Augmino Petronio „Nedetektyvų“ laukiau dėl kelių priežasčių. Pirma, teko skaityti A. Petronio prozą „Šiaurės Atėnuose“. Kažkuo kabino. O ir faktas, kad autoriaus tekstus spausdina kultūrinė spauda, rodo, jog tai nėra visiški kliedesiai. Antra, Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame „Pirmosios knygos“ konkurse A. Petronis nuskynė pirmąją vietą. Vadinasi, rimta cenzūra pereita, galima su pasimėgavimu atsiversti pirmuosius puslapius ir be perdėto įtarumo (nesgi debiutas) prognozuoti gerą ar bent jau patenkinamą vertinimą. Tai guodžia ir net įkvepia, nes skaityti literatūrinius bandymus šiais laikais išties didelė prabanga. Net nežinau, kas liūdintų labiau: už prastą knygą sumokėti pinigai ar tokią knygą skaitant prarastas laikas. Ačiūdie, prarasto laiko ieškoti neprireikė, netgi, sakyčiau, atvirkščiai – knygą taip greitai perskaičiau, kad šitą faktą priskirčiau prie didžiausių „Nedetektyvų“ minusų. Bet pradėsiu nuo to, kas džiugina.

 

Augminas Petronis. „Nedetektyvai“. Dailininkas Tomas S. Butkus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Pats A. Petronis atvirauja norėjęs, kad jo istorijos skaitytojui teiktų malonumą. Galvoju, koks keistas jaunų rašytojų užmojis? Pamenu Mariaus Povilo Elijo Martynenko debiutą „Be penkių pasaulio pradžia“ (2018). Knygos viršelį puošė prierašas „Tekstai malonumui sužadinti“. Svarstau, ar prierašas yra gudri rinkodara (malonumą parduoti lengviausia), ar dar gudresnis debiutanto bandymas apsidrausti, nes kai nepretenduoji į aukštą meninę vertę, tai ir kritikos kirčiai ne tokie skausmingi. Visgi A. Petronis intriguoja, jog savo knygoje siekia šio to daugiau. Žvilgtelėkim.

Labai kuklios spaudos ir apimties knygelėje randu 7 detektyvinius apsakymus. Detektyvas šiuo atveju nėra labai tikslus žanras. Tą galima suprasti iš pavadinimo. Tačiau bylos narpliojimo mechanizmas visgi yra. Ir būtent jis suteikią rašytojo žadėtą malonumą. Istorijos įtraukia, norom nenorom pradedi žaisti žaidimą, kurį autorius išties meistriškai sudėlioja visas istorijas siejančiame naratyve. Net nežinau, pliusas ar minusas, kai jauti kone tobulai sukonstruotą tekstą? Džiugu, jog autorius gerai išmano savo amatą, tačiau pripažinkime – menininkui amatininko epitetas kerta tiesiai į paširdžius. Šiuo konk­rečiu atveju kritiškas vertinimas tampa subjektyvus. Pasipūtęs, savame ego nebeišsitenkantis kritikas sakys, kad dirbtina, kitas gi džiūgaus, kad profesionalu. Aš visgi manau, o ir žinau, kad dauguma žinomiausių menininkų sunkiai ir ilgai gludina savo amatą (vartoju šį žodį pačia gražiausia prasme), kol pasiekia kūrybines aukštumas. A. Petronio kalbinės raiškos išmanymas stulbina. Įkvėpta „Nedetektyvų“ ėmiau šniukštinėti, ar nebus jis baigęs kokių literatūros studijų? Ne, politologas – tik vedęs literatūrologę. Tokie štai saitai su literatūra. Tiesa, A. Petronis rašo ir „Bernardinams“. Ten, kaip pats teigia, įgijo nemažai patirties. Mano nuomone, gerai valdyti formą yra aukšto meno matas. Žinoma, jei formoje randame ir turinio. „Nedetektyvų“ detektyviniai žaidimai tikrai linksmino, bet vis ieškojau, o kurgi tas „šis tas daugiau“?

„Nedetektyvuose“ stengiamasi perteikti nenugludinto šiuolaikinio ar netolimos praeities gyvenimo reginį. „Bolt“, „Alitos“ butelis, „Draugystės“ pyragas ir kitos knygoje vaizduojamos realijos kuria lengvai atpažįstamą pasaulį. Knyga prisijaukina skaitytoją, verčia šyptelti, netgi suglumti, ar ne apie mano kaimyną čia pasakojama? Skaitydama A. Petronio tekstus jaučiau, lyg grįžčiau į bendrabučio kiemus, kuriuose augo 1984-ųjų karta. Mano karta. Čia apstu ne tik sovietinės kultūros palikimo (rusiškos mašinos, sovietiniais lipdukais apklijuotas šaldytuvas, chruščiovinė virtuvė ir t. t.), bet ir traumuotų charakterių. Manau, autorius sąmoningai kuria tokią erdvę, kuri bent iš dalies galėtų paaiškinti veikėjų neurozes. Atpažįstami Homo postsovieticus veikėjai puošiasi apsimetinėjimo, neveiklumo, primityvumo karūnomis. A. Petronio veikėjų psichologinius paveikslus laikau stipriąja knygos puse. Apie juos galima daug kalbėti. Galima jų nemėgti (dauguma nekelia jokių simpatijų), galima analizuoti (tai tarsi vaikščiojančios psichologinių sutrikimų diagnozės), bet lengviausia su jais tapatintis. Tai skaudžioji dalis, nes vienaip ar kitaip atpažinsime save tuose ne pačiuose gražiausiuose paveikslėliuose. Praėjusio tūkstantmečio vaikai tikrai atpažins. 

Veikėjų paveikslai psichologiškai motyvuoti. Juose regime nūdienos žmogaus tragediją. A. Pertonio veikėjai emociškai nestabilūs, bohemiški, impulsyvūs jaunuoliai, kurie susiduria su gyvenimo iššūkiais, bet vargiai geba konstruktyviai juos spręsti. Nesiklostantys santykiai, savigaila, savižudybės, kriminalinis gyvenimas – tai A. Petronio veikėjo kasdienybė. Net jei jis ir nėra paribio žmogus, vis tiek komplikuotas, nes nesugeba organizuotai dirbti, kliedi, keikiasi, skundžiasi, žodžiu, tai sutrikusi asmenybė, beviltiškai bandanti prisitaikyti, nors ir neturi jokio stabilaus pagrindo po kojomis. Manau, sujauktas „Nedetektyvų“ formatas, kurį skaitytojas turi išnarplioti, galėtų atspindėti iškraipytus traumuoto žmogaus mąstymo šablonus. O deklaratyvus sovietinio palikimo akcentavimas – tobula terpė žmogaus su sujauktomis smegenimis vaizdavimui. Tad galima teigti, kad A. Petronio žmogus – nevykėlis. Jis meluoja, apsimetinėja, kartais siekia idealo, kartais krenta į patį dugną. Autorius bando pademonstruoti chaotišką, fragmentišką tapatybę. Jei sutinkame, kad literatūra turi galią diagnozuoti, tai A. Petronio verdiktas apie mūsų visuomenę tikrai neguodžia. Kyla klausimas, kiek dar dešimtmečių turi praeiti, kad galutinai likviduotume sovietizacijos palikimą? Kada išauš ta diena, kai tyrinėdami meno kūrinį jame ieškosime (ir rasime) savo, o ne svetimos kultūros savitumą, kuris lems kitokius, norisi tikėti, pozityvesnius žmogaus raiškos bruožus?

Literatūros mėgėjams turėtų patikti „Nedetektyvai“ ne tik dėl gausių literatūrinių intertekstų (nuo Aristotelio „Poetikos“ iki Šekspyro, Jorge’s Luiso Borgeso ir kitų klasikų), bet ir dėl literatūros mokslo reflektavimo. Autorius puikiai išmano literatūrologijos gaires ir pasitelkia jas kaip įkvėpimo šaltinį istorijoms kurti. Apsakymas „Visažinio pasakotojo beieškant“ (p. 49–69) – tarsi literatūrologijos straipsnis apie pasakotojo funkciją dramaturgijoje. O „Pavogtame stiliuje“ (p. 87–93) ir kituose tekstuose plėtojama plagijavimo tema nejučiomis sufleruoja apie Jeano Baudrillard’o simuliakrų teoriją ir skatina permąstyti, ar įmanoma šiais laikais sukurti kažką išties autentiško? O gal net ir geriausio rašytojo pastangos tėra nevykę bandymai imituoti tikrovę? Na, mielas Augminai, jūs, kaip ir jūsų veikėjas, tikrai kopijavote, išdrįsote net Aristotelį nurašyti, bet, prisipažinsiu, irgi tą dariau. Laimė, kad literatūros intertekstualumas laikomas intelektualiniu prieskoniu, suteikiančiu dar daugiau vertės, todėl ir sveikinu. 

Tikrai mėgavausi knyga. O postmodernistinėje kultūroje tikriausiai ir neįmanoma neįklimpti į visų tų tekstų-kontekstų-intertekstų, kurie mus supa, srautą? A. Petronio „Nedetektyvus“ lengviausia perprasti remiantis postmodernybe. Chaotiška būtis, visuomenės mentaliteto dugnas, organizuotumo stygius, fragmentiškas pasakojimas, žaidimas ir, be abejo, eksperimentas – visa tai lengvai randame šioje knygoje. Autorius nuvainikuoja autoritetus, o ypač kūrėją kaip idealą. Taip trinamos ribos tarp aukštosios ir masinės kultūros. Štai ir atsakymas, kodėl menininkas nori teikti ir malonumą, ir šį tą daugiau. Drąsus, šiuolaikinis užmojis. Taikyti į populiariosios, bet ir elitinės kultūros laukus tuo pat metu. Klausite: kiek daug puikybės turi turėti tokių dalykų siekiantis autorius? Bet be puikybės, kaip sako knygos veikėjas Karolis, nebūtų literatūros. Gerai, kad jaunieji rašytojai puikybės turi tiek, kad nebekištų savo rašliavų į stalčių, o išdrįstų sudalyvauti „Pirmosios knygos“ konkurse.

Pabaigoje truputis intrigos būsimiems knygos skaitytojams. Knygoje sutiksite Beatričę (knieti užklausti autoriaus, ar tai nebuvo aliuzija į Juozo Grušo mūzą?). Ieškosite mamos-demonės apsėdimo įrodymų (pusė Lietuvos moterų, garantuoju, atpažins savo elgesio modelius būtent šios veikėjos charakteryje, jei tik apsakymą perskaitys). Taip pat bandysite susivokti, kodėl, po galais, taip romantizuojamas Vladimiras Vysockis, kai visa Lietuva vemia nuo bet kokių rusiškos kultūros apraiškų? O apibendrinant norisi pasakyti, kad „Nedetektyvai“ – kruopščiai sukonstruotas žaidimas, kuriame narpliosite ne tik kriminalus, bet ir postsovietinių permainų sąlygotas psichologines dramas. Turiu nuliūdinti – ne visi atsakymai bus atskleisti. Bet klaidžiojimas dykumoje – postmodernaus proto bruožas. 

 

 

 

Justina Ambrazaitienė - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir tiesiog literatūros mylėtoja.