× Jūratė Visockaitė

 

F. Scott Fitzgerald. „Gražūs ir pasmerkti“

 

F. Scott Fitzgerald. „Gražūs ir pasmerkti“. Iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė. Dizaineris Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2022.

 

Ak, prieš šimtą metų amerikiečių glianciniai žurnalai autoriams, kurie nors kiek užsirekomenduodavo pirmuoju kūriniu (spausdinamu gabalais kiekviename numeryje), mokėjo milžiniškus honorarus. Trečią dešimtį įpusėjęs Francis Scottas Fitzgeraldas (1896–1940), vedęs savo mūzą Zeldą ir parašęs „Šioje rojaus pusėje“ bei „Gražius ir pasmerktus“, lėbavo elito vakarėliuose, pirko žmonelei kailinius, keliavo po Europą. Buvo kupinas jėgų, todėl dar puikiai suderino palaidą džiazo amžiaus stilių ir kasdienį darbą prie rašomojo stalo. Iki 30-ies suspėjo net „Didįjį Getsbį“ parašyti.

Antrame romane „Gražūs ir pasmerkti“, kurio šiemet sulaukėme išversto Daivos Daugirdienės (vienos iš Vertėjų krėslo savininkių), net yra personažas jaunas rašytojas Ričardas, metodiškai lipdantis debiutinį kūrinį „Demono meilužis“. Ir jam pavyksta! „Pokalbyje tu turi atsižvelgti į ką tik nuskambėjusius pašnekovo žodžius, o kai tiesiog mąstai, na, tada mintys iškyla viena po kitos, kaip stebuk­lingojo žibinto paveikslėliai, ir kiekviena išstumia ankstesnę“; „Juodu išgėrė keturis butelius alaus, užsikąsdami sudžiūvusios duonos plutelėmis, kol Antonis klausėsi jam skaitomos pirmos dalies“ (p. 43–62). Deja, Ričardo bičiulis Antonis, pagrindinis romano personažas – tas gražus ir pasmerktas, – nesugeba eiti susiplanuotu rašytojo keliu. Jis gali maitintis iš turtingo senelio kišenės, tai kam tuomet varginti smegenis? 

F. S. Fitzgeraldas tarsi įžiūrėjo savo – anksti mirusio hedonisto – ateitį. Ir jis, ir jo tėvynainiai Ernestas Hemingway’us, Jackas Londonas mokėjo daug dirbti, siekti maksimumo, tačiau neįveikė anuomet į smagų Naująjį Pasaulį iš Europos atplūstančios depresijos ir netikėjimo: „Šis miestas – sukčius. Nuolat stengiasi apsimesti tokiu rafinuotu, įspūdingu didmiesčiu, kokiu yra laikomas. Mėgina būti romantiška sostine. (...) O iš tiesų čia akivaizdus, nenatūraliai atrodantis spektak­lis (...) Vaidybos technika gal ir puiki, bet ne­įtikina“ (p. 144); „O mane jaudina tik tai, kad niekas nejaudina. Aš sėdėsiu, o lauke snigs, ateis dar viena žiema, man sukaks trisdešimt“ (p. 60).  

Anksti išgarsėjęs rašytojas gelbėjosi kabindamasis už jausmų žmonai Zeldai, romane „Gražūs ir pasmerkti“ tapusiai Glorija. 25 metų Scottas apie meilę rašo štai taip: „Nuo to, kad ji tokia laiminga, jis visai apsalo, net akys sudrėko (...). Salėje trumpam stojo tyla. (...) Plaštaka ant dėmėtos staltiesės švytėjo perlamutru nelyginant kriauklelė iš tolimos, žmonių dar nepaliestos jūros“ (p. 80); „Tu toks švarus. Toks pat gaiviai švarus kaip ir aš. Štai Dikas švarus kaip iššveistas puodas. O mudu – kaip upeliai ir vėjas“ (p. 139). 

Nei pats F. S. Fitzgeraldas, nei jo romanų veikėjai nesiveržia į karo laukus, kaip draugas Ernestas, ieškojęs naujo atskaitos taško. Karo šešėlių nėra rašytojo kūrybinėje egzistencijoje, jo kontinente gal nėra taip pat, kaip ir daugelio amerikiečių gyvenimuose iki pat šių laikų? Užtat yra nuolatinis darbas ir verslas, nuo kurių reikia... vaduotis. Pažangi, pranašiška anų laikų mintis?! „Neužsiimu niekuo, nes negaliu daryti nieko, ką būtų verta daryti (...). Kodėl amerikietis negali stilingai dykinėti – tai mane stulbina. Nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad kiek­vienas jaunas vyriškis dvidešimt gražiausių savo gyvenimo metų turi važiuoti į miesto centrą ir dešimt valandų dirbti nuobodų, nekūrybišką ir tikrai ne altruistinį darbą“ (p. 75). 

Jau prieš šimtą metų Niujorke vyravo nomadinio charakterio žmonių generuojamas klimatas, kurio, beje, seniau čia atvykę amerikiečiai vengdavo: „Svetimšaliai plūdo be perstojo – italai, lenkai, skandinavai, čekai, armėnai – su vienodomis nuoskaudomis, vienodais itin negražiais veidais, ir kvapas nuo visų sklido itin panašus“ (p. 84). Tačiau socialinės pasaulio pervartos, europinės nuolaužos F. S. Fitzgeraldo nedomina. Jis pasirinko žavaus literatūrinio stilisto, prarastos kartos dainiaus (gal grojančio saksofonu?) kelią. 

„Didžiojo Getsbio“ virtuoziško vinguriavimo, persijungimo iš vieno registro į kitą „Gražiuose ir pasmerktuose“ mažai. Storulis romanas dirbtinai ilgintas, perpildytas (ačiū brangiai autoriui mokėjusiam žurnalui). Matyt, sudėta viskas, kas tik tada supo stebintį ir nuosekliai užsirašinėjantį autorių. Žinoma, akivaizdu ir tai, kad dabartinis XXI a. 25-erių autorius šitiek nepastebėtų ir neužrašytų! Hm, galbūt dėl to, kad ilgėja gyvenimo trukmė ir jaunikliukas turi galimybę ilgiau išlikti nesubrendėliu, kad paauglystė užsitęsia iki 25-erių? 

Sakyčiau, šį vėlai ir pas mus, ir kitur verčiamą romaną reikia skaityti su nuolaida, kaip žurnalinį – vienas skyrius toks, kitas jau kitoks (jetau, yra net nežinia kam ir kodėl įterptų eksperimentinių inscenizacijų). Linksmai liūdnoje istorijoje apie Antonį ir Gloriją nėra jokios tragedijos, būsimo pasakojimo apie turtuolį Getsbį grožio ir pasmerktumo. Jaunasis Scottas dar nesuvokia, koks gyvenimas vyksta šalia jo, neapsisprendžia, kokie personažai turi apsigyventi jo knygoje. 

 

Virginia Woolf. „Naktis ir diena“

 

Virginia Woolf. „Naktis ir diena“. Iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė. Dizainerė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V.: „Svajonių knygos“, 2022. 

 

Jeigu džiazo amžiaus klasiką vis dėlto gali užuosti nebrandžiame F. S. Fitzgeraldo romane, tai feminizmo ikonos, tekančio eseistinio stiliaus modernistės Virginios Woolf (1882–1941) antrajame romane „Naktis ir diena“ neįžiūriu nė su žiburiu – nei puslapius ištisai, nei įstrižai skaitydama. Jei dingtų pavardė nuo šios 600 puslapių knygos – autoriaus neatspėčiau. Neįtikėtina, kad po kelerių metų Virginia pradės rašyti tą plonutę „Ponią Delovėj“, kurią imk į rankas, nors ir kasmet, pradėk, kad ir nuo vidurio, vis tiek susitapatinsi, vis tiek nesuprasi, kaip rašytojai pavyko šitaip kūrinį sustyguoti. 

Bet leidykla, žinoma, gerai padarė išvertusi garsiosios prozininkės spėrų augimą demonstruojantį romaną – V. Woolf gerbėjai (tiksliau, gerbėjos) gali pastudijuoti opusą, ant kurio viršelio užrašyta šį kartą nė kiek neklaidinanti reklama: „Moters siekis rasti savo vietą tarp juodo ir balto.“ 

Būtent juodo ir balto, nes Ketrina (autorės alter ego), kilmingos britų šeimos duktė, ieško savo gyvenimo kelio ir partnerio remdamasi sveiku protu, ir tai aprašoma, hm, irgi itin blaiviai, tiksliai, smulkiai, tiesiog linijiniu būdu. Ketrinos pakeleiviai, vyriškos ir moteriškos lyties atstovai, taip pat samprotauja ir jaučia, viską tvarkingai iš eilės šioje istorijoje susidėliodami, lėtai vyniodami, atkreipdami dėmesį į akiratin pakliuvusius faktus. Kartais atrodė, kad skaitau niekaip neužsisukantį detektyvą, o ne vis neprasidedančios meilės istoriją: „Vaizduotėje ji jau matė, kaip jų mintys, tarsi du ilgi lygiagretūs tuneliai, driekiasi greta, bet taip niekada ir nesusijungia. (...) Jeigu meilė – viską ryjanti ugnis, paverčianti visą tavo esybę verdančiu veržliu srautu, tai ji myli Denhamą ne labiau nei žarsteklį ar žnyples anglims“ (p. 160). 

Tiesa, garbi kritika aiškina, kad mes skaitome dar ir socialinę komediją, nes veiksme dalyvauja sufražistės: XX a. pradžios Londone moterys neturi balsavimo teisės, bet turtinga mergina jau gali dirbti ir tekėti už neturtingo – aplinkiniai numos ranka: „Kam jums, moterims, išsilavinimas, juk jūs turite kai ką kita... Sakyčiau, netgi viską. Palikite ir mums ką nors, gerai, Ketrina?“ (p. 212) Kita vertus, iš tuometinio Londono pakėlusi sparnus į Niujorką Ketrina patektų į Zeldos-Glorijos situaciją – arba iki pakvaišimo suktųsi bohemoje, arba taptų respektabilios amerikoniškos šeimos vištele.

Niujorkas, kaip žinome, priviliojo daug pirmeivių airių, bet užkietėję londoniečiai apie jį štai kaip svarsto: „Aš ir pats dažnai mąstau apie emigravimą. Bet paskui suprantu, kad neįstengsiu gyventi be viso šito. (...) Čia esama dviejų trijų man brangių žmonių, šiek tiek geros muzikos retkarčiais ir keletas paveikslų vienoje kitoje galerijoje, taigi pakankamai, kad kol kas nekelčiau sparnų. Be to, negalėčiau gyventi tarp laukinių!“ (p. 84) V. Woolf, elitinės britų šeimos palikuonė, tikrai turi ką pasakyti apie istorinę Didžiosios Britanijos praeitį: „Ką begali suteikti mums dabartis, palyginti su tomis prabangiomis dovanomis, kurias taip dosniai seikėja praeitis? (...) kabinete virė darbas, laikrodis ant židinio lentynos uoliai tiksėjo, žerdamas naujutėlaites sekundes“ (p. 134). Aprašydama savus kambarius, arbatėlių aplinką, vidines vieno ar kito personažo būsenas, artėdama prie pasąmonės vandenų V. Woolf yra beveik vulfiška, tačiau įkomponuodama į romaną ištęstus pokalbius viena ar kita svarbia tema, parašydama vyro ir moters ar dviejų moterų dialogą, norėdama atskleisti santykių daugiaprasmiškumą neranda stilistinio rakto, pasiklysta ir vis tiek plečia užsistovėjusį veiksmą, nusėdusius jausmus, užsispyrusi eina į priekį (vyrai ir moterys nuolat vaikšto gatvėmis, susitinka, kalbasi...) ir daro tai stebėtinai dirbtinai. Dar tik mokosi ištraukti šaknį – įtampą, esančią jos ir personažo viduje, – ir išskleisti tai teksto paviršiuje.

Tyliai sau konstatuoji: matyt, 36-erių moters dar nevargina begalinė depresija, ji mėgina rašyti pagal išmoktas taisykles ir viską dėlioja į dėžutes.

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.