Julio Cortázar, grožinė literatūra Nr. 83 (tęsinys)

Pabaiga. Pradžia 36 numeryje

Jasono Weisso interviu (iš „The Paris Review“, 1984 metai)

Kaip su Paryžiumi? Kas Jums suteikė drąsos atvykti į Paryžių prieš trisdešimt metų?
Drąsos? Drąsos man nereikėjo. Aš turėjau tiesiog nuspręsti atvykti į Pary­žių ir nukirsti saitus su Argentina, o tai reiškė, jog teks labai vargti ir turėti problemų, kuriant gyvenimą. Bet tai manęs negąsdino. Žinojau, kad vienaip ar kitaip viską suvaldysiu. Atvykau į Paryžių dėl Pary­žiaus, prancūzų kultūra mane labai žavėjo. Aistringai skaičiau prancūzų literatūrą Argentinoje, taigi, norėjau ten būti ir pamatyti tas gatves ir vietas, kurias rasdavau knygose, novelėse. Vaikščioti Balzaco ar Baudelaire’o gatvėmis… tai buvo labai romantiška kelionė. Aš buvau, aš esu labai romantiškas. Iš tiesų turiu būti labai atsargus, kai rašau, nes labai dažnai galėčiau kristi… Negalėčiau sakyti, kad į blogą skonį, turbūt ne, bet kažkur perdėto romantizmo kryptim. Asmeniniame gyvenime man nereikia savęs kontroliuoti ir iš tiesų esu labai sentimentalus, labai romantiškas. Aš esu rūpestingas žmogus. Rūpinuosi kitais. Nikaragvos gyventojams dabar skiriu daug rūpesčio. Tai taip pat ir politinis įsitikinimas, kad sandinistai eina tinkama linkme ir kad jie dalyvauja teisingoje kovoje. Tačiau ne tik politika mane skatina. Man rūpi, nes tai žmonės, kuriuos aš myliu – myliu taip pat, kaip ir kubiečius, argentiniečius. Na, tai iš dalies lemia mano charakterį. Savo tekstuose turėjau save prižiūrėti, ypač kai buvau jaunas. Rašiau dalykus, kurie spaudė ašarą. Tai iš tiesų buvo romantizmas, „meilės istorijos“ (iš pranc. Roman de la Rose). Mano mama man jas skaitydavo ir aš verkdavau.

Beveik visi Jūsų žinomi veikalai buvo parašyti atvykus į Paryžių. Tačiau juk Jūs daug rašėte ir anksčiau, tiesa? Keletas kūrinių net yra išleisti.
Rašyti pradėjau devynerių, rašiau visą paauglystę iki pat ankstyvosios jaunystės. Jau tada galėjau rašyti apsakymus ir romanus –­ todėl maniau, jog einu teisinga linkme. Tačiau manęs nedomino leidyba. Buvau sau labai griežtas, niekas nepasikeitė. Pamenu, kaip mano kolegos, tik parašę keletą poemų ar nedidelį romaną, iš karto ieškodavo leidėjo. Aš sau sakydavau: „Ne, tu neieškosi leidėjo, pasilik viską sau.“ Kai kuriuos rankraščius pasilikdavau, kitus išmesdavau. Kai pirmą kartą pagaliau kažką išleidau, man jau buvo virš trisdešimties. Tai įvyko prieš pat man išvykstant į Prancūziją. Tai buvo pirmoji mano apsakymų knyga, pavadinta „Žvėrynas“. Ji išėjo 1951-aisiais, tą patį mėnesį, kai aš išplaukiau čionai. Prieš tai buvau išleidęs nedidelį tekstą, pavadintą „Los reyes“, dialogą. Mano turtingas draugas, kuris leisdavo nedideliais tiražais pats sau ir savo draugams, privačiai išleido ir man. Tai buvo viskas. Nors ne, buvo dar vienas –­ jaunystės nuodėmė – sonetų knyga. Išleidau ją pats, tačiau slapyvardžiu.

Jūs esate „Trottoirs de Buenos Aires“ paskutinio albumo žodžių autorius.  Kaip sugalvojote rašyti tango?
Na, aš esu doras argentinietis ir daugiau negu porteño – tai yra Buenos Airių gyventojas, nes tai uostamiestis. Tango buvo mūsų muzika ir aš užaugau tango atmosferoje. Mes klausėmės jų per radiją, radijas atsirado, kai buvau mažas, ir iš karto prasidėjo tango po tango. Mano mama ir teta pianinu grojo tango ir dainavo. Dėl radijo mes pradėjome klausytis Carloso Gardelio ir kitų puikių to meto atlikėjų. Tango tapo dalimi mano sąmonės – ši muzika nukelia atgal į mano jaunystę ir Buenos Aires. Taigi tango mane užvaldęs, nepaisant mano kriticizmo –­ aš nesu vienas iš tų argentiniečių, kurie tiki, kad tango yra stebuklų stebuklas. Manau, kad tango apskritai, ypač šalia džiazo, yra labai skurdi muzika. Tai labai vargana, bet labai graži muzika. Tai lyg labai paprastas augalas, nesulyginamas su orchidėjomis ar rožynais, bet savyje turintis nepaprasto grožio. Neseniai mano draugas čia grojo tango; Cuarteto Cedrónas nuostabus draugas ir puikus bandonininkas, pasivadinęs Juanu José Mosaliniu – taigi, mes klausėmės tango ir kalbėjomės apie jį. Kai vieną dieną sukūriau eilėraštį, pagalvojau, kad tai galbūt tinka muzikai, iš tiesų to dar nežinojau. Tuomet žiūrinėjau savo nepublikuotus eilėraščius (didžioji dalis mano eilėraščių nepublikuota), radau keletą trumpų, kuriems būtų galima sukurti muziką, ir jie ją sukūrė. Mes darėme ir priešingai –­ Cedrónas siūlydavo muzikos temą ir aš rašiau žodžius. Taigi aš kūriau abiem būdais.

Jūsų biografijoje rašoma, kad Jūs taip pat ir mėgėjas trimitininkas. Ar grojote su kokiomis nors grupėmis?
Ne. Tai šiek tiek legenda, kurią pramanė mano labai brangus draugas Paulas Blackburnas, miręs, deja, labai anksti. Jis žinojo, kad šiek tiek groju trimitu, daugiausia sau namie. Tad nuolat sakydavo: „Tu privalai rasti kitų muzikantų ir groti su jais“, o aš: „Ne, kaip amerikiečiai sako: neturiu to, ko reikia“. Neturiu talento ir visada grojau tik sau... Užsidėdavau Jelly Roll Morton ar Armstrongą, ar ankstyvąją Ellingtono plokštelę – šias melodijas lengva sekti, ypač bliuzą, kurio klausant iš karto matai schemas. Jaučiau malonumą jų klausydamas ir pritardamas savuoju trimitu. Taip aš grojau su jais... bet, žinoma, nebuvau su jais! Niekada neišdrįsau priartėti prie džiazo muzikantų; dabar mano trimitas kažkur pasimetęs, kitame kambaryje. Yra viena nuotrauka, kur aš groju trimitu, gal todėl žmonės galvoja, kad galiu gerai groti. Niekada nenorėjau publikuoti tekstų, kol dėl jų nebūdavau visiškai tikras, tas pats su trimitu –­ niekada nenorėjau groti, kol nebūdavau dėl to tikras. Ir ta diena niekada neatėjo.

Ar rašėte kokius nors romanus po „Manuelio knygos“?
Deja, ne. Dėl labai aiškių priežasčių. Dėl politinio darbo. Rašyti romanui man reikia koncentracijos ir laiko – bent metų, kad galėčiau dirbti ramiai ir nepertraukiamai. Dabar tam neturiu galimybių. Prieš savaitę dar nežinojau, kad po trijų dienų vyksiu į Nikaragvą. Grįžęs nežinosiu, kas bus toliau. Tačiau šis romanas jau parašytas. Jis ten, mano sapnuose. Visą laiką sapnuoju šį romaną. Nežinau, kas jame atsitiks, tačiau turiu idėją. Kaip ir apsakymuose, žinau, kad bus kažkas ganėtinai ilgo, su keliais fantastikos elementais, tačiau ne per daugiausiai. Tai bus tokio pat žanro romanas kaip ir „Manuelio knyga“, jame bus įmaišyta fantastikos elementų ir tai nebus politinė knyga. Tai bus gryna literatūra. Tikiuosi, kad likimas suteiks man ką nors panašaus į negyvenamą salą, net jei ta sala bus šis kambarys, ir metus laiko. Prašau metų. Tačiau kol kas, kol tie niekšai –­ Hondūras, Somosa ir Reaganas –­ naikina Nikaragvą, aš neturiu savo salos. Negalėčiau pradėti rašyti, būčiau apsėstas šios problemos. Ji yra svarbiausia problema.

Ar sunku balansuoti tarp gyvenimo ir literatūros?
Ir taip, ir ne. Tai priklauso nuo prioritetų. Žinau daugybę besiskundžiančių žmonių: „O, norėčiau rašyti savo romaną, bet turiu parduoti namą ir tuomet dar mokesčiai, ką aš tuomet darysiu?“ „Visą dieną dirbu biure, ar tu tikiesi, kad rašysiu?“... Aš visa dieną dirbau UNESCO ir tada sugrįžęs namo rašiau „Žaidžiame klases“. Jei nori rašyti, rašysi. Jei esi pasmerktas rašyti, rašysi.

Ar vis dar dirbate vertėju ir kritiku?
Ne, tai baigėsi. Gyvenu paprastai. Man nereikia daug pinigų, kad nusipirkčiau daiktus, kuriuos mėgstu: įrašai, knygos, tabakas. Taigi, dabar galiu gyventi iš honorarų. Esu išverstas į daugybę kalbų, taigi gaunu pakankamai pinigų pragyvenimui. Turiu būti šiek tiek atsargus – negaliu nusipirkti jachtos, bet aš visiškai ir nenoriu jachtos…

Ar šlovė ir sėkmė maloni?
Ak, paklausykit. Pasakysiu kai ką, ko neturėčiau sakyti, nes vis tiek niekas nepatikės, tačiau sėkmė man nėra maloni. Džiaugiuosi, kad galiu pragyventi iš rašymo, todėl turiu susitaikyti su populiarumu. Tačiau kai buvau nežinomas, buvau laimingesnis. Daug laimingesnis. Dabar negaliu nuvykti į Lotynų Ameriką ar Ispaniją ir nueiti dešimtį metrų neatpažintas, o tie autografai, tie glėbesčiavimai... Tai labai jaudinantis dalykas, kadangi šie žmonės yra skaitytojai, dažnai ganėtinai jauni. Džiaugiuosi, kad jiems patinka mano darbai, tačiau privatumo požiūriu mane tai labai vargina. Negaliu nueiti į paplūdimį Europoje – po penkių minučių prisistato fotografas. Mano išvaizdos neišeina užmaskuoti. Jei būčiau mažas, galėčiau nusiskusti ir užsidėti akinius nuo saulės, tačiau mano ūgis, mano ilgos rankos ir visa kita – jie mane išduoda iš tolo. Kita vertus, yra ir gražioji pusė. Prieš mėnesį buvau Barselonoje. Vieną vakarą vaikštinėjau Gotikos kvartale, kur sėdėjo amerikietė mergina – labai graži. Ji puikiai grojo gitara ir dainavo. Sėdėjo ant žemės ir dainavo, bandydama uždirbti pinigėlių pragyvenimui. Jos dainavimas šiek tiek priminė Joan Baez – labai grynas, aiškus balsas. Ten stovėjo žmonių grupelė iš Barselonos ir klausėsi. Aš taip pat atsistojau šešėlyje. Po kiek laiko prie manęs priėjo vienas iš tų jaunų vaikinukų – maždaug dvidešimties, labai jaunas, gražus. Jis turėjo pyragėlį. Jis man pasiūlė: „Julio, vaišinkis.“ Aš atsilaužiau gabaliuką, suvalgiau ir tariau jam: „Labai ačiū, kad atėjai ir pavaišinai.“ Jis man atsakė: „Aš daviau jums tiek mažai palyginus su tuo, ką man davėte jūs.“ Aš tariau: „Nesakyk taip, nesakyk taip.“ Mes apsikabinome ir jis nuėjo. Tai va, tokie dalykai. Tai geriausias atlygis už mano rašytojo darbą. Kai vaikinas ar mergina prieina prie tavęs pasikalbėti ir pasiūlyti pyrago – tai nuostabu. Tai verta visų pastangų, įdėtų į rašymą.

Vertė Akvilė Žilionytė