Rasa Aškinytė. „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

Knyga ryškiai rožiniu viršeliu, viršelio centre – juodu pieštuku subraižyta širdis. Knyga iš vadinamųjų atostoginių ir skirta nusivylusioms meile moterims. Nesu tokia, taigi perskaičiau įstrižai. Bet kaip savotišką mokslinį veikaliuką, tam tikrą pratybų sąsiuvinį, nes autorė rašo šaltakraujiškai, metodiškai, pasikartodama, dėliodama nukrapštytus penkių istorijų šašus į psichoterapijos stalčiukus. Hm, ko gero, moteriškei, patyrusiai panašius dvasinių skausmų epizodus ir dabar supratusiai, kad ji ne viena tokia šiame pasaulyje, pasidarys lengviau. Bet juk ne vien dėl to knygas skaitome.

 

Rasa Aškinytė. „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“. Dailininkė Asta Puikienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Penkios istorijos kaip viena ištisinė, o jeigu jau pasistengsi sutelkti dėmesį (nes dėmesį skaitant reikia nuolat telkti) į kurią nors konkrečią, tai atsiremsi į sieną. Naratyvas paduodamas kaip kulminacija, ant šakių. Viskas sutirštinta, sušiaušta į kaltūną, vienodai svarbu, viskas aplinkui yra toji meilė (sakyčiau, ne meilė, o menkavertiškumo kompleksas). Nors Leila ar Matilda R. Aškinytės istorijose gyvena ne vieną dieną, bet į sudėtingą jų gyvenimą su tėvais, vyru, vaikais, profesija, nekreipiama dėmesio. Moteriškės kabalduojasi sau tai komiškai, tai tragiškai pakabintos po cirko kupolu. Moteris rašytoja jas už pažastų išdailintu stiliumi iškelia ir nenuleidžia ant žemės. Ir kur čia ta laimė?

Pasiskaičiusi R. Aškinytės istorijų reziumuoju, kad įžeidus pavadinimas „moteriška literatūra“ turi pagrindą.

Dovilė Zelčiūtė. „Augau teatre“

Aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus duktė, poetė Dovilė Zelčiūtė parašė autobiografinę knygą. Apie savo vaikystę ir paauglystę, tėvus, pirmąją meilę, Kauno dramos teatrą. Kūrinys stilistiškai primena aktorės Doloresos Kazragytės ir teatrologės Audronės Girdzijauskaitės memuaristiką, bet iš tiesų yra vienetinis ir nepakartojamas, kaip nepakartojamas žmogaus gyvenimas. Tai perpratę kai kurie iš mūsų atrinktus laiškus, dienoraščius, prisiminimus imame vertinti labiau nei besidubliuojančią grožinę literatūrą.

 

Dovilė Zelčiūtė. „Augau teatre“. Viršelis Kris Coolens. – V.: „Vaga“, 2022.

 

Inteligentiškų, profesijai atsidavusių, vaikus kaip reta suprantančių tėvų paveikslai – atskira šios biografijos vertybė, nes ne tiek jau daug yra vaikų, kurie gali apie savo gimdytojus panašiai parašyti. Gal citatos atskleis jautraus ryšio ypatumus: „Ji man tapo laikinai užkasta kosmėja su tamsiai violetine aksomo kepuraite ant galvos. Kremuota kosmėja. Bet kai prisikels, vėl bus su tuo aristokratišku galvos apdangalu. O prisikėlęs tėtis vilkės tamsiai mėlyną su dryželiais kostiumą, primenantį gilų Nemuną, į kurį jis žvelgdavo stovėdamas balkone“ (p. 39); „Per pertrauką vėl blogai, vėl greitoji (...). Spektaklis toliau, visaip sukantis iš padėties, aktorių suvaidinamas be Zelčiaus. Kitą dieną tėtis mamos paklaus: „Ar spektaklis įvyko?“ – „Įvyko“, – atsako jam kiek pagalvojusi mama. – „Ar aš viską suvaidinau?“ – tikslinasi tėvelis. – „Taip, Leo. Viską“, – patvirtina mama“ (p. 231).

Žinoma, kai ateina laikas, dievinamų tėvų vietą užima Jis. Tai „didysis draugas“ aktorius Kęstutis Genys, kuris taip pat tinka D. Zelčiūtei į tėvus ir sugeba gerai atlikti jam patikėtą paauglės formuotojo vaid­menį: „Mes nusiperkame kelias lėkšteles sardelių, jis – degtinės. Nušluostau servetėle garstyčias jam nuo lūpų. Čia saugu, nėra jo kolegų. Žinoma, nelabai poetiška. „Aš dabar – tavo senukas?“ – kramtydamas klausia. Matau, baisiai alkanas, ir man tai gražu. „Ne, tu mano eilėraštis.“ Stovime apsikabinę stoties bufete“ (p. 215). Tragikomiškai autorės atkuriami susidūrimai atkuria ir teatrinės karalystės atmosferą, kurios dar kūdikystėje įkvepi, apsinuodiji ir tampi kitos realybės žmogumi. Pavyzdžiui, poetu. Teatrinėje karalystėje tau saugiau ir tikriau nei už teatro sienų: „Aš jau žinau, kas yra laimė: būti TIKRAME gyvenime, t. y. scenos iliuzijoje“ (p. 29).

Taip, tokius „rankraščius“ – atsiradusius iš pačios savasties gelmės – norisi cituoti. Ir D. Zelčiūtę cituoti gerokai labiau nei R. Aškinytę. Žvelgiant priekabiau užkliūva blankūs skyrių pavadinimai; kažkurioje Kauno mokykloje virš lentos kabėjęs Lenino paveikslas – na, Vilniuje tuo pačiu metu Lenino paveikslų tikrai nebuvo, nebent filmuose, Dovile; prilipdyta pabaiga, kurią juk galima būtų pratęsti kitoje knygoje.

Rimantas Kmita. „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“

Koks geras Lauros Grigaliūnaitės sukurtas knygos viršelis – net ir popieriaus storis, ir kampų aštrumas! Pradėjus skaityti iškart įsitrauki ir iškart supranti, kad šita monografija skirta ne siaurai, o plačiai visuomenės daliai, kuri galbūt žino tyrimo objektą nė nepažinusi jo kūrybos. Todėl toliau skaičiau ne tik iš savo, bet ir iš tų visuomeninių pozicijų.

 

Rimantas Kmita. „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Dailininkė Laura Grigaliūnaitė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Monografijos autorius, kritikas ir rašytojas Rimantas Kmita mėgina suvokti kito autoriaus ir kitokio žmogaus kūrybos dugną – galima sakyti, ieško dar neatrastos organinės ir neorganinės chemijos formulės, pagal kurią va šitaip susiklostė įspūdingas Sigito Gedos gyvenimas ir kūriniai. Didelis tyrinėtojo užmojis.

Suprantu, kodėl toks užmojis kilo dabar, kai pasaulis verčiasi kūliais. Kai dauguma rėkia, kad negalima mylėti Nėries, Cvirkos, Kubilinsko, Puškino ir Čaikovs­kio. Na, žmogaus anatomija daug ką paaiškina, tad gal paaiškins surinkti liudijimai ir S. Gedos psichiatrinė analizė. Juk analizę atlieka ne tik psichiatrai (pas­kutinio poeto sveikatos patikrinimo vykstant teismo procesui 2008 m. psichiatrai nespėjo atlikti – S. Geda numirė), bet ir kolegos, ir publika, stebinti skandalą.

R. Kmita dažnai mini Carlą Gustavą Jungą, Karen Horney ir kitus. Jų moksliniai komentarai formuoja griežtesnį rėmą, į kurį švelni autoriaus ranka spraudžia savo objektą. Portretas išeina įtikinantis, demoniškas, ne su rašikliu, o su peiliu rankoje. Tie, kuriems teko laimė ir nelaimė susitikti S. Gedą, nepaneigs peilio, kumščio, riaumojančios gerklės.

Vis dėlto prarijusi knygą jaučiu „tikrovės timptelėjimą“, kuris, metodiškai atliktas humanitarinių mokslų daktaro, kažkodėl ne tik priartina, tiria, bet ir sukelia nemalonų zvimbimą ausyse. Ak, netiesa juk išeina! O Sigitas buvo kategoriškai už tiesą.

Tūkstančio veidų tikrai nėra. Žydi vien piktybės gėlės. Šios gėlės R. Kmitos studijoje surinktos iš neurotiško poeto vaikystės, iš tėvo, genealogijos, iš vienos ir kitos santvarkos, iš „ženotų šeimų banalybės“, legendinės deklamacijos bažnyčioje, konkurencijos ir šlovės alkio. Dominuoja iš pykčio įsiplieskusio veido šešėliai (tikslus oranžinis viršelis). Nėra kitų – būtinų! – veido pusių. Trūksta poeto begalinės meilės „banalybėms“ – artimiesiems, gamtai, knygoms, Dievui, – nėra pusiausvyros, ant kurios balansuodamas S. Geda rašė ir gyveno. Eliminuota šviesa, energetika, kurią skleidžia tokios asmenybės. Taip, apie pasaulio įžymybes seniai rašomi specializuoti opusai – lordo Byrono moterys, Dostojevskio ligos... Gal ir mes pribrendom šiam žanrui?

S. Geda, piktindamas kitus, vertė iš kalbų, kurias mokėjo ir kurių nemokėjo, dar ir dėl to, kad nebegalėjo pats nieko naujo sukurti (sumedžioti) – šitaip nenuolankiai slinkdamas iš paskos didiesiems, be per­stojo dirbdamas, jis galėjo kvėpuoti. O kas gi draudžia nukaršusiam liūtui eiti kitų liūtų pėdomis?

„Ugnies giesmė“, manyčiau, bus populiari. Demoniškas poeto portretas mums patrauklus. Todėl drįstu pridėti netinkantį knygos intonacijai liudijimą: paskutinį kartą susitikusi su Sigitu ir paėmusi jo atsiminimų sąsiuvinį viename Antakalnio pašto skyriuje išgirdau: „Nenoriu niekur daugiau išeiti, man taip gėda.“

Marius Ivaškevičius. „Tomas Mūras“

Kol kas pirmuosius šio romano skaitytojus stebina sutapimai: ir Undinės Radzevičiūtės, ir Mariaus Ivaškevičiaus naujų kūrinių veiksmas plėtojasi toje pačioje lokacijoje – menininkų rezidencijoje. Maža to, faktiškai abu rašytojai joje tuo pačiu metu ir gyveno (M. Ivaškevičius dėl visa ko jau įspėjo, kad jiedu su U. Radzevičiūte nėra kūrinių veikėjai, o tai sukelia dar daugiau įtarimų, kaip ir tvirtinimas, kad „herojus – tai visai ne aš“).

 

Marius Ivaškevičius. „Tomas Mūras“. Dailininkas. Karolis Strautniekas. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Literatūros kritikai kol kas sulaikę kvapą ir mintis apie „Tomą Mūrą“ tyli, laukia, kas pirmas išsišoks. Esu tiktai pasikausčiusi skaitytoja, apžvelgianti savo kultūrinį horizontą, todėl man ne taip baisu (vis dėlto baisu, nes man Marius – Lietuvos dramaturgas Nr. 1).

Tad šis romanas, jį įpusėjus ir pakankamai prisigrožėjus profesionalumo lygiu ir riedančių sakinių skambesiu, „nedžiūstančia ranka“ ir „ritmo demonų grupe“ (p. 135), ima gražiai lietis su kažkuo visai neseniai skaitytu. Tokia pat uždara erdve ir bendruomene, narvu, atskirties ir mintijimo perversijomis „Tomas Mūras“ supanašėja su... Tomo Vaisetos „Ch.“!

Na, sakyčiau, nūnai 50-metis vyras gyvena netoli 40-mečio.

Tačiau šių kūrinių lyginimą sužlugdo paskutinis M. Ivaškevičiaus knygos ketvirtis. Nors „Ch.“ irgi nesubrandina finalo, tačiau satisfakciją, arba, kaip pasakytų ponai vyriškos lyties kūrėjai, skaitymo orgazmą, vis tiek patiri. O romane „Tomas Mūras“ nuo paspalvinto 242 puslapio užbuksuoji. Ir tuomet jau buksuoji iki galo, iki nugeibusio Sudarytojo žodžio.

Gal „Tyto alba“ bankrutuoja ir išprašė iš rašytojo gabalą su estetiškai išrašytomis pornoscenomis, nes tikėjosi, kad knygyne bevartant skaitytojui akis iškart užklius už žalios ir raudonos? Na jau, talentingos moteriškos lyties redaktorės galėjo pačios sugalvoti ir pasiūlyti autoriui padoresnį ir išmanesnį veiksmo išrišimą, išsiveržimą ar išvarymą.

O nepykstant ir nejuokaujant, labai gaila, kad tragikomiškai besiklostanti vienos rezidencijos istorija (į rezidenciją užsuka ir lankytojai, iš tolo stebintys menininkus „narvuose“, – jie atklydo čionai iš „Utopijos“) su menininkais, kurie tampa savo pačių gyvenimų rezistentais, užsimūrija kaip Mūras. „Nes talentas yra toks variklis, kuris pats užsivesti negali“ (p. 165).

Tuoj tuoj Mūrą užves arba pražudys „Hennessy“, raunama žolė, piršto mirkymas į klitorį, kelionės po literatūrinius klasikų muziejus, muštynės su rusu. Deja, mums ir romano Sudarytojui šito dar teks palaukti.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.