× Algirdas Raila

Kas yra geras ir blogas vertimas? Kokie išbandymai laukia verčiant tekstą iš kitos kalbos? Ar vertimas – visiškai naujas kūrinys? Apie tai ir dar daugiau kalbuosi su garsiausius japonų rašytojų kūrinius į lietuvių kalbą verčiančia Vilniaus universiteto japonų kalbos, religijos bei literatūros dėstytoja, vertėja Jurgita Ignotiene.

 

Jūratės Lašienės nuotrrauka

 

Kaip manote, kodėl takoskyra tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos tokia didelė?

Man atrodo, dėl suvokimo, kad literatūros tekstas ir literatūra yra menas. Tekstas yra meno kūrinys, kurį mes tapome žodžiais.

Įdomu, jog galime užrašyti, ką dabar šnekame, ir duoti atspausdinti kaip literatūros tekstą. Taigi riba tarp rašytinės ir šnekamosios kalbos nyksta.

Tačiau literatūrinis žodis „stūksoti“ neša visai kitokią žinią nei „stovėti“. Ar negalėtume žodžio „stūksoti“ vartoti ir kasdienėje kalboje?

Man šis klausimas nuolat kyla, kai girdžiu sakant „batus užsidėt, pirštines užsidėt, kelnes užsidėt“ – viską užsidėt. (Juokiasi.) Tada pagalvoju, kad yra tiek gerų žodžių: užsimauti, apsiauti, užsimaukšlinti, tačiau savo aplinkoj girdžiu tik „užsidėti“. Taip patogu – skirtingiems dalykams vartoti tą patį žodį. Nebereikia sukti galvos, ar kelnes mauniesi, ar dediesi. Viską dediesi. Nebelieka jokio skirtumo.

Visi kalba, kad nyksta kalba, nebežinome žodžių, nebeperskaitome tekstų ir taip toliau. Gal mes tingim pasidomėti? O gal mums viso to nebereikia?

Sueis ir taip?

O gal tai koks nors maištas? Kodėl turiu šnekėti kaip XX a. vidurio Vaižgantas? Nežinau. Man yra didelis skirtumas, ar kažkas dunkso, ar stūkso, ar stovi.

Klausantis jūsų susimąsčiau apie onomatopėjas. Japonai jas vartoja. Ir labai gausiai...

Labai plačiai. Bent jau man iš pradžių tai atrodė žiauriai infantilu. Kas čia per vaikų darželis? (Juokiasi.) Kodėl lietus ne lyja, o dza dza? Bet paskui pagalvojau, kad tai lietuvių kalboje priimta, jog onomatopėjas dažniausiai vartoja vaikai, o suaugusiems – „ne lygis“. (Juokiasi.) Tačiau ne kartą pagavau save sakant „pila kaip iš kibiro“.

O gal ne visiems tokie dalykai rūpi? Vieni emocionalesni, kiti racionalesni. Daugybei žmonių svarbu perduoti informaciją, jiems nerūpi už jos slypinti emocija?

Gal nesame pakankamai emociškai raštingi? Kiekvienas emocijos įvardijimas reikalauja pastangos, laiko. Skubant laiko nebelieka. Tas pats „stūkso“ reikalauja įsižiūrėjimo, tam tikro stabtelėjimo. Kitas vertus, kartais pastebiu, kad skaityti grožinę literatūrą lyg ir nėra labai cool. Skaitant techninę, mokslinę literatūrą negali nepastebėti, jog kalba suniveliuota. Kitaip ir būti negali – visi turi suprasti vienodai. Tuomet geriausia tam pačiam dalykui nusakyti vartoti tą patį žodį, nes taip aišku, suprantama.

Gal ir kasdienybėje pamirštam sinonimus, jų reikšmes, nes bijom susipainioti, nesusišnekėti?

Ar baigęs mokyklą nepatyrei jausmo, kad, nors esi lietuvis, nemoki lietuviškai? Ar nėra taip, kad mums kiša, grūda pamokymus „sakyk tą, nesakyk ano“, „šitaip galima, šitaip negalima“, o mes galvojame: „Ta pras­me? Kaip norėsiu, taip šnekėsiu.“ Ir spjauname į viską. Gal tokia prievarta provokuoja maištą ir atmetimo reakciją: „Gerai, nemoku ir nesimokysiu, ir eikit sau.“

Kas jums, kaip vertėjai, teikia džiaugsmą, o kas spaudžia ašaras verčiant tekstą?

Pajuntu didžiausią džiaugsmą, kai perskaitau galutinį variantą. Skaitai tekstą japonų kalba, skaitai tekstą lietuvių kalba ir tai yra tas pats... Bet iš tiesų tai du skirtingi dalykai. Momentas, kai pajunti, jog tai yra tas pats, bet jau nebe tas pats – labai paslaptingas ir džiuginantis. Taip pat ieškojimas žodžių, atitikmenų. Bet kokiu atveju, vertimas yra interpretacija.

Vertimas – naujo kūrinio pagimdymas?

Vertėjas tarsi muzikantas – paima tekstą ir leidžia per savo filtrą. Negali pabėgti nuo savęs kaip žmogaus, nuo savo patirčių. Tačiau būtina meistrystė, turi gerai valdyti savo kalbą ir tą kalbą, iš kurios verti. Negalima skaityti, interpretuoti bet kaip. Pamatas, meist­riškumas privalomi, tačiau pabėgti nuo asmeninio santykio, įsivaizdavimo niekaip negali. Autorius yra kompozitorius, nes jis sukūrė tekstą, o vertėjas yra muzikantas, kuris atlieka, pavyzdžiui, Haruki Murakami kūrinį lietuvių kalba.

Aš visgi norėčiau tikėti, kad išverstas tekstas yra tas pats kūrinys, tik kitaip atliktas.

Panašiai kaip dainos koveris?

Panašu, bet verčiant negali taip nudžiazuoti, akivaizdžiai perdirbinėti teksto. Reikia pabandyti pagauti natą, kuria autorius kalba. Tarkim, Džuničiro Tanizaki rašo ilgais, klampiais sakiniais. Negali sukapoti jo sakinių, nes sugriausi ritmą, sugriausi idėją. Muzikoje išlieka ta pati melodija, bet pergrodamas, darydamas koverį, gana laisvai interpretuoji. Šia prasme manau, jog vertimas artimesnis klasikinės muzikos atlikimui. Bent jau man artimesnis konservatyvesnis variantas.

Kokie dalykai patys sudėtingiausi verčiant iš japonų kalbos?

Tai gali būti susiję ir su kančios elementu. (Juokiasi.) Japonų kalbos logika visai kitokia – viskas nusimeta į pabaigą. Pradžioje gali šnekėti, šnekėti, šnekėti, o gale BAM! Viską, ką sakei, paneigi. Kad sakinys nebūtų šleivas kreivas, reikia labai akylai stebėti kas kurioj vietoj, kas prie ko, kas su kuo ir kas ką paneigia arba teigia. Kitas didelis išbandymas, ypač tik pradėjus versti, buvo japonų kalbos sudaiktavardinimai. Atsimenu pirmą įspūdį verčiant pirmą tekstą. Skaitau lietuvišką vertimą, o ten košmaras, reikia viską mėžti. Vėliau įdomiausiu, bet tuo pat metu sudėtingiausiu dalyku, apie kurį jau buvai užsiminęs, tapo onomatopėjos. Jos japonų kalboje labai natūralios, o išvertus į lietuvių kalbą išeina: „Skrido žąselė gir gir gir, gar gar gar.“ Nesąmonė. Visada didžiausias išbandymas būna išversti taip, kad lietuviškas tekstas perteiktų tą patį jausmą, kokį perteikia japoniškas tekstas, ir kad nebūtų infantilu, dirbtina, o kaip tik natūralu, liktų tas pats emocinis krūvis.

Koks yra geras, o koks – blogas vertėjas?

Aš sau neleidžiu visiškai uždžiazuoti, negali būti, kad „ai, bus gerai ir taip“. Sėdi ir sėdi, žiūri ir žiūri, kas su kuo, prie ko, kodėl. Neleidžiu sau trumpinti arba ilginti sakinių. Stengiuosi kiek įmanoma geriau perteikti kūrinio nuotaiką, parinkti labiausiai tinkančius žodžius. Turi jausti pagarbą tekstui ir skaitytojui.

Kiek svarbus verčiant pastovumas? O gal kartais reikia padaryti ilgesnes pertraukas?

Pastovumą labai sunku užtikrinti. Vertimas nėra vienintelis darbas, kuriuo užsiimu – vertimas įsiterpia tarp kitų darbų. Labai svarbu tinkama fizinė forma. Tam, kad gerai išverstum, turi būti išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tai esmių esmė. Dar svarbiau už pastovumą yra suvokimas, kad jei prie vieno sakinio sėdžiu pusvalandį ir nieko nesugalvoju, tai ženklas – reikia tekstą atidėti ir užsiimti kitais dalykais. Nes jeigu iš inercijos sėdėsiu, kol neišversiu užsibrėžtų 10 puslapių, nieko nebus – rytoj viską, ką prisėdėjau, turėsiu ištrinti ir pradėti iš naujo.

Privalumai ir trūkumai verčiant daug vieno autoriaus tekstų?

Gali nusibosti. Nebelieka iššūkio, paslapties. Pastebėjau, jog verčiant H. Murakami kūrinius suprantu, kad tekstas yra kitas, veikėjai kiti, pagrindinė mintis kita, bet jausmas toks, tarsi tai jau dariau. Nebelieka naujų žodžių, formų. Pradedu ilgėtis išbandymo, aukštesnės kartelės, kažko naujo. Gali bandyti save apgaudinėti, kad viskas faina, bet ateina metas, kai nesugebi prisiversti. Ir ar reikia verstis? Tada, matyt, geriau sustoti, pradėti versti kitus tekstus arba nebeversti išvis.

Ar kartais nepagalvoji, jog vertimas yra teksto žalojimas?

Verstinis tekstas turi būti kokybiškai, gerai atlikta interpretacija. Galbūt skaitydamas originalą atrastum visai kitus dalykus ir kūrinį pamatytum visai kitoje šviesoje, bet kas turi tiek laiko? Be verstinių tekstų mūsų literatūros ratas labai susiaurėtų, pažinimo ratas susitrauktų. Kiek žmonių turi laiko mokytis kalbų? Anglų, vokiečių, rusų, ispanų, italų dar galime išmokti, bet kiek žmonių turi laiko išmokti kinų, japonų, korėjiečių, tailandiečių kalbas? Manau, vertimas geriau negu nieko, net jeigu tai ir interpretacija, net jeigu verstinis tekstas netapatus originalui. Verstinė literatūra yra vartai, leidžiantys pažinti žmones, mąstymą, kultūrą. Literatūra yra būdas nugyventi gyvenimus, kokių pats niekaip nenugyventum. Literatūra gali veikti ir kaip terapinė priemonė.