ čia tinkamas žodis. Be to, tai apima ir tam tikrą egzistencinį matmenį. Pirmosios dvi mano knygos buvo gana tamsios: jose bandžiau perteikti dabartinės politinės situacijos skurdą ir kovą su negailestingo kapitalizmo bei valstybės jėgomis.

Trečioji knyga „Saulės žemė“ yra labiau spekuliatyvi. Jei reikėtų ją kur nors įkurdinti, tai būtų miesto pakraštys – kraštovaizdis, suniokotas pramoninės veiklos ir tebesitęsiančio konflikto, bet vis dar nepasiduodantis. Nors ši knyga dažnai apibūdinama kaip distopinė, man joje daug grožio: tarp griuvėsių pradeda ryškėti naujo pasaulio vizija. „Užjūris“ žengia dar toliau – skaitytoją begėdiškai panardina į mažų salų ir jūrinių laivų pasaulį. Tam tikra prasme tai mano mažytis utopinis manifestas ir savotiškas meilės jūrai prisipažinimas.

Kaip platformos „Versopolis“ autorius atvyksti į tarptautinį literatūros festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“. Šiemet jo tema – „Poezijos ritualai“. Tavo eilėraščiams rituališkumas gana artimas: kortų sekos, amuletai, ženklai, jaunatis, maldos, laužas, varpo gaudesys, pasikartojančios frazės ir nuolatinis ruošimasis „tolesnei fazei“. Ką tau reiškia ritualas?

Ritualai tiek poezijoje, tiek gyvenime man išties svarbūs. Sakyčiau, ir pati poezija neabejotinai yra ritualas. Arba, tiksliau, visas jų rinkinys: rašymas gali būti ritualas, poezijos knygos skaitymas gali būti ritualas, mano paties parašyto eilėraščio perskaitymas sau yra ritualas, o jo skaitymas kitiems – dar kitoks ritualas.

Ritualai susiję su vaizduote. Atlikdami įvairiausius ritualus, kuriame savo tikrovę – vieni arba drauge su kitais. Man tai labai svarbu.

Skaitant eilėraščius atrodo, kad juose kuri šiuolaikinę mitologiją: greta amuletų, kortų ir ritualų atsiranda dronai, tinklo architektė, duomenų centrai, slaptažodžiai, atminties kortelės. Tavo poezijos pasaulis kartais primena mokslinę fantastiką ar ritualinės bendruomenės gyvenimą, o kartais net kyla asociacijų su Franko Herberto „Kopa“ ar Hugh Howey saga „Šachta“. Ar šių skirtingų sluoksnių (magijos, mitų, religinių ritualų, technologijų) sugretinimas yra būdas į dabarties pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos? Kuo tave žavi fantastiniai ar distopiniai pasauliai?

Tam tikru požiūriu paradoksalu: esame taip pripratę prie savo kasdienės tikrovės, kad dažnai tampame abejingi tam, kas joje iš tikrųjų vyksta, nesvarbu, kokia baisi (ar graži) ji būtų. Todėl sakyčiau, kad fantastinių ir mokslinės fantastikos elementų pasitelkimas poezijoje yra vienas iš būdų padėti žmonėms pamatyti ar suvokti tai, kas jau vyksta aplinkui. Be to, mano paties, kaip ir žmonių, kuriuos myliu, dvasinėse praktikose tokie dalykai kaip amuletų naudojimas ar kortų skaitymas yra kur kas įprastesni, nei gali pasirodyti žvelgiant iš šalies.

Tačiau čia atsiveria ir gana naivus aspektas: mėgaujuosi savo, kaip poeto, laisve. Jei nusprendžiu, kad rašomame eilėraštyje noriu nešiotis arbaletą, nematau jokios priežasties, kodėl neturėčiau to daryti. Kad ir koks niūrus kartais atrodytų mano eilėraščių pasaulis, tai vis tiek pasaulis, kuriame gėris nugali blogį. 

Skaitytoją kartais perkeli ir į postapokaliptinę erdvę su karu, klimato katastrofomis, požeminėmis slėptuvėmis, griuvėsiais, nykstančiomis rūšimis, dronais. Tačiau tuo pačiu metu žmonės tebesaugo amuletus, kuria ženklus. Ar ritualas mums tampa svarbus tada, kai nebeveikia įprastas pasaulio paaiškinimas? Ar technologiniai objektai gali atlikti panašų vaidmenį, kokį anksčiau atliko dievai, žvaigždės, gyvūnai ar magiški daiktai?

Ritualas yra būdas susikurti naują tikrovę net tokioje tikrovėje, kuri šiaip jau yra slegianti, žiauri, negailestinga. Net žvelgiant iš visiškai sekuliarios perspektyvos galima pripažinti, kad ritualai nuramina protą ir, pavyzdžiui, gali padėti žmonėms suartėti. Tiesa, mano požiūris šiuo klausimu yra gerokai mažiau pasaulietiškas. 

Kalbant apie technologijas, nesinori teigti, kad jos galėtų pakeisti dievus, žvaigždes, gyvūnus ar magiškus objektus. Tačiau sutinku, kad pamažu jos gali virsti dar viena svarbia įvairių ritualinių praktikų kategorija. Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad mobiliuoju telefonu būtų galima naudotis kaip komunikacijos portalu, padedančiu užmegzti ryšį su dvasinėmis būtybėmis. Nustebčiau, jei dar niekas nebūtų to išbandęs.

Tavo poezijoje daug slenksčių ir perėjimų: durys, kambariai, tuneliai, kryžkelės, įėjimas, dingimas, sugrįžimas, „tolesnė fazė“. Atrodo, kad eilėraščių subjektai nuolat atsiduria tarpinėse būsenose. Kuo tave domina tai, kas nėra nei viena, nei kita?

Jaučiu, kad visą gyvenimą esu tarp skirtingų būsenų, erdvių ir aplinkų. Tai dalis manęs. Tam tikra prasme tame yra savito žavesio, bet kartais ir vienatvės – niekur nesijaučiu visiškai savas. Tačiau, žinoma, čia atsiveria ir dvasinis sluoksnis: nuojauta, kad egzistuoja dar viena tikrovė anapus šios, kad mūsų suvokiamas pasaulis nėra vienintelis. 

Regis, domiesi religija – vedei radijo laidą apie religiją ir visuomenę, bendradarbiauji su evangelikų spauda. Religiniai elementai vis šmėsteli tavo poezijoje šalia pasaulio pabaigos ir mirties grėsmės temų. Tačiau kartu joje egzistuoja ir pastanga veikti: „paskelbti karą mirčiai“, „išlaikyti teritoriją“, „ruoštis tolesnei fazei“. Eilėraštyje „saitvietė“ rašai: „tikėti pasauliu vadinasi / kurstyti įvykius / nepaklūstančius / kontrolei“ (vertė Vytas Dekšnys). Ar religija tau yra būdas daryti įtaką pasauliui, o ne tiesiog kažkuo tikėti? Ar poezija gali tapti tokiu veiksmu: būdu pasipriešinti, išsaugoti teritoriją ir kurstyti įvykius, kurių neįmanoma kontroliuoti?

Mano tikėjimas pastaraisiais metais labai pakito, o ryškiausias pokytis yra būtent tai, apie ką klausi: manęs nebedomina tikėjimas kažkuo, bet įdomi dvasingumo praktika – tai, kaip per ją galiu paveikti pasaulį ir save. Poeziją irgi suvokiu panašiai. Galbūt jos galia ką nors pakeisti yra labai ribota, bet kartais vien įvardyti dalykus gali būti pakankamai daug.

Tavo eilėraščiuose yra ne tik krikščioniškų, bet ir maginių, pagoniškų, ezoterinių vaizdinių. Eilėraštyje „karneolis“ rašai: „gerai nušlifuotas karneolis, pakabintas / prie įėjimo durų, saugo namus / nuo žaibo“. Ar pats turi daiktų, kuriems priskiri apsauginę galią, net jeigu racionaliai žinai, kad jie neapsaugos? 

Neabejoju, kad dauguma krikščionių turbūt pasakytų, kad nesu tikras krikščionis. Dėl to ir nesiginčyčiau. Bet tai gana paini ir sudėtinga istorija. Atsakant į tavo klausimą – taip, manau, kad amuletai ir talismanai turi prasmę, o jų apsauginę galią vertinu rimtai. Racionalumas apskritai yra gana ribotas būdas suvokti tikrovę. Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu poezijoje, yra tai, kad ji peržengia racionalumo ribas – kai poezija gera, ji tai daro visiškai nevaržomai.

Skaičiau, kad tau svarbus grupės „Fantasía“ manifestas ir jo mintis apie poeziją, prisiimančią atsakomybę už pasaulio būklę. Ką šiandien reiškia būti atsakingu poetu? Ar poezija apskritai gali ką nors pakeisti pasaulyje, kuriame vyksta karai ir klimato krizė?

Tai klausimas, kurį ir pats dažnai sau užduodu. Ir vis dėlto – jei bent truputį netikėčiau, kad poezija gali keisti pasaulį, turbūt visai nerašyčiau. Dažnai pagalvoju apie Waltą Whitmaną, apie tai, kaip jį palaužė Amerikos pilietinis karas. W. Whitmanas įsivaizdavo, kad jo poezija gali sustabdyti žmones nuo beprasmio tarpusavio žudymo, o paskui paaiškėjo, kad viskas nėra taip jau paprasta. 

Minėjai, kad vieni mėgstamiausių tavo atlikėjų yra vilniečių post-black metal grupė „Au-Dessus“, o pats buvai grupių „Lipless Lincoln“ ir „The Sinners“ vokalistas. Ar muzika ir subkultūros kaip nors paveikė tavo poeziją? Ar pastebi ryšį tarp sunkiosios muzikos intensyvumo, tamsos, transo ir savo poezijos?

Black metal, ypač netradicinės jo formos, man žiauriai patinka, bet savęs niekada nelaikiau šios subkultūros dalimi. Vis dėlto muzika man visada buvo itin svarbi. Tiesą sakant, pirmieji „tikri“ mano eilėraščiai buvo tekstai, skirti mano grupei. Tik vėliau supratau, kad nekoks iš manęs dainininkas, bet galiu būti poetas. Tavo minimą metalo muzikos ir savo poezijos ryšį taip pat pastebiu. Galbūt tam tikra prasme esu poezijos metalistas, nors ši etiketė skaitytoją gali klaidinti.

Viename interviu sakei, kad Básníko Ticho kūryba tau padėjo išsilaisvinti iš įsisąmonintų taisyklių ir rašyti spontaniškiau, aistringiau. Kokių taisyklių tavo poezijoje šiandien neliko?

Nemažai žmonių (tiek rašančių, tiek ne) vadovaujasi gana griežtu vertinimu, kas poezijoje priimtina, o kas – ne. Tų dalykų yra pačių įvairiausių. Dabar, pavyzdžiui, kartais sugalvoju ką nors labai paprasto, beveik kvailo, ir vis tiek tai panaudoju poezijoje. Dar vakar rašiau eilėraštį, ir jame atsirado tokia eilutė: „tu atėjai, o aš pasakiau, jog tikėjausi, kad ateisi“. Labai paprasta, labai tiesmuka, naiviai miela, bet daugeliui rašytojų (ir skaitytojų) tai pasirodytų per paprasta ir pernelyg tiesmuka.

Kai kuriuos žmones mano poezijoje gali gluminti ir technologijų vaidmuo. Juk poetai taip paprasčiausiai nerašo, ar ne? Bet man svarbu kalbėti tiesiai. Poetai taip kalbėti dažnai vengia. Man patinka ir sodrūs poetiniai įvaizdžiai, tačiau kam juos naudoti, kai galima pasakyti paprastai? 

Ritualų yra begalė – nuo vestuvių ir laidotuvių iki religinių apeigų ar metų ciklo senųjų švenčių. Tavo poezija man primena ritualą, skirtą pereiti iš vienos teritorijos į kitą – gal net pasitraukti, pasislėpti ar evakuotis. Koks ritualas tau pačiam yra svarbiausias, kuris iš jų artimiausias tavo poezijos pasauliui?

Klajoklių tautos, pavyzdžiui, mongolų ar buriatų piemenys, iš tiesų turi ritualų, atliekamų išvykstant iš vietos. Palikdami ganyklas jie sąmoningai pašalina visus savo buvimo pėdsakus. Taip pat yra ritualų, skirtų jiems įsitvirtinti naujoje stovyklavietėje. Tokie ritualai ypač tiktų mano trečiajai knygai.

Jei kalbėsime apie naujausią rinkinį „Užjūris“, tik­riausiai prisiminčiau vandens ritualus. Jūreiviai apskritai prietaringi ir skiria daug dėmesio ritualams. Tačiau šioje knygoje ir taip yra nemažai ritualų, kuriais aukojama dvasinėms būtybėms, vedliams ar globėjams. Iš esmės tai – bendravimo ritualai. Būtent bendravimui skirti ritualai man svarbiausi. Kita vertus, žvelgiant iš tam tikros perspektyvos, būtų galima sakyti, kad pati poezija yra vienas iš jų.

Jeigu galėtum išsikraustyti į vieną savo eilėraštį ir jame apsigyventi, kurį pasirinktum?

Tikrai rinkčiausi eilėraštį iš „Užjūrio“. Tai reikštų gyvenimą prie jūros, kai tamsios mano ankstesnių knygų įtampos ir konfliktai jau būtų išsisprendę. Kalbant konkrečiai, rinkčiausi eilėraštį „pietūs“. 

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir „Versopolis“, iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“