Virginija Cibarauskė. Viršutiniai poezijos aukštai

Martynas Pumputis apžvalgoje pristatė poezijos knygas, kurių skaityti neverta. Metaforiškai tariant, savo recenzija-eskalatoriumi nukėlė į poetines žemumas. Kelias iš kritiko aptartų knygų ir aš norėjau recenzuoti, bet vargu ar ką daugiau (ar geriau) apie jas galėčiau pasakyti. O kad viskas neatrodytų taip beviltiška, pristatysiu poezijos knygas, kurios veda aukštyn. Tad štai eilėraščių rinkiniai, kuriuos derėtų perskaityti. Nebūtinai poezijos viršūnės, bet tikrai ne žemumos.

Dėmesio taip pat verta, kad visus tris aptariamus rinkinius išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Nors kartais ir ši leidykla nesibaido prastų lietuvių poetų rankraščių, vis dėlto jos logotipą drąsiai galima laikyti geros poezijos ženklu.


Nerijus Cibulskas. „Epoché“

Ketvirtos Nerijaus Cibulsko eilėraščių knygos pavadinimas – aliuzija į fenomenologinę filosofiją, tyrinėjančią, anot Maurice’o Merleau-Ponty, esmes. Pavyzdžiui, suvokimo esmę. Pamatinė fenomenologinė prielaida – sąmonė visuomet nukreipta į pasaulį. O epoché, arba fenomenologinė redukcija, – atmetimas išankstinių prielaidų, dėl kurių negebame pamatyti daiktų ar reiškinių (kitaip – fenomenų) esmių.

Pirmasis rinkinio eilėraštis „Opera“ – dar viena rimta nuoroda į rimtąją literatūrą. Pavadinime slypi aliuzija į Johno Bartho romaną „Plaukiojanti opera“ („The Floating Opera“, 1956). Šią nuorodą viename interviu atskleidė pats autorius. Interviu perskaičiau jau užvertusi „Epoché“, o geriau būčiau neskaičiusi, nes maniau, kad eilėraštyje pasirodanti plaukiojanti opera yra aliuzija į vaiduoklišką namą, plaukiojantį teatrą, kuriame susikraustė mumių šeimynėlė kilus tvanui Tove Jansson apsakyme „Baisus vidurvasaris“. Intertekstualumas taip jau veikia – nuorodas, aliuzijas šifruojame pagal savo išsilavinimo (ir humoro) laipsnius. Gaila, N. Cibulskas, kaip ir dauguma lietuvių poetų, juokauti nelabai linkęs.

 

Nerijus Cibulskas. „Epoché“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Nerijus Cibulskas. „Epoché“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Ir fenomenologinės knygos aspiracijos menkai pagrįstos, nors antrojoje „Epoché“ dalyje iš tiesų vyrauja eilėraščiai, kuriuose siekiama pamatyti (suvokti) konk­rečius objektus: papūgos, kolumbariumo, akmens ir kt. esmes. Tačiau vietoje pastangos nuvalyti nuo suvokimo apnašas, atsiradusias dėl dominuojančio kultūrinio tinklelio, ir pamatyti daiktus, kokie jie yra, vyrauja akivaizdi pastanga sukeistinti, transformuoti. Iš visų jėgų, kaip sakoma, „per negaliu“, „[R]ašyti savaip“ (p. 20). Bet ką šiuo atveju reiškia „savaip“? Reiškia rašyti labai poetiškai, manieringai. Regėti pasaulį kaip pasaką, magiškų transformacijų vietą. Kadaise Henrikas Radauskas ar jo lyrinis subjektas tvirtino pasauliu netikintis, tikintis pasaka. N. Cibulskas seka klasiko pėdomis, kitaip tariant, eilėraščių rinkinyje vyraujantis žvilgsnis yra ne apvalytas, o tikslingai ir nuosekliai „nustatytas“. Išankstinės prielaidos, kas yra ir kokia turi būti poezija, tradicinės ir jomis nė karto nesuabejojama. Ar tai blogai? Žinoma, ne. Tačiau mažai ką bendra turi su deklaruojamu suskliaudimu.

N. Cibulsko eilėraščiai, kaip ir ankstesnėse knygose, primena svaiginančias arabeskas: „Popietė buvo gelsvas ikras, kurio sienelėmis slydo pirštai“ (p. 7); „Valandos susiaurėja / iki tiksinčių geležinkelių be krypties“ (p. 41); „akmuo gali įsirausti į akmenį / saugumo jausmas nepavaldus / jokiam dėsniui“ (p. 49). Gražu. Kartais toks grožis net sužeidžia (tiesa, ne itin giliai). „Epoché“ vartoti vertėtų saikingai – poetinis manieringumas greitai pabosta, arabeskos ima blankti. Stipriausi eilėraščiai: „Ir šito gana“ (p. 11), „Papūga“ (p. 30), „Trupmenos“ (46-48), „Epoché“ (p. 49).


Greta Ambrazaitė. „Adela“

Antrasis Gretos Ambrazaitės eilėraščių rinkinys pavadintas poetės proprosenelės vardu, moters ir jos šeimynykščių atvaizdai puošia knygos viršelį, skirtuką. Gražu, bet skaityti pradėjau dvejodama. Prisiminiau Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarį“ (2018), kuriame ryškinamas daugiabriaunis santykis su tėvu, Linos Buividavičiūtės poeziją, svarbiu dėmeniu pasirenkančią kalbančiosios santykį su motina, brandos temą. Tėvų, protėvių veidai ir balsai šiandienėje poe­zijoje – gana dažni, suteikia tikros ar tariamos gelmės. Vadinamojo istorijos jausmo. Jau nekalbu apie poezijos kanoną: Janinos Degutytės skausmingi poetiniai dialogai su motina, Sigito Parulskio ankstyvąją ir pačią stipriausią poeziją generavusi nevykėlio sūnaus drama, tėvažudystės fantazijos.

Mano dvejonės nepasitvirtino. Adela, kaip ir eilėraščiuose šmėsteliantys močiutė, baba, krikštatėvis, taip pat XIX a. jaunas poetas, jūreivis, vienuolis, sirenos, Mergelė Marija ir pati istorija su šalmu, yra vaizduotės vaisiai. Šie vaidmenys, kaukės, įsikūnijimai suteikia galimybę poetei save peržengti, suskliausti: „nes kiekvienas vaizduotės / vaisius turi nesandarias akis / duris ir lubas pro kurias / be perstojo rausiasi iš savęs“ (p. 34).

 

Greta Ambrazaitė. „Adela“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Greta Ambrazaitė. „Adela“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Nors G. Ambrazaitės eilėraščiuose daug vadinamojo ribiškumo, dėl kaukių, vaidmenų ir įsikūnijimų (ar persikūnijimų) tekstai neprimena dabar populiarių asmeninių išpažinčių. Istoriniai, literatūriniai kontekstai praturtina ar inkrustuoja vaizduotę kaip praėjusio laiko brangakmeniai: „šį pavasarį man kaip niekada dilgčioja po oda / inkrustacijos“ (p. 23). Kitaip tariant, vaizduotę praplečia, prisodrina. Pasaulinės ir asmeninės istorijos suteikia galimybę save pamatyti ir išsakyti naujai. Taip pirmame rinkinio eilėraštyje „Rankinis laikrodis“ užveržus sustojusio laikrodžio (šeimos relik­vijos) kilpą tarsi iš gausos rago pasipila neatpažįstamų, svetimų gyvenimų artefaktai: „pro pirštus išbyra juodžemis / kartu su juo indaujos, kirviai, skarmalai / įsimeta į kambarį ledukas seilių / (...) / bet mes neliečiam laikrodžio – / kad neatgytų / brangių, tačiau neatpažįstamų / žmonių veidai“ (p. 13). Kita vertus, nėra demonstratyvaus siekio sukeistinti, pagražinti, kaip, pavyzdžiui, N. Cibulsko knygoje: „Gyva visa kas dunkso / nesiekiant jėga iškelti // sirenos yra kaip žodžiai – / kai laikas, iškyla pačios“ (p. 40).

Pagrindinis „Adelos“ leitmotyvas – sąmonės gebėjimas sluoksniuotis, klajoti mažiausiai keliose plotmėse tarp čia ir ten, dabar ir tada. Būsenos, kai nepažįstami, neatpažįstami dalykai tampa savi, kartais ribinės, baugios (skyriai „Kajučių virpėjimas“, „Savižuvės“), o kartais – tik žaidimas („Radiniai nugrimzdusio laivo triumuose“). Šių būsenų išklotinės – „Adelos“ eilėraščiai – kelia tikrumo, savasties, sąmonės ribų klausimus: „tikras yra tik slidus / tiesos ir fantazijos dumblas“ (p. 81).

Rinkinys vientisas, konceptualus. Eilėraščiai gerai, kartais net kiek per stipriai suveržti, primena keistą mezginį. Atrodo, megzti pradėta laikantis schemos, bet galutinis rezultatas steigia savą logiką. Geros knygos požymis – eilėraščius, jų frazes norisi cituoti, iškelti į šviesą, rodyti, stebėtis. Stipri, tamsi, sudėtinga, bet ir atvira (nors neatviraujanti) poezija.

Antrieji rinkiniai daugumai poetų ir poečių tampa rimtu išmėginimu, nes nuo intuityvaus, pusiau sąmoningo rašymo tenka pereiti prie intencionalios kūrybos, naujų technikų mokymosi, savidisciplinos. Rašymas vis labiau primena amatą, o ne išsiliejimą. Kitaip gresiama užstrigti amžinoje kartotėje. G. Amb­razaitė tęsia debiutinėje knygoje „Trapūs daiktai“ (2018) užčiuoptas temas, bet į jas žvelgia giliau, poetinius atradimus perteikia subtiliau ir kartu daug tiksliau, aiškiau. Akivaizdu – išmokta daug.


Antanas Šimkus. „Vakaras dega“

„Vakaras dega“ – trečioji Antano Šimkaus poezijos knyga. Pirmoji, pavadinta „Skradžiai“, pasirodė daugiau nei prieš 20 metų – 1999-aisiais. Tik pradėjus skaityti „Vakaras dega“ neapleidžia įspūdis, kad tai jauno poeto eilės – galbūt net debiutanto. Iš pirmo žvilgsnio tekstai primena Daivos Čepauskaitės rinkinį „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017). Kitaip tariant, skambūs, paprasti A. Šimkaus tekstai galėtų būti skirti vaikams. Vyrauja tradiciniai rimuoti ketureiliai, poetiniame žodyne dominuoja atpažįstami (arba iki skausmo nugroti) lyrikos topai: vėjas, paukščiai, žiogas, namai, traukinys, peronas. Poetas rašo tarsi programinės mokyklinės poe­zijos įkvėptas – neoromantikų Jono Aisčio, Salomėjos Nėries. Iš vadinamosios naujesnės poezijos ataidi Marcelijaus Martinaičio, dar jauno Aido Marčėno intonacijos. Net V. Šimkaus rinkinio struktūra chrestomatinė – skyriuose dominuoja metų laikai. Pirmajame – žiema ir taip toliau iki rudens.

 

Antanas Šimkus. „Vakaras dega“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Antanas Šimkus. „Vakaras dega“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Dar neįpusėjus knygos tampa aišku, kad „Vakaras dega“ autorius – toli gražu ne jaunas poetas. Nors eilėraščių struktūros sufleruoja poetinį naivumą, turinio lygiu tekstai sodrūs. Kitaip tariant, turiningi. Orientacija į lyrinę tradiciją – sąmoninga, o ne išprusimo stokos nulemta. Manieringos (sudėtingos) metaforos, žaidimai forma, intertekstų gausa neblogai maskuoja turinio seklumą, ypač jei skaitytojas – pats ne itin praprusęs. Arba snobas. O tradicinės struktūros, atpažįstami topai itin išryškina tekstų duobes, skyles. Plagiarizmą. Duobių ir skylių A. Šimkaus rinkinyje yra, tačiau stiprių eilėraščių daug daugiau: „Pakraščio kronikos“ (p. 14), „Atodrėkis“ (p. 15), „Vežėčios“ (p. 16), „Lesyklėlė“ (p. 20), „Tyliai tyliai“ (p. 22), „Vidiniam mieste“ (p. 33), „xxx“ (p. 36), „Rugpjūčio kieme“ (p. 58), „Vienatvė tavo geležis“ (p. 66), „Vakaras dega“ (p. 73). Man rinkinį vainikavo „Namų“ (p. 51) – eilėraštis apie poezijos rašymą (nors šiaip eilėraščių apie rašymą nemėgstu – paprastai jie gana banalūs, net vulgarūs, trykšte trykštantys egocentrizmu). O V. Šimkaus tekstą norisi išmokti atmintinai. Ant kreivos obelies besisūpuojančių „tamsos obuolių“ – poeto namų – vaizdinys plėtojamas pasitelkiant vaikišką skaičiuotę primenančius paprastučius rimus, sūpuojančią ritmiką. Eilėraštis hipnotizuoja ir kelia šiurpą. Tarsi žiūrėtum nuo tilto į juodą upės vandenį. Negali liautis žiūrėti, vis stiprėja jausmas, kad vanduo pamažu įtrauks.

Sakoma (ir pati taip ne kartą sakiau), kad geram rinkiniui užtenka poros tikrai stiprių eilėraščių. Vertinant šiuo kriterijumi, „Vakaras dega“ – labai geras rinkinys. Ypač pavargusiems nuo pretenzijų į gelmę ir didybę: „Liepa svyra į antrąją vasaros pusę. / Ir sutemsta vos vos, kad beveik ir nejusi – / (...) // Jau nepamenu, ko ėjau aš šiandieną į miestą. / Gęsta smilksta nusėda, smilksta gęsta nusėda / Pelenai, pelenai, ir nakties cigaretės / Šitaip kvepia žvaigždėm, šitaip skleidžias iš lėto // (...) / Nežinau, kas toliau, bet tikiu – atrakina / Tas duris tiktai tas, kas nežino, nežino...“ (eil. „Liepos 19-osios“, p. 49)


Virginija Cibarauskė – profesionali vidutinio amžiaus literatūros kritikė trumpu sijonu.