Jurijus Andruchovičius: „Laukiu, kada prasidės ukrainiečių politinės pagirios“

× Nikodem Szczyglowski

Jurijus Andruchovičius (g. 1960 m. Stanislave, dab. Ivano Frankivske) – ukrainiečių rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas, Ukrainos rašytojų asociacijos viceprezidentas, daugelio nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatas, vienas ryškiausių šalies intelektualų ir kultūros veikėjų. Man jis visuomet buvo Vidurio Europos balsu Ukrainoje, toje (labiau įsivaizduojamoje nei tikroje) Ukrainoje, kurioje, kaip pats rašė „Rekrea­cijose“, „jaukiame rūsyje įsikūrusiame alubaryje padavėjas pilsto alų ir slaptingai kreipiasi į lankytojus „prašau, pone“. Šį kartą susitikome rugsėjo 18-ąją būtent rūsyje, čia, Ivano Frankivsko centre, Jurijus kartu su bendraminčiais neseniai įkūrė meno erdvę – „Vagabundo“ tunelį. Kūrybinis kelias prasidėjo nuo „Bu-Ba-Bu“ (burleska, balaganas, bufonada) – neformalaus meninio projekto, kurį J. Andruchovičius kartu su V. Neborako ir O. Irvaneco 1985 m. įgyvendino Lvove. Jie rengė neobarokinio karnavalinio meno performansus, kuriuos sovietinė Ukrainos visuomenė vertino kaip skandalingus. Būdamas aktyvus pilietis ir aktyviai dalyvavęs Maidane rašytojas vis dar laukia, kada ukrainiečiai politiškai atsitokės. Tačiau dėl Rusijos politinio atsivertimo į liberalią demokratiją vilties nebeturi.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

 

Kai kur nurodoma, kad gimėte Stanislave, ir tai formaliai tiesa, nes miestas naują vardą gavo tik 1962 m., praėjus dvejiems metams po jūsų gimimo. Prarastas miesto vardas kaip prarastojo Mitteleuropos prado taip pat aidi jūsų kūriniuose – juk Stanislavo Perfeckio vardas parinktas neatsitiktinai? Kiek senojo Stanislavo liko šiandienos Ivano Frankivske?

Senasis Stanislavo pavadinimas nėra visiškai pamirštas. Nemažai žmonių, ypač gimę jau Ivano Frankivs­ke, jį vis dar vartoja – arba nesąmoningai, arba kaip tam tikrą alternatyvą. O autentiškesnė forma – Stanislavivas – girdima gerokai rečiau.
Kalbos lygmeniu senasis pavadinimas vis dar egzistuoja, bet realiame, fiziniame pasaulyje senojo Stanislavivo liko žiauriai mažai. Be keleto išimčių, mieste senosios architektūros išsaugota nedaug. Išliko frag­mentų, pvz., tvirtovės gynybinės sienos gabalas, parapijos faros bažnyčia (seniausias išlikęs mūrinis pastatas mieste), graikų katalikų katedra (buvusi jėzuitų bažnyčia), dabartinio Medicinos universiteto pastatas, kuriame kadaise buvo austrų geležinkelių administracija. Taigi turime keletą atskirų objektų, bet vientisą architektūrinį ansamblį praradome. Nors stebėtinai daug žmonių iš kitų Ukrainos vietų labai giria mūsų miestą ir laiko simpatišku, jaukiu ir europietišku, pats su tokiu vertinimu kategoriškai nesutinku.
Mano požiūriu, pagrindinė tokios miesto būklės priežastis – barbariškos ir chaotiškos statybos, vykstančios pačiame centre siekiant lengvo pelno. Šis procesas lėmė esminius miesto pokyčius ir dabar tiek pažengęs, kad, galima sakyti, tai jau beveik kitas miestas.
Padėtį atskleidžia faktas, kad Sofijos Andruchovič romaną „Felix Austria“ nusprendusi ekranizuoti filmavimo grupė iš Kijevo, apsilankiusi mūsų mieste, suprato, kad pagal scenarijų čia neįmanoma nufilmuoti nė vienos scenos. Iškalbinga.

 

Esate vadinamas, atleiskite už klišę, šiuolaikinės Ukrainos literatūros patriarchu. Jūsų knygos išverstos į 20 kalbų1 – kaip vertinate savo indėlį į Ukrainos literatūros populiarinimą svetur?

Jis nėra toks svarus, kaip norėčiau. Nors vertimų skaičius nuteikia optimistiškai, negalėčiau teigti, kad daugumoje šalių jie sukėlė išskirtinį atgarsį. Bet tik­rai galėčiau kalbėti apie sėkmę vokiškai kalbančiose šalyse ir Lenkijoje.

 

Slovėnų rašytojas Drago Jančaras viename interviu nusistebėjo, kad Ukrainoje po nepriklausomybės paskelbimo knygų ukrainiečių kalba išleista penkis kartus mažiau nei 2 mln. gyventojų turinčioje Slovėnijoje. Ar po Orumo revoliucijos, vadinamojo Euromaidano, situacija pasikeitė?

Situacija pasikeitė į gera. Stipriai jaučiamas leidėjų siekis ieškoti įdomių, aktualių temų ir autorių. Žinoma, įtakos turi ir pelno siekis. Tačiau dėl pasikeitusios valdžios viskas netrukus vėl gali pakrypti į bloga – kitų metų valstybės biudžeto projekte numatyta bemaž dvigubai sumažinti leidybos finansavimą.

 

Ne paslaptis, daug kur Ukrainos kultūra vis dar matoma per „didžiosios“ Rusijos kultūros prizmę, laikoma tam tikra jos atmaina. Prisimenu, kai prieš dvejus metus lankėtės Vilenicoje, kur gavote vertingą literatūros apdovanojimą, jauna slovėnų žurnalistė jūsų pasakojimą apie Stanislavo fenomeną2 suprato kaip Stanislavskio fenomeną. Nors Slovėniją ir Galiciją iki pat Pirmojo pasaulinio karo siejo bendra praeitis ir kultūrinis kontekstas Aust­rijos imperijoje, Rusijos kontekstas yra artimesnis ir suprantamesnis. Ar dabar Ukrainos kultūra, literatūra, menas tapo žinomesni už šalies ribų?

Manau, taip, nors tai ne revoliucinis proveržis. Tarkim, neseniai pradėjo veikti Knygos institutas, kuris Frankfurto knygų mugėje dalyvavo, rodos, tik antrą kartą. Baiminuosi, kad dabartinė valdžia šį procesą sustabdys arba sulėtins. Ką galime nuveikti esant tokiai padėčiai? Asmeninės pastangos vėl įgauna prasmę. Turime veikti savarankiškai ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Jokiu būdu nesitikėti paramos iš valstybės.

 

Paradoksalu, bet šiandien šalis vieninga kaip niekuomet. Pirmiausia – politiškai. Tai liudija paskutinių prezidento ir parlamento rinkimų rezultatai. Dauguma rinkėjų, išskyrus Lvovo sritį, palaikė populistinę (postpopulistinę, kaip apibūdino kai kurie politologai) Volodymyro Zelenskio partiją „Liaudies tarnas“. Ar taip ilgai deklaruota šūkio „Vieninga šalis“ („Єдина країна – Единая страна“) idėja galutinai įgyvendinta?

Sakyčiau, beveik įgyvendinta. Pats šį šūkį teigiamai vertinau vos jį paskelbus atviros Rusijos agresijos laikotarpiu, kai bandyta atplėšti ištisas šalies teritorijas. Be abejonės, tuomet tai buvo labai geras naujos, porevoliucinės vyriausybės taktinis ėjimas. Bend­ros situacijos fone norėta kalbinę problemą padaryti nesvarbią, nes reikėjo su ginklu rankose ginti dar likusias teritorijas. Vėliau šūkį imta absoliutinti ir vartoti visai kitomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Dėl to nebeliko taktinės šūkio funkcijos, jis tapo beveik esminis šalies ateities vizijoje. Būtent su tuo ir negaliu sutikti netgi suvokdamas, kad Ukrainoje rusų kalba greičiausiai liks visada. Esu įsitikinęs: ukrainiečių kalba yra gyvybiškai svarbus, pamatinis Ukrainos valstybės egzistavimo postulatas. Jei yra dvikalbystė, ukrainiečių kalba turi būti pagrindinė.

 

Ukrainiečių kalbai vis dar gresia pavojus?

Galbūt ukrainiečių kalbai tiesiogiai niekas negresia, tačiau vienijanti populistinė tendencija lemia, kad valdantieji stengiasi gudriai vengti šios temos, pernelyg prorusiško elgesio, net jeigu jiems patiems jis savaime suprantamas ir tinkamas. Juk žinome: absoliučią šių politikų daugumą sudaro rusakalbiai, kuriems ukrainiečių kalba neturi, švelniai tariant, ypatingos vertės, tačiau jie nėra linkę afišuoti šios pozicijos, dėl to ukrainiečių kalbos bent teisinėje erdvėje dabar nepuls ir, tikėtina, neatšauks kalbos įstatymo, kurį priėmė ankstesnė Rada. Pažiūrėsime, kaip įvykiai klostysis, jeigu valdantieji bus vis dar taip pat palaikomi. Visai tikėtina, kad jie imsis humanitarinių klausimų, o tuomet sugrįš prie kalbos klausimo. Todėl kartoju, ukrainiečių kalbai gresia pavojus. Juk jau dabar tenka girdėti vis garsesnių reikalavimų dėl „kvotų revizijos“3 ir panašių dalykų. Tai kelia nerimą.

 

Pastarieji rinkimai į Radą išsiskyrė ir tuo, kad juose pirmą kartą per nepriklausomos Ukrainos istoriją viena partija surinko daugiau kaip pusę balsų, Galicijos rinkėjų balsai irgi pirmą sykį suskilo. Koks, jūsų manymu, buvo skirtumas tarp Lvovo ir Ivano Frankivsko rinkėjų?

Pirmiausia vertėtų pasidomėti rezultatais pačiame Lvove. Vienokie jie buvo, tarkim, Sychovo rajone, kitokie – centrinėje mieste dalyje. Srityje vyksta kultūrinis lūžis. Tam tikruose Lvovo rajonuose lieka diferenciacija, o Ivano Frankivske, deja, ne. Tai turi tiesioginį ryšį su chaotiškomis grobuoniškomis statybomis miesto centre, kurios reiškia, jog miestas vis labiau įsitraukia į neaišku ką. Nenoriu įžeisti naujųjų miesto gyventojų, bet pastaruoju metu jų gerokai padaugėjo. Nebūtinai rusakalbių, nors būtent rusų kalbos viešojoje erdvėje kažkodėl girdžiu gerokai daugiau nei anksčiau. Iš dalies jie yra ne miestelėnai, ne Vidurio Europos miestų gyventojai, jaučiantys pagarbą miesto struktūrai, kultūrai, vertybėms, o tiesiog atsitiktiniai žmonės iš įvairių vietų. Nenorėčiau smerkti, bet jų santykis su miestu labai paviršutiniškas.

 

Dalyvavote abiejuose Maidanuose, straipsniuose, pvz., portale „Zbruč“, komentuojate šalies politines aktualijas. Kai kas, ypač šalies Rytuose, kaltina jus kraštutiniu nacionalizmu, o dešinieji radikalai už žodžius, kuriuos kadaise pasakėte apie Donbasą ir Krymą, paskelbė jus kone tautos išdaviku. Kaip vertinate šias kontroversijas?

Nors ir nekuklu, manau, kad jeigu abi priešingos stovyklos mane taip aršiai kritikuoja, turbūt esu kažkur per vidurį. O tai reiškia, kad turiu daug galimybių priartėti prie tiesos. Būtų daug blogiau, jei viena stovykla pripažintų mane savu. Tai reikštų mano galą.

 

2014 m. gruodį Vokietijoje gavote prestižinį Hannah Arendt apdovanojimą. Ta proga skaitėte pranešimą apie sudėtingą situaciją Ukrainoje. Pranešimas buvo išverstas į keletą Europos kalbų4 ir sukėlė rezonansą. Sakėte: „Ukraina – tai ne tik dujų vamzdyno iš Rusijos į Europą teritorija. Tai dar ir šalis, turinti savitą, ypač sudėtingą, tragišką istoriją ir iš naujo atrastą identitetą. Ji – kažin kas daug sudėtingiau, nusipelniusi daug didesnio dėmesio. Būtent Ukrainoje šiandien vyksta istorinė drama – Vidurio Europos, kur autokratinės vertybės puola liberaliąsias, teritorijoje. Ir būtent Ukrainoje mūsų akyse vyksta naujos Europos visuomenės kūrimosi procesas.“ Ar šis procesas tebevyksta ir ar jo centras tebėra Ukrainoje?

Ne. Centras pasitraukė, tik nežinau kur. Neturime ko kaltinti – Ukrainos visuomenė taip beviltiškai pasirinko pati, todėl pati ir atsakinga. Galbūt tam nemažai įtakos turėjo masinis smegenų plovimas, vykęs visus tuos metus po Maidano. Mano kolegė Oksana Zabužko tai pavadino smegenų hackingu.
Toks rezultatas reiškia, kad prie visų mūsų tradicinių nesėkmių – neišsivysčiusių technologijų, infrastruktūros, ekonomikos – galime pridėti ir neišsivysčiusį mąstymą. Pavyzdžių daugybė. Štai atėjo į valdžią stebukladariai iš televizorių ekranų, ir sutvarkys mūsų gyvenimą. Niekas nesuvokia, jog susidūrėme su sukčiais. Tai masinis apgirtimas, ir aš vis laukiu, kada prasidės pagirios. Tikiu, prasidės. Svarbų vaidmenį atlieka ir egoistinis aspektas – nė vienas, balsavęs už V. Zelenskį, dar ilgai neprisipažins klydęs. Arba vėl turi įvykti kažkas ypatinga.
Kol kas neverta laukti jokių produktyvių ir likusiai Europai įdomių idėjų, kurios nors kiek primintų Orumo revoliuciją. Būtent Orumo revoliucija stimuliavo Europos idėją – reikalavo naujai pažvelgti į vadinamąsias Europos vertybes. Dabar jau nebėra prasmės atidžiau mus stebėti, nebent norint suprasti dabartinę situaciją, kuri nėra gera.

 

Turint mintyje, kad Ukrainos visuomenė tradiciškai nekenčia bet kokios valdžios, kokios jūsų prog­nozės?

Ši tradicija nebegalioja. Dabar matome masinės meilės valdžiai reiškinį. Aš pats nesu susitikęs aršių V. Zelenskio šalininkų, taigi negaliu atsakyti, iš kur tie 79 proc. jį palaikančiųjų. Kiek tai truks? Atsižvelgiant į naujos valdžios kontroversiškumą, patirties bei žinių stoką ir iš viso to kylantį silpnumą, galima teigti, neilgai.

 

Minėjote romaną „Felix Austria“, kurį parašė jūsų duk­ra Sofija. Romane ji bandė rekonstruoti senąjį Stanislavo pasaulį. Galicijoje, ypač tarp Lvovo intelektualų, įprasta idealizuoti Austrijos-Vengrijos laikotarpį. Jūsų Čortopolis, „iš visų pusių apsuptas kalnų“, – tai irgi toks idealizuotas galiciškas realybėje neegzistuojantis miestas. Ar iš tiesų mitologizuojama Austrija Galicijoje buvo felix? Ar šie istoriniai resentimentai krašto gyventojams vis dar turi kokią nors reikšmę?

Labai įdomus resentimentų ir sentimentų sugretinimas. Po šiuo savotišku austrišku-vengrišku pavidalu esti akistata su epocha, apie kurią iki šiol žinojome per mažai, kuri iš esmės buvo nutylėta, ne iki galo apmąstyta, ištyrinėta. Net pačioje Galicijoje šia tema retas daug žino, o apie likusią Ukrainą net nekalbu – jiems tai svetimas pasaulis. Austriškojo dabartinės Galicijos mito esmė – net ne idealizavimas, o savas kelias į ukrainietiškumą per praeitį, bet galvojant apie ateitį. Kultūros diskursas, kuriame visiškai nėra Rusijos, šiuo atveju svarbiausias. Tai ne ypatingos meilės Pranui Juozapui ir jo valstybei išraiška, o kultūrinės erdvės, kurioje nebuvo Rusijos, ilgesys.

 

Prarastos kultūrinės erdvės ilgesys?

Būtent. Tikrovėje tai kiek komplikuočiau, šiek tiek supaprastinu. „Felix Austria“ iš pažiūros atkuria tą idilišką miestą: viskas – net įvairių tautybių žmonių santykiai – atrodo taip simpatiškai, bet... Pabaigoje juk viskas dega, tiesa? Pasirodo, tai tebuvo fikcija, dekoracija. Tai pavadinčiau bandymu suvesti sąskaitas, arba, kaip sako vokiečiai, atsiskaitymu su epocha. Ir būtent ši die Bilanz apibūdina mūsų santykį su epocha, kai į ją atsigręžiame.

 

Kalbant apie die Bilanz, atsiskaitymą su epocha, prisiminkime jūsų romaną „Moskoviada“, kurį galima laikyti atsisveikinimo su Sovietų Sąjunga ir sovietine epocha manifestu, vienu geriausiu kūrinių šia tema. Romano pabaigoje herojus neįprastu vardu Otas fon V. grįžta į Ukrainą iš sovietinės imperijos agonijos epicentro – Maskvos, totalinio deficito, eilių, scenų iš alubario Fonviziono gat­vėje, griuvusios senosios ideologijos ir naujai gimstančio „dvasingumo“ miesto. Vienas iš epizodinių herojų – rusų poetas Ježevikinas skaito patriotines eiles, kuriose skamba ir šie žodžiai: „Tylėk, Lietuva, drebėk, Estija, dar rusų tanką tu išvysi.“ Neseniai eilėraštis Rusijoje pradėtas anekdotiškai plagijuoti. Istorija apsuko ratą...

Pamiršau to autoriaus pavardę, tačiau jis kilęs iš... Luhansko! Tai labai iškalbinga. Tiesiog puiki istorija. Istorija iš tiesų pasikartojo farsiškai..

 

Ką manote apie tokį istorijos posūkį dabartinėje Rusijoje?

Liūdna, kad dar ilgai – o galbūt ir niekada – Rusija nebus tokia, kokią mačiau 1989–1991 m., kai dvejus metus studijavau Maskvoje. Tuomet bent jau joje – nežinau, kaip visoje Rusijoje, – įvyko laisvės sprogimas. Nepaisant valdiškos komunistinės machinos pasipriešinimo, Maskva tiesiog skambėjo.
Vyravo įsitikinimas, kad laisvė būtinai laimės, o 1991 m. tai ir įvyko (bent jau taip atrodė po bandymo įvykdyti perversmą). „Moskoviadą“ pradėjau rašyti nepraėjus nė pusei metų po šių įvykių ir tikrai negalėjau numanyti, kad tekstas vėl bus aktualus. Šį globaliai labai svarbų Rusijos demokratizavimo, liberalizavimo, humanizavimo projektą, laisvėjimo skiepą, kuris, atrodė, pavyko, ta machina lengvai įveikė. Užteko vos daugiau nei dešimtmečio, o toliau viskas įvyko greitai – ratas apsisuko. Ir šiandien, būsiu atviras, mane nervina visokių Vakarų liberalų deklaracijos, esą privalome „padėti demokratinei Rusijai neprarasti vilties“, Rusija pasikeis, gėris nugalės blogį ir t. t. Anksčiau pats buvau panašaus požiūrio šalininkas, maniau, Rusijos negalima izoliuoti, palikti be vilties, bet dabar tokios kalbos erzina. Taip pat labai abejoju dėl šios liberaliu požiūriu prorusiškos retorikos – atrodo, ji dabar tėra konjunktūrinė, kitaip tariant, už jos slypi korupcija kvepiančios istorijos ir kiti negeri dalykai.

 

Prakalbus apie 1991 m. norisi priminti, kad pirmieji Sovietų Sąjungoje paminklus Leninui demontavo Vakarų Ukrainos miestai Stryjus ir Lvovas, netrukus – Ivano Frankivskas, tik vėliau – Vilnius, Kaunas, Ryga, Talinas. Tačiau paskutiniai Leninai Ukrainoje krito tik po antrojo Maidano, o procesas netgi gavo leninopado pavadinimą. Toks 25 metų atotrūkis iškalbingas. Ar galima teigti, kad atsikračiusi akivaizdžiausių sovietinės epochos simbolių Ukraina priartėjo prie Lietuvos?

Tai labai svarbus procesas. Kalbame ne tik apie simbolius, nors jie reiškia gerokai daugiau, nei mums atrodo. Kažkas iš mano draugų Lenino paminklus palygino su antenomis, kurios visą laiką pritraukia priešo signalus. Per juos vyksta zombiavimas. Zondavimas ir zombiavimas. Tai diversijos objektai. Manau, tas simbolis reiškė mūsų priklausomybę tam tikrai pasaulio daliai – net ne posovietinei, o vis dar sovietinei. Visuomenė tampa posovietinė, kai lieka vien postamentas – be Lenino. Ji vis dar nėra normali, vis dar serga, bet jau bent postamentas plikas.

 

Beveik dvejus metus Ukrainos piliečiai po Europą gali keliauti be vizų, bet dažniausiai lanko didžiuosius Vakarų Europos miestus. Ar abipusis Lietuvos ir Ukrainos kultūrinis bendradarbiavimas turi perspektyvų? Ar verta, tarkim, Ukrainoje laukti susidomėjimo Lietuvos teatru, gausesnių lietuvių literatūros vertimų ir panašiai?

Kadangi pažįstu savo tautiečius, pasakysiu ciniškai. Milžiniškas susidomėjimas atsirastų, jei Lietuva galėtų daugiau finansuoti įvairius savo kultūros projektus. Tuomet pas mus labai greitai atsirastų aibė litvofilų.
Mane džiugina tiesioginiai skrydžiai iš Lvovo į Vilnių ir nesutikčiau, kad visi, kurie puolė naudotis bevizių kelionių galimybe, vyksta išskirtinai į Vakarų Europos sostines. Manau, Vilnius, Ryga ir galbūt Talinas yra tarp traukiančių dėmesį miestų.

 

Bet turbūt neverta laukti lietuvių literatūros vertimų pagausėjimo?

Ypatingo proveržio tikrai neverta, nes Ukraina dabar nėra turtinga ir turbūt taps dar neturtingesnė. Lietuva, ko gero, neturi tokių lėšų, kad pajėgtų viską finansuoti, nors galima ir reikia dirbti ateičiai, plėtoti bendrus projektus. Lietuviai galėtų važiuoti mokytis į Kijevą ar Lvovą, ukrainiečiai – į Vilnių ar Kauną. Neverta pamiršti, kad vos du ar trys geri ir motyvuoti vertėjai šioje srityje gali sukelti tikrą perversmą.

 

1 Romanas „Dvylika ratilų“ lietuvių kalba pasirodė 2009-aisiais (vertė Vytas Dekšnys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
2 „Stanislavo fenomenas“ – aktyvi ir kūrybinga ukrainiečių rašytojų ir menininkų veikla XX a. 10 dešimtmečio pradžioje. Taip pat judėjimu buvo stengiamasi atgaivinti susidomėjimą istorija iki sovietmečio ir prisiminti savo šaknis. Viena centrinių šio neformalaus judėjimo figūrų buvo J. Andruchovyčius.
3 Omenyje turimos ukrainiečių kalbos vartojimo žiniasklaidoje „kvotos“. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, įsigaliojusį 2018 m. spalio 13 d., pagal kurį mažiausiai 75 proc. transliuojamos informacijos privalo būti ukrainiečių kalba. Taip pat kvotos taikomos muzikai, filmams ir pan.
4 Tarp jų ir lietuvių: www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/86085/jurijus-andruchovycius-grad-tornado-uragan-ir-chimerinis-karas.


J. Andruchovič. „Pas mus – jaunų revoliucija“ čia