Mindaugas Kvietkauskas. „Uosto fu­ga“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Mindaugo Kvietkausko kultūrinės eseistikos (paties autoriaus apibūdinimas) knyga – netipiškas skaitymo patyrimas. Dabartinės eseistikos, publicistikos ir panašaus pobūdžio lektūros kontekste šio leidinio nelabai yra su kuo lyginti, nes pas mus kol kas dominuoja „autobiografinė-egocentrinė“ eseis­tika. Jaučiuosi visiškai įpratusi prie vyriškosios egoistinės raštų mokyk­los, kur kalbantysis yra didelis didelis, o kiti – maži maži. Ir prie dalykų, plaukiančių iš tokios santykių subordinacijos: susireikšminimo ir nykumo, apimančio skaitant tokius tekstus. Tokia literatūros lauko situacija priveda prie savotiškų reiškinių, kaip Kęstučio Navako vaišių stalo fotografijos ir dramatiškos meilės istorijos feisbuke, nuosekliai lankomos ir laikinamos jo gerbėjų, arba Aido Marčėno manymas, kad kiekviena jo mintis tokia neprilygstama, jog be diktofono, kaip galima numanyti iš „Kasdienyno“ (2016), poetas neina net į sporto klubą – kad visa, ką galvoja, sugultų storėjančiose užrašų knygose. Trumpai tariant, mūsų rašytojai vyrai pritingi skaityti (iš šitų gretų išbraukčiau Rolandą Rastauską, gal, gerai pagalvojus, dar ką nors) ir labiausiai domisi savimi bei kolegomis.

Kvietkauskas renkasi kitokią taktiką. Jis skaito ir nesidrovi paėjėti paskui kitus. Kvietkausko laikyseną kito atžvilgiu nusako raktinis knygos pavadinimo žodis – fuga. Autorius šį terminą paverčia santykio principu – nuolat pabrėžiama fugos kaip vijimosi reikšmė. Vytis kaip fugoje – nereiškia aklai sekti kam nors iš paskos, veikiau priešingai – tai būdas atrasti reikšmę, sekant kartais ir labai nežymiomis nuorodomis, užuominomis.

„Kokia priežastis kartais sujungia į kryžmes skirtingais reljefais vingiuojančius kelius?“ (p. 61) – esė „Amžino judesio meistras“ klausia autorius. Atrodo, kaip tik iš tokio klausimo randasi intelektualinė jo aistra, pajėgi (at)kurti įdomius siužetus. Pagrindinis šios knygos veikėjas – intelektualas iš pašaukimo. Jis ne vien skaito ir mąsto, šie veiksmai greičiau yra esminės laikysenos padarinys – nuolatinės pastangos matyti tai, kas supa, matyti ir permanyti, arba sekti tais citatoje įvardijamais takais, kuriais ėjimas neretai reikalauja alpinisto užsispyrimo ir intuicijos. Būtent tai knygos pasakotoją veda ieškoti prapuolusių Uosto gatvės adresų, kadaise svarbių M. K. Čiurlioniui ir S. Kymantaitei, Cz. Miłoszui ir J. Waszkiewicz, kurti galimą prapuolusios J. K. Glaubico biografijos siužetą etc. Toks knygos pasakotojas pasirodo dalyje tekstų, kuriuos būtų galima pavadinti intelektualinėmis esė. Tai tekstai, parašyti iš mokslinių ieškojimų, skirti atskiriems kultūroms klausimams, ryškioms jos figūroms.

Kita tekstų grupė – visuomeninės esė. Jas labiau norėtųsi vadinti publicistika, vien siekiant reabilituoti šį šiuolaikinės žurnalistikos suniokotą žanrą, privertusį rimtesnius autorius kraustytis į esė teritoriją ir joje užsiimti nebūtinai tuo, kas pastarajai priklauso. Šiuose tekstuose formuojama visuomeninė autoriaus pozicija, nagrinėjamos nūdienos aktualijos: lituanistikos klausimai mokykloje, kultūrinio Vilniaus kraštovaizdžio problemos, mažos literatūrinės bendrijos savivokos bei kultūros prestižo klausimai ir kt. Autoriaus laikysena –­ reaguoti į tas problemas, kurios išties rūpi, t. y. asmeniškai, bet su derama erudicija, kuri kaip tik ir leidžia asmenišką poziciją pagrįsti ir iškelti į viešo svarstymo lygmenį (tai atrodo būtina, bet retai teįgyvendinama sąlyga).

Manau, daugelis skaitytojų pirmiausia į šią knygą reaguos iš savo vertybinių pozicijų, nes ir jos autorius pasižymi ryškia vertybine laikysena, kuri dabarties kontekste pavadintina antipostmodernia. Kodėl man tai atrodo svarbu? Susigriauti didžiuosius naratyvus labai norime, bet tik šaudom taikliais Vakarų postmodernistų šoviniais į nesamus taikinius. Vieši mūsų kultūros klausimų svarstymai neretai pagrįsti kiek keista praeities baime, savos kultūros drovėjimusi. Retas kuris šių svarstymų besiimantis pasinaudotų Krėvės „Skirgailos“ turiniu kaip netikėtai aktualiu iš šiandienos rūpesčių perspektyvos ar naujam gyvenimui prikeltų Vaižganto „kovos dėl kultūros“ imperatyvą. Kvietkausko pozicija man atrodo kaip iš esmės teigiama savo kultūros atžvilgiu, be keisto gėdijimosi ir drovumo, lyg Žemaitė būtų mūsų į Vilnių su dešrom aplankyti atvažiavusi senelė, kurią nepatogu parodyti draugams. Matyti kultūrą kaip tęstinę, kaip kultūrą tarp kultūrų, surasti klasikiniuose tekstuose imperatyvus šiandienai reflektuoti, kalbėti apie keliamas problemas kaip apie turinčias sprendimus –­ tai pozityvus ir prasmingas požiūris į neretai akligatviuose atsiduriančius klausimus. Tik apie šiuos dalykus kalbėdamas Kvietkauskas yra labai rimtas, kartais atrodo, kad kalba suraukęs antakius ar lengvai pakėlęs toną, o tekstams praverstų kad ir leng­va šypsena. Galbūt ji padėtų išvengti vietomis prasimušančio patoso.

Skaitydama aktualijoms skirtus Kviet­kausko tekstus, mėgindavau atspėti parašymo datą – dažniausiai nepataikydavau, nes paaiškėdavo, kad tekstai rašyti gerokai seniau. Tai, žinoma, nėra geras ženk­las, nes tokių tekstų senėjimo progresija atvirkščiai proporcinga jų sprendimo greičiui. Regis, nereta prob­lema išaugo. Ko gero, labiausiai reikėtų pabrėžti kultūros ir literatūros mokslo biurokratijos augimą ir humanitarikos prestižo smukdymą. Dabartinių aktualijų kontekste, kai ministrai svarsto, jog mokslo institutai – turtingų valstybių prabanga (tuo pat principu kaip kailiniai prabangos, o ne būtinybės dalykas), visapusiškam dialogui, tolerancijai, pagarbai savai kultūrai kviečiantis Kvietkauskas man pasirodė kažkada, laukinio kapitalizmo laikais, A. Zalatoriaus sukurto vaizdinio įkūnijimas: smuikininkas Gariūnų turguje.

Rimantas Kmita. „Pietinia kronikos“. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ herojus Rimants Kmita (šių dviejų Kmitų, nors jie ir labai panašūs, nederėtų painioti) galėtų būti tas, kuris laukinio kapitalizmo laikais išgirdo Gariūnų turguje grojančio smuikininko melodiją. Iš tipingo Šiaulių vaikino, įsitraukusio į kontrabandinę prekybą, perėmusio agresyvų kiemo vaikinų elgesio kodą bei pasaulėvoką ir susirūpinusio realizuoti tokį įvaizdį (turėti tinkamą sportinį kostiumą (treningiukus), odinę striukę (kožą) ir t. t.), tampa ilgaplaukiu, su lengvu drovumo jausmu knygas skaitančiu ir humanitarinius mokslus studijuoti pasirinkusiu Rimantu Kmita.

Perskaičius romaną pirmiausia pagalvojau – pagaliau kone po šimto metų vėl turim auklėjamąjį (bildungs) romaną, kuris pretenduoja į bestselerį, na, bent jau knygynų lentynose puikuojasi greta P. Coelho, o visas feisbukas dėkingas ūžia apie patiriamą skaitymo malonumą. Be to, šio herojaus paskleista aura beveik tampa reiškiniu – į knygos pristatymus renkasi nežinia iš kur treningus ištraukę kolegos, o šiaulietiškos šnektos intarpai romaną skaičiusiųjų kalboje jau tampa bendru susikalbėjimo kodu. Kiekvienam laikui – savas Liudas Vasaris. Šįkart jis pasakoja apie savo brandą ir išsivadavimą iš gariūnmečio Šiaulių, kurie knygoje atrodo ne ką mažiau kaustantys ir riboti, negu Vasariui buvo kunigų seminarija.

Savo Šiaulių herojų įgarsinti autorius pradėjo versdamas P. Lenzo romaną „Čia aš varatarius“. Vokiečių kalbos Berno tarme kalbantis romano herojus lietuvių skaitytojams prabilo šiaulietiškai. Nujaučiu, kad tai yra viena svarbesnių Kmitos romano ištakų – noras su(at)kurti išties šia tarme kalbantį asmenį, kurio vidinis balsas, aprangos kodas, svajonės ir tikslai reprezentuotų specifinį laiką ir erdvę, mentalitetą, pradėtą formuoti sovietinėje Lietuvoje ir išbandomą intensyviai besikeičiančio Nepriklausomybę atgavusios šalies ir bendruomenės laiko.

Geriausiai veikėjo mąstymas atsiskleidžia užsienyje – skyriuose, kuriuose jis kaip perspektyvus regbininkas keliauja į Vakarus. Susidūrimas su tokiais „elementariais“ dalykais, kaip savaime atsiveriančios durys ir kt., parodo, kokia vis dėlto tvirta buvo geležinė uždanga. Ir tai – patys juokingiausi knygos skyriai, mat autorius, sudurdamas dvi prasilenkiančias realybes, išgauna stiprų komizmo efektą. Apskritai bene didžiausia šios knygos stiprybė – ne skaitytojo graudinimas, kokie mes vargšai potarybiniai jaunuoliai buvom (nors graudumo efektas išeina gal ir dar stipresnis), ar, priešingai, gyrimasis, kokie šaunuoliai, kaip deramai ir sąmoningai priėmėm laisvę, naują tik­rovę ir jos išbandymus, bet juokas ir mums literatūroje dar visiškai nepažįstamas mąstymo tipas. Visi esame matę (kam labiau nepasisekė – susidūrę) treninguotus vyrukus, kurių didžiuma ne vieno džiaugsmui iškūrė pas anglus ir airius, tačiau, manau, retas mūsų mėgino galvoti, kaip tie vyrukai mąsto. Kmita atvesdino šį vyruką į lietuvių literatūrą ir, mano manymu, tai labiausiai pavykusi jo romano dalis. Atrodo, autorius tikrai surado herojaus kalbą, puikiai perteikė mąstyseną, elgsenos logiką (nepaisant to, kad gal kartais jis kiek per gudrus, patobulintas išsilavinusio autoriaus, jo globojamas, kai susiduria su mąstymo uždaviniais).

Tačiau drauge kyla klausimas, kodėl šis herojus mums simpatiškas? Kodėl mielai vilkime treningus pristatymuose, kodėl žaidžiame „pacanus“ ir „čiolitas“, nors apskritai nesame linkę jiems simpatizuoti? Būtent dėl transformacijos, nes tikras happy endas, anot knygos, yra kelias į literatūrą. Tai ir daro šį veikėją mums savą, skatina tapatintis. Kmita iš esmės parašė geidžiamos istorijos tipą: ji mums patraukli ir suprantama, bet tai ne ta istorija, galinti sukrečiančiai pasakyti, kokie skirtingi yra žmonės ir kodėl mus gąsdina tie agresyvūs kačiokai, treninguoti, bmwuoti. Ko gera, su šypsena galima sakyti, kad Kmita bus prašęs popromaną, turintį laimingą pabaigą ir pagaliau patenkinantį literato lūkesčius.

Dabar reikėtų trumpam stabtelėti prie to, kaip Kmita savo veikėją ugdo ir keičia. Čia prasideda romano duobės. Atrodo, Kmita yra gerai pajutęs Šiaulių vyruką, taip pat žino, kad jis pasikeičia, bet nežino – kaip ir kodėl. Visą paaug­lystę troškęs dermantovkės (pigesnė kožos atmaina), vieną vasarą kaime ant aukšto suranda odinę lakūno striukę, priklausiusią seneliui. Ir nusprendžia –­ su ja bus kietas, ne toks kaip visi. Striukė suveikia kaip stebuklingas tapatybę transformuojantis apsiaustas, nes autorius nesugalvojo ar neatskleidė, dėl kokių priežasčių ėmė kisti veikėjo mąstymas, kodėl jis iš „toks kaip visi“ užsimanė būti „kitoks“. Apskritai palėpė kaime –­ vienas svarbesnių „ugdomųjų momentų“, ji atsiveria kaip prarasto laiko, kitokio mąstymo erdvė su senais žurnalais, knygomis. Palėpė čia beveik tokia, kaip ją apdainavo psichoanalizės gerbėjai – ji atveria žmogui tai, ko jis apie save nežino, ar dar tiksliau –­ savikūros kryptį. „...man daug svarbesnė yra mana istorija, net jeigu jinai laužta iš piršto kaip ka apie mana senelį“ (p. 318), – sako besikeičiantis ir savikūros ėmęsis herojus. Tokiai transformacijai apibūdinti, ko gero, esminės knygos sąvokos – originals ir padielkė, nuolatinis jų santykio reflektavimas. Tai sąvokos, apibūdinančios laiką, posovietinę erdvę, žmogaus mentalitetą, kitaip tariant – jas pasitelkus analizuojama sociokultūrinė aptariamo pasaulio situacija. „Nebuva jokių valčių gaut’ ne padielkes. (...) Bet kam įdomūs originalai iš antrų rankų? Jie yra išsunkti, išspausti, nutrinti. Jie visiškai nebetur’ galias svaigint’ i įtraukt’ į sava sūkurį, kaip ka įtraukdava Mačernis a Hese“ (p. 352). Alternatyva, arba galios suteikimas, tampa savo paties rankomis perdirbami daiktai (kol tampa originalais) ir literatūros studijos. Taigi veikėjo branda atrandama kaip galia prasimušti pro rajono mentaliteto formuojamą pasaulėvaizdį ir atrasti individo galią, labai svarbią naują istorijos etapą pradedančioje bendruomenėje.

Romanas į antrą pasakojimo pusę išskysta ir iš gerai suausto literatūrinio pasakojimo tampa paskirų įvykių, kurie labiau paklūsta autobiografinei, o ne literatūrinei logikai, aprašymu. Romanui būtų pravertusi redaktorė (-ius), drąsiai braukiusi pasikartojančius juokus, ištęstus pasakojimus.