Gediminas Kukta

Salvador Dalí. „Paslėpti veidai". Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė Černiuvienė. – Vilnius: „Baltos lankos", 2012.

Taip, „25 puslapyje" to dar nebuvo (ar buvo?) – apžvelgiama vos viena knyga. Tačiau Salvadoro Dalí romaną skaičiau kelis ilgus mėnesius ir akimirkomis nebetikėjau, jog vieną dieną užversiu paskutinį jo puslapį. Užverčiau ir noriu pasakyti kelis pastebėjimus. Subjektyvius (taip, ši rubrika subjektyvi). Be apibendrinimų (taip, rubrika irgi tokia).
Rašyti šį romaną dailininką padrąsino Federicas García Lorca. Įpusėjus knygą neapleido mintis: geriau Dalí to nebūtų ėmęsis. Nemoka jis tvarkytis su tekstu, nors tu ką. Vienur rašo lyg brauktų storu teptuku per drobę ir nesijaudintų dėl mažai kam suprantamų potėpių. Kitur – lyg būtų paveiktas kino pasakojimo būdo, dar kitur – lyg siurrealistas su realisto kauke ar ekspresionistas su simbolisto polėkiu. Tiršta, nevientisa, apkrauta. Pykau, bet skaičiau toliau. Kelis kartus mečiau šalin, vėl griebiau, kamavau tą daugiau nei šešių šimtų puslapių knygą (apie išsipūtusį leidimą – kiek vėliau) ir save. Įveikiau ir galiu pasakyti – neblogas romanas. Apdovanoja turinčiuosius kantrybės.
Romane veikia svita personažų. Aristokratas grafas Gransajas, jo ištikimas draugas Pjeras Žirardenas, grafo mylimoji Solanža de Kleda, Barbara Stivens ir jos dukra Veronika, Veronikos meilužė Betka, pilotas Baba, Sesilė Gudro ir daugelis kitų. Visi savaip nelaimingi, kenčiantys, ieškantys laimės, bet pernelyg išdidūs, kad priimtų ją tiesiai šviesiai siūlomą. Visi paženklinti dekadanso, ekscentriški ir desperatiški. Jų istorijos prasideda prieš Antrąjį pasaulinį karą, tęsiasi jo metu ir jam pasibaigus. Pasakojimas, apimantis kelis žemynus – Europą, Afriką, Ameriką, maišosi, pinasi, kol galiausiai baigiasi pagrindinių veikėjų – Gransajo ir Solanžos – meilės istorijos tragedija. Liūdnai ir sentimentaliai, lyg iš romantizmo laikų romano.
Rašytojas (nors Dalí mano sąmonėje visuomet išliks dailininku) kuria ištisą paveikslų galeriją. Kiekvienam personažui suteikia išskirtinį charakterį, detaliai jį išplėtoja. Kartais pernelyg vaizdingai, per daug išsamiai, užsižaisdamas. Pavyzdžiui, Solanžos skrybėlaitės aprašymui gali skirti du puslapius, jos rankos mostui apibūdinti – dar tiek pat. Su įvairiausiais epitetais, įmantriomis frazėmis, simbolika, sinonimais, metaforomis. Vieno ar dviejų žodžių Dalí paprasčiausiai nepakanka. Juos lydi dešimt kitų, neretai mažai ką paaiškinančių ar konkretizuojančių. Šis barokiškas gausumas vietomis vargina, apsunkina tekstą, o kartu ir prasmę.
Tai, ką autorius mėgsta, yra anamorfozės. Kaip ir jo paveiksluose, romane vaizdai išsikreipia, įgauna keisčiausias formas ir pavidalus: „... čia galėjai stebėti, kaip svečių veidai, pakliuvę į žiaurius anamorfozės nagus, išsikraipo, linksta, plečiasi, ilgėja, burnos virsta snukiais, žandikauliai tįsta, galvos suspaudžiamos, o nosys platėja, kol iškyla tolimiausios heraldinės ir toteminės jų gyvuliško prado liekanos" (p. 50). Tai tik trumpa ištrauka, kuri gerai iliustruoja romano stilių, kuriamų vaizdų pobūdį. Visą tą – perkeltine prasme – veidrodžių, veidrodėlių, lęšių, stiklinių ir kitokių optinių prietaisėlių kolekciją, pro kurią pasakotojas žiūri į pasaulį ir žiūrėdamas jį aprašo.
Skaitant lydėjo jausmas, jog autorius troško išbandyti visus istorijos pasakojimo modelius, visus literatūrinius žaidimus tiek su pasakotojo instancija, tiek su intertekstualumu, visus stilius – nuo realistinio iki siurrealistinio, pažaisti tiek išgalvotais, tiek realiai gyvenusiais asmenimis. Vien ko verta scena paskutiniame romano skyriuje, kur Hitleris, baigiantis karui, mazgojasi kojas. Trina, prausia, bet stiprus blogas kvapas nė neketina jų apleisti. Vienas stipriausių romano istorijos ekskursų.
Keliose vietose Salvadoras Dalí koketiškai nurodo į Salvadorą Dalí. Tiesiogiai ir netiesiogiai. Pavyzdžiui, rašydamas, jog veikėjai Barbarai telefonas priminė baltą užmigusį, kvailai ant šakutės pasmeigtą langustą (nuoroda į Dalí specialiai poetui Edwardui Jamesui sukurtą telefoną-langustą). Panašių intertekstualių ir autoreferentiškų pasismaginimų tekste netrūksta. Jau įžanginiame žodyje autorius rašo, jog skaitytojai „romane neabejotinai atras jau žinomus, nesikeičiančius ir ryškius pagrindinius mano gyvenimo mitus ir mano asmeninę mitologiją". Taip, reikia sutikti – šis romanas yra pats Salvadoras Dalí.
Dailininkas rašė epochos ir savo gyvenimo kūrinį. Monumentalų. Tas akivaizdu. Užmojis ir pastanga vietomis įgauna tokias pompastiškas intonacijas, jog teksto siūlės, rodos, tuoj tuoj neatlaikys. Vos tik rašytojas susizgrimba, kad romanas vis dėlto turi pasakoti istoriją, o ne vien žaisti žodinėmis įmantrybėmis, skaityti pasidaro įmanoma. Netgi malonu ir įdomu. Šis malonumas užplūsta persisvėrus į antrą romano pusę, kai Dalí pradeda statyti viską į savo vietas. Kai kiekvieno veikėjo linija meistriškai užbaigiama. Kai jį pagauna pasakotojo, o ne tapytojo įkvėpimas.
O dabar apie tuos šešis šimtus puslapių. Leidėjai pasistengė iš „Paslėptų veidų" padaryti kaladę, su kuria galima užmušti du žmones. Šrifto didumas ir paraščių plotai –­ kaip pirmokui. Panašiai buvo pasielgta su Juliano Barneso „Flobero papūga", kuri iš šimto puslapių knygos virto beveik trijų šimtų puslapių storio skaitiniu. Matyt, skaitytojams žodis „romanas" vis dar asocijuojasi su būtinai storomis knygomis. Nusipirkę Dalí romaną jie jausis skaitantys Romaną, o ne kažkokį romaną. Ir knygynuose tokį leidinį iškelti ne gėda. Prestižas. Nors man, pavyzdžiui, medžių gaila.