Ką mums gali papasakoti „Lietuvių kalbos žodynas“ 

 

 

Neseniai vienas pažįstamas paklausė, ar dar audžiu. Šiek tiek susigėdusi turėjau pripažinti, kad pastaruosius keletą metų to nedarau. Ir kaltas dėl to „Lietuvių kalbos žodynas“, kurio dvi dešimtys tomų, netilpusių mūsų ankštame bute Vilniuje, atsidūrė senelių gryčioje Zarasuose – visai šalia staklių. Atvykusi į Zarasus, laisvu metu nuo kitų darbų, visuomet ausdavau. Tąsyk kaip tik buvau sumaniusi naują audeklą ir netgi ant veleno pradėjusi vynioti metmenis – jį įrietinėti, kai akis užkliuvo už „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmo tomo. Paėmiau jį, atsiverčiau ir... įklimpau. Audeklas taip ir liko tarpinėje būsenoje, tik įriestas. (Vėliau iš to paties žodyno sužinojau, kad rietimo veiksmą metaforiškai galėjau pavadinti Rygon važiavimu.) 

Nuo to laiko (gal buvo maždaug 2023-iųjų pradžia?) Zarasuose, užuot audusi, skaičiau žodyną kai ką iš jo išsirašydama, supratusi žodžio ar juo žymimo reiškinio nepaprastumą, nuostabumą. Pavyzdžiui, žodis indievas – „meniškas; nuostabus, nepaprastas“. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad jis vartotas dar XVI a., net cituojamas sakinys iš seniausios išlikusios lietuviškos knygos, išspausdintos LDK, – Mikalojaus Daukšos 1595 m. katekizmo.

Daugelio mus supančių dalykų sąmoningai nepastebime, apie juos negalvojame. Jie tiesiog yra. Ir net labai svarbūs. Nuolat jais naudojamės ar juos vartojame, tačiau nepastebime jų buvimo. Su kalba irgi taip atsitinka. Kalbi, – o tai jau akivaizdžiausias kalbos buvimo įrodymas, – bet apie pačią kalbą net nesusimąstai. 

 

Maksim Osipau, „Kodėl tu mane atlikai?“ – paklausė Žygdarbis Didvyrio“ 

 

Laikui bėgant mano išsirašyti žodžiai susirikiavo į tris grupes: audimo ir su juo susiję terminai; liaudiški augalų pavadinimai; visa kita. Žodžiais, sukritusiais į pastarąją grupę, pačiais įvairiausiais, ėmiau dalintis socialiniame tinkle su žyma #lietuvių_kalbos_žodynas – be didelių lūkesčių, labiau dėl smagumo, prisimindama Šiaurės Amerikos ar Sibiro autochtonus, įvairių nedidelių tautų atstovus, kurie taip pat skelbia savo negausiai vartojamų ar nykstančių kalbų žodžius. Porą metų taip jais ir dalijausi, kartu toliau skaitydama žodyną. Miela ir dabar aptikti tuos žodžius, plaukiojančius po socialinio tinklo erdvę. Paleidau juos be jokio lūkesčio, lai sau būna. Smagu, kad iki šiol tais žodžiais kažkas pasidalija.

Seniai domėjausi liaudiškais augalų pavadinimais. Tiek dėl dainuojamajame folklore aptinkamų jų pavadinimų variantų, tiek dėl to, kad jų vardų metaforiškumas – toks gražus ir tikras. Vaikystėje pati kurdavau pavadinimus nepažįstamiems augalams. Asociatyviai, pagal panašumą į ką nors. Tarkim, geltonai žydintį aitrųjį šiloką vadindavau „vištų kojelėmis“. Todėl man labai atpažįstami ir gražūs tokie similinę magiją primenantys augalų pavadinimai kaip krañto žvakẽlė  (puokštinė poraistė) ar áukso žvãkė (puokštinė šilingė). Pastarosios pavyzdžiai dar nurodo ir tam tikrus tikėjimus to augalo galia: „Kad aukso žvakė nebeataugs, tai smertis tikrai pagaus (Trgn.).“  

Per kalbą gali suprasti ja kalbančių žmonių mąstymo būdą. Gal aš paprasčiausiai myliu kalbą? Filologai juk gali turėti savo keistenybių. (Galvodama apie žodyno skaitymą prisiminiau, kad bakalauro studijų metais vienas pažįstamas iš Filosofijos fakulteto mane buvo praminęs Metafora.) Gal filologui tai net ne keistenybė, o būtinybė? Smagu ir vienai pačiai buvo skaityti. Bet pasidalinti – dar smagiau. Juolab kai kas nors kumšteli komentaru ir priverčia atidžiau pasidomėti to žodžio etimologija, jo variantais, vartojimo niuansais. Tarkim, sužinai, kad visa tai – čia tau ne zuĩkio dainà. Arba kaip tik atvirkščiai: mat zuĩkio dainà, anot žodyne pateiktos žemaitiškosios versijos, gali reikšti tai, „kas neįmanoma, neįveikiama“, o komentuojantys aukštaičiai tą zuikio dainą supranta kaip tai, kas lengva. Kas aukštaičiui lengva, žemaičiui – sunku. 

Žodyne už pačius žodžius ne mažiau įdomūs jų vartojimo pavyzdžiai, tarp jų gali aptikti ir mažiau girdėtų mįslių (pvz., linienoj teliukas – sūrmaišyje prislėgtas sūris) ar kitokių pasakymų; sužinoti įvairių detalių apie senesnių laikų buitį, mitybos įpročius, darbus, liaudies mediciną ir t. t. Žodžio reikšmė gali ir nenustebinti, bet kokie gražūs, vaizdingi pavyzdžiai! Pvz., tulžẽlė (degtinė) ir jos žemaitiškasis pavyzdys iš Darbėnų: „Tas yra tulželės gėręs – eita kūjuodamas kaip vištytis.“ O štai apie smarkų charakterį sakoma – šešiaĩs žirgaĩs ir iliustruojama aukštaitišku pavyzdžiu iš Dūkšto: „Mano pati šešiais žirgais, aš nabagas niekotėlėj.“ Iš pateiktų pavyzdžių taip pat galima visokių įdomybių sužinoti: pvz., kad „širšių ruduo“ yra sausas, o „uogų ruduo“ – tai jau šlapias. 

Skaityti žodyną man buvo naudinga kaip vertėjai. Naujai aptikti žodžiai ar frazeologizmai akivaizdžiai pravertė, kai būdavo sunku rasti tikslų atitikmenį ar tekdavo gerokai pasukti galvą ieškant tinkamo žodžio. Tikrai žinau, kad be žodyno nebūčiau atradusi itin gero vardo neatpažintam nuodingam augalui, minimam baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec romane „Ko ateini, vilke?“ („Па што ідзеш, воўча?“, 2020), kurį tuo metu verčiau. Žodyne aptiktas vilkatruto arba vilkomaro augalo vardas – tokia nuodinga gėlė (Aconitum lycoctonum) – buvo kaip tik tai, ko reikėjo. Dar pasitaikė viena kebli vieta, kur reikėjo frazeologizmo, apibūdinančio posilpnį žmogų, kuris baltarusiškai vadinamas „божы дзьмухавец“, atseit Dievo pienė. Kadangi visuotinai žinomo ir įprasto analogo neturime, pasirinkau frazeologizmą šilumõs vãbalas – juo apibūdinamas vaikas ar senas žmogus, kuriam reikia globos. Tiesą sakant, žodyne net buvau nusižiūrėjusi vieną iš variantų knygos pavadinimui – vil̃ko põteriai (kerų ar burtų reikšme), kadangi originaliame pavadinime pavartoti žodžiai iš užkalbėjimo teksto. 

Žodžių variantai neretai padeda lengviau suprasti jų etimologiją. Tarkim, žodis drobùžis („apdaras, drapana“) kur kas aiškiau už drabùžį nurodo žodžio kilmę. Arba veiksmažodis sirbi̇̀nti nekelia abejonių dėl vaiskrūmio ir pačių uogų serbeñtų žodžio kilmės. Kai kuriuos žodžius, daugiausia iš liaudies dainų, intuityviai supratau, bet tikros reikšmės nežinojau. Žodyne radau galimus atsakymus. Kad ir kalėdinė daina iš Juškų dainyno, kur minimas prausynas: „O mes parvešim baltų bielynų, mergoms prausynų.“ Įtariau, kad čia bus koks nors muilas ar kažkas panašaus. Žodynas patvirtino, kad tiek prausynas, tiek prausylas reiškia „prausimosi ar kosmetinę priemonę“. Taip pat tiksliai nežinojau, kad dainose ne kartą girdėtas žodis lydúoti reiškia „skalauti“: „Žuvų šakelėm galvą šukuoja, po Duinojėlį plaukus lyduoja.“ 

Kai kurių liaudies dainose minimų žodžių nebuvo net žodyne, bet aptikau panašių, bendrašaknių, leidžiančių nuspėti galimą reikšmę. Pvz., sutartinėje nuo Zarasų yra minimos minelės ar mineliai: „Kas tenai gieda / Šventų minelių giesmę?“ Žodyne buvo žodžiai minyčia – „vienuolynas“ ir minyškà – „vienuolė“. Tai vienas iš galimų atsakymų. Aišku, nereikėtų atmesti, kad mineliai (ar minelės) – nuo atminų, linamynio. Bet šiuo metu mano filologinė nuojauta kužda, kad žodis „šventas“ čia atsiradęs jau dėl krikščionybės įtakos. Žinoma, galiu būti ir neteisi.

Toks pat nepatvirtintas mano spėjimas – apie lãkių („grūdų lėkimas vėtant; javų derlius“) arba lakį („grūdų birimas, kritimas iš varpų kuliant; derlingumas“). Jis leidžia numanyti, kokios kilmės gali būti sutartinės refreno žodis lakiūtė („Sidabro lakiūtė, sidabro“). Juolab kad sutartinė yra kaip tik iš paruginių ir joje apdainuojama rugiapjūtė. 

Tam tikrą mano dalį maitina laukiniai žvėrys. Turėdama laisvą valandą neretai apeinu ratuką mišku per Ribiškes. Kiekvienąsyk pamačiusi tuos ąžuolynus, kalvas patiriu stebuklą ir žinau: erdvė mane įsileido. Ir tiesiog einu, lyg iš inercijos, galva tokia pilna minčių, kad gamta tarsi lieka anapus. Ji tiesiog yra. Tokia būsena. Bet štai prieš pat išnirdama iš miško susiduriu su stirna. Ji stovi per kokius dešimt žingsnių nuo manęs. Ir nebėga. Tiksliau, nubėga, bet ne išsyk. Stovime ir žiūrime viena į kitą. Gera būti tas kelias akimirkas taip arti gyvūno. Pasivaikščiojimas iškart įgauna kitą krūvį, viską išvalo ir sustato į vietas. Su žodžiais yra kažkaip panašiai. Būni su jais kasdien, kaip gerai pažįstamame miške, kur jie – tarsi fonas. O tada vienas kuris seniai girdėtas ar visai negirdėtas išnyra iš gūdumos, kaip ta stirna. Rodos, stovi ir žiūri į tave. Ir tu patiri stebuklą. Kalbos.