JAV gyvenančio poeto, vertėjo, eseisto Jono Zdanio naujausios knygos „Išeivystės fragmentai: Atlanto pakrantėje“ eilėraščiai – labai vaizdingi ir tapybiški, o jų fragmentiškumas šiek tiek primena Jono Meko kūrybą dėl „nuotrupavimo“, vaizdinių fragmentavimo, kai kur ir dėl žodžių taupumo. Septintasis poeto rinkinys, išleistas Lietuvoje, anot Kornelijaus Platelio, yra konceptualesnis, niūresnis, emocingesnis už ankstesnius, jame stipriau jaučiamas liūdesys, kuris padeda tekstus išgryninti ir sukonkretinti. Kai kurie eilėraščiai – naratyviškesni, tačiau kuriamas pasakojimas saikingas, neperkrautas. Todėl tekstai įvairesni ir labiau išbaigti nei ankstesniame rinkinyje „Dviveidės gatvės“ (iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas, Kornelijus Platelis, V.: „Odilė“, 2022).

 

Jonas Zdanys, „Išeivystės fragmentai: Atlanto pakrantėje“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Knygoje kalbantysis pasakoja ir apie save, ir apie kitus – kalba apie skaudžią meilę, neišsipildymą, netektis. Regis, būtent kalbėdamas apie kitų patirtis poetas atviriau ir paveikiau perteikia tai, ką pats jaučia, nei kalbėdamas tiesiogiai apie save: jis jaučia tą patį, ką tie, apie kuriuos kalba, todėl išvengiama kalbėjimo aplinkui.

  Kaip jau minėjau, eilėraščiai labai fragmentiški, esama žodžių nuotrupų, staigaus sakinių skaidymo. Toks būdas veikia visą knygą – atrodo, kad kalbančiajam sunku išsisakyti, kad jis apgalvoja kiekvieną žodį ir kad kiekvienas jų, išsprūdęs į pasaulį, yra itin reikšmingas. Tai puikiai veikia eilėraščiuose, kuriuose vaizduojamos būsenos, kalbančiojo nerimas: „Aš ne toks kaip kiti. / Štai kas mums kelia nerimą: / kiekvienoje istorijoje visada glūdi dar viena istorija.“ (13 p.) Eilėraščio forma išsaugo paslaptingumą, o svarstymai lieka erdvėje tarp to, kas neišsakyta ir neišsakoma. 

Kai kur toks mekiškas kalbėjimas apsunkina tekstus, ypač kai jie naratyviniai: „Laukiu nežinia ko. / Pradedu pažinti save. / Esu dabar, esu visa, kas niekada nebūsiu. / Aš gyvenu šiuo metu. / Aš einu pro šalį, visa, kas liko, paslėpta nakty. / Atsigulu žolėje. / Aš esu peizažas, dangus ir oras.“ (14–15 p.) Tokiais atvejais pasakojimas tampa itin fragmentiškas, perteikia ne tiek tai, kaip kalbančiajam sunku išsisakyti, kiek jo neapsisprendimą, ką norima pasakyti. Minėdamas tragedijas, ligas, žmogaus pasaulio pabaigą kalbantysis stengiasi viską priimti, suturėti, neperduoti skausmo kitiems. Vaizdinija dažniausiai itin nuspėjama, tačiau poetui kartais pavyksta sukurti itin netikėtą vaizdinių sąsają: „Nesu laimingas žmogus. / Man dažnai liūdna, be galo liūdna. / Lietuje atgyja senieji ritmai, / aš sumenkstu, esu vos vos gyvesnis / nei mano prisiminimai.“ (94 p.) 

Kalbama taupiai, stengiantis apgalvoti kiekvieną žodį, jį įkalti lyg vinį į atminties sieną. Kartais į tokį kalbėjimą pernelyg įsijaučiama ir tekstas apsunksta nuo sakinių skaidymo, yra sulėtinamas, kuriamos tariamos įtampos, už kurių ne visada slypi išsipildantis jautrumas. 

Kalbėjimas ypač sulėtėja eilėraščiuose, kuriuos anksčiau pavadinau tapybiškais. Jie veikiau tapomi nei rašomi, dėliojamas prisiminimų fraktalas, peraugantis į vaizdinius. Tokie eilėraščiai primena paveikslus ir yra paveikūs. Juose įžvelgiamas troškimas grįžti, atkurti tai, kas prarasta: „Jis vairavo tamsiai raudoną pikapą su pigaus portveino buteliu / po vairuotojo sėdyne. / Jo motina mirdama ištino, pagelto kaip tas butelis, / plaukai jos atrodė ploni it pūkai [...] Jis [...] ant duonos užsitepė kečupo / ir įmetė tuščią butelį į jos kapo duobę. / Įsisnigo greitai. Jis nė nesivargino apsivilkti palto.“ (25 p.) Kalbantysis ir kiti asmenys, veikiantys eilėraštyje, elgiasi nepaaiškinamai, nepasakomos jų veiksmų priežastys, o patys veiksmai liudija subjektų užsigalvojimą, panirimą į skausmą; veikėjai tarsi nepastebi, kas vyksta aplinkui, nes yra it prasmegę į save. Tai kiek prislopina dramatizmą. Situacijos ir motyvai, primenantys devintojo dešimtmečio filmus, turi ir nemažai barokinio atspalvio, mirties nuojautos. Nepaaiškinamumas kuria poetinį peizažą. Kalbantysis skaitytojams tarsi siunčia atminties atvirukus, primindamas tai vieną istoriją, tai kitą, kartais ryškiai ir detaliai, kartais – it pro tamsintą stiklą. Kai kurie tapybiški vaizdiniai primena Czesławo Miłoszo eilėraščius, kuriuose kalbantysis atsiduoda melancholijai, bando džiaugtis grožiu, net jei negali atitolti nuo regimo ir juntamo skausmo. 

J. Zdanys pastabus detalėms – jos eilėraščius sugyvina. Fragmentiškumas, kuris įrašytas ir į rinkinio pavadinimą, yra vienas stipriausių knygos matmenų: „jis sėdėdavo prie lango / stebėdamas kaip kaimyno šuo / laižo mėnulį baloje / po netikėto lietaus“ (54 p.), „pamiršti randai atsibunda po naujais lapais / ir paslaptingai švyti lange“ (67 p.), „mirštantis miestas rūdija kaip elgetos dubenėlis“ (78 p.). Žavi ir kai kur pasirodanti ironija: „Tu esi viena, aš kita – / štai kaip mūsų protėviai lipdė tikėjimą / savuoju pasauliu.“ (86 p.) 

„Rupaus bliuzo, Rilkės rafinuotumo ir Whitmano užmojo atgarsiai. Kalba, kuri atrodo svetima, kuri tik sukurta ir pirštais liečia daiktus ir paviršius. [...] Sakiniai, persmelkti anapusybės ir dievoieškos“, – pristatydamas knygą teigia poetas Marius Burokas. Tapybiškas J. Zdanio poezijos pasaulis, atmetus vis įsprūstančias banalių vaizdinių nuotrupas, subtiliai kuria paveikslus, kurie kupini fragmentiškumo, mekiško kalbėjimo, skaudesių, vis jaučiamos anapusybės, bijomos iki galo patirti. Todėl „eilėraščių paveikslai“ gyvi ir prieš trisdešimt metų, ir šiandien.