Kai 2024 m. rugpjūtį iš Lietuvos rašytojų sąjungos knygynėlio pasiėmiau solidžios apimties, daugiau nei 700 puslapių Viktorijos Daujotytės knygą, nė nepamaniau, kad ji netrukus keliaus į bestselerių ir „Metų knygos“ kategoriją, – įsivaizdavau ją kaip kamerinį, mažai auditorijai skirtą leidinį. Toks lūkestis susijęs ne tiek su pačia knyga, kiek su išankstiniu, pasirodo, nelabai teisingu įsivaizdavimu apie visuomenės skaitymo papročius, mat vien knygos apimtis, mano manymu, turėjo skaitytojus atšaldyti, bet anaiptol.

Jūratės Sprindytės, Renatos Šerelytės, Giedrės Kazlauskaitės palankūs atsiliepimai apie knygą rodo, kad ji pasiekia labai skirtingų kartų auditorijas, o mįslingiausia tebėra tai, kad ne tik minėtos recenzentės, bet ir mano asmeniškai apklausti skaitytojai liudijo tapatinimosi, bendros patirties pojūtį, nors dalis jų neturi nieko bendra su šių tekstų erdvėlaikiu ir priklauso kitai generacijai, istorinei patirčiai. Tai rodo, kad su konkrečia vieta – pokario Žemaitija – ir konkrečiomis aplinkybėmis susaistytas autobiografinis pasakojimas turi universalumo, ergo literatūros, matmenį.

Viktorija Daujotytė. „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, V.: Rašytojų sąjungos leidykla, 2024

 

Knygos populiarumą siečiau ne su tuo, kad skaitytojams smalsu sužinoti detalių apie profesorės gyvenimą (tai neretai yra akstinas skaityti autobio­grafinius žinomų žmonių tekstus), bet su šių pasakojimų gebėjimu užčiuopti ir analizuoti svarbius ryšius tarp žmonių (artimiausi giminės, kaimynai, kolegos), derinant tai, kas patirta, su tuo, kas įsivaizduojama kaip patirta ar matoma kaip patirties (ir nenugyventos biografijos) galimybė. Ši autorinė nuostata savaime plečia autobiografinių tekstų ribas, priartina juos prie fikcijos, o drauge patį gyvenimo rašymo procesą padaro tekstuose eksponuojamu, reflektuojamu dalyku. Kitaip tariant, V. Daujotytė apnuogina bet kurio autobiografinio teksto sąlygiškumą, nepatikimumą ir tokiu būdu kviečia skaitytoją žiūrėti į gyvenimo aprašymą ne kaip į užbaigtą siužetą, objektą, bet kaip į procesą, atminties darbą, kuris yra kiekvieno iš mūsų daugiau ar mažiau savirefleksyvi praktika. Tai lemia knygos atvirumą skaitytojui ir jos komunikatyvumą.

Gyvenimo tekstų rašymo procesualumą autorė rodo dviem lygmenimis: kalbėdama apie atminties nepatikimumą, akcentuodama vaizduotės bei mokslininkės, tyrėjos patirties dalyvavimą autobiografinio rašymo procese ir sudėdama į vieną rinkinį skirtingo pobūdžio skirtingu laiku rašytus tekstus, kurie neretai pateikia to paties biografinio įvykio versijas, nors šito autobiografas, norintis įtikinti skaitytojus pasakojimo tikrumu, turėtų vengti. V. Daujotytė knygoje kaitalioja registrus: panardina skaitytoją į pasakojimo tankį ir periodiškai jį „nubudina“, imdama svarstyti paties autobiografinio teksto prigimtį. Pasakojimo apie Bladzę (Vladislavą) pradžia: „Atsimenu ją mažai, bet atsimenu vis daugiau, vis iš giliau – ir tai, ko iš tiesų gal ir neatsimenu.“ (P. 369.) Kokiu būdu daugėja atminties apie tuos, kuriuos mažai atsimeni? Tai vienas iš aspektų, kurį įvairiais rakursais atskleidžia knyga, rodydama, kaip susikuria atmintis ir net savotiška jos istorija, kuri formuojasi jungiant savo patirtį, kitų pasakojimus, kultūros istorikės žinias ir vaizduotę. (Poetine forma vaizduotės ir biografijos ryšius apmąsto Mindaugas Nastaravičius savo naujausiame poezijos rinkinyje, šiuo požiūriu abiejų autorių knygos  dialogizuoja tarpusavyje ir tęsia viena kitos keliamus klausimus.)

Daugiskaita paantraštėje (autobiografiniai tekstai) slepia skirtingo pobūdžio autobiografinio rašymo praktikas: motinos biografiją, ankstyvą dienoraštį, gimtosios vietos istoriją, pasakojamą kuriant pažinotų žemaičių portretų ir kraštovaizdžio istorijos dermę. Šie tekstai atskleidžia ne tik skirtingus autobiografinio rašymo režimus, rodančius, kaip tai, kas aprašoma, priklauso nuo pasirinktos kalbėjimo formos ir laiko, bet kiekvienas yra kaip atskira savarankiška knyga. Tiesą sakant, skaitydama šią knygą ją mačiau kaip dėžutę, kurioje sudėtos penkios at­skiros knygos.

Skirtingo žanro autobiografinių tekstų publikavimas viename leidinyje sukuria terpę ne tik svarstyti jų turinį, temas (tam nemažai dėmesio skirta ankstesnėse šios knygos recenzijose, todėl prie šių klausimų nesustosiu), bet kartu parodo autobiografinių pasakojimų sąlygiškumą ir sąsają ne tiek ar ne tik su pasakojamu gyvenimu, bet ir jo priklausomybę nuo situacijos, iš kurios pasakojama. Kaip pavyzdį pateiksiu vieną iš svarbesnių gyvenimo etapų, prie kurio nuolat grįžtama ne tik šioje, bet ir ankstesnėse autorės knygose, viešuosiuose pasisakymuose: tai metus trukęs mokytojavimas Žemaitijoje baigus mokyklą. Būtent šį laikotarpį ir studijų pradžią Vilniaus universitete dokumentuoja knygoje paskelbtas 1962–1964 m. dienoraštis. Kalbėdama iš laiko distancijos autorė nuolat mini tai kaip vieną svarbiausių patirčių, pabrėždama mokytojavimo svarbą, apibūdindama šį kelią kaip buvusią galimą biografiją. Gyvenimo periodas, retrospektyviai vertinamas kaip asmeninės istorijos ir mitologijos dalis, kuriai būdingas mokytojavimo kaip pašaukimo sudvasinimas, dienoraštyje atsiskleidžia per kasdienę tikrovę, kurią dienoraščio autorė patyrė kaip horizonto užsivėrimą: mokytojaujant aiškiai suvokta, kad to negana, kad nesutampi su ribomis, kurias siūlo provincijos mokytojos padėtis ir perspektyva.

Kuri biografinio pasakojimo „versija“ teisinga? Knyga siūlo atsakymą, kad abi. Tikrumas slypi pasakojimo situacijoje – kaip gyvenimas matomas būtent iš tos pozicijos, kurioje pasakojantysis tuo metu yra. Dienoraščio autoriai dar nežino, kokie bus jų išgyvenamų įvykių padariniai, rašymas ribojamas dabarties horizonto, o štai autobiografija yra tapsmo žanras, kurio pamatą sudaro pasakojimas, kaip asmuo tapo toks, koks yra. Taigi mokytojavimo išgyvenimas esamuoju momentu ir patirties reikšmė bei permąstymas asmens biografijos perspektyvoje yra du visiškai skirtingi to paties fakto pasakojimo modalumai.

Philippeʼas Lejeuneʼas straipsnyje „Composing a diary“ teigia, kad „dienoraštis yra atminties priešininkas, nes jis išlaiko tavo patirtį nepasikeitusią“^*. Kitaip tariant, tai, kokia esu dienoraštyje, kurį atsiverčiu po dvidešimties metų, ir kokią save atsimenu, – du skirtingi pasakojimai. Dienoraštyje kalba V. Daujotytė, kokios jau niekur kitur nėra, apie ją negali papasakoti ir pati V. Daujotytė, išleidusi knygą „Kai rašai, nebijai“. Būtent tokius procesus mums atskleidžia ši knyga, tam tikra prasme dekonstruodama autobiografijos kaip užbaigto monolitiško gyvenimo teksto galimumą ir vietoj jo pasiūlanti autobiografiją kaip įvairaus pobūdžio tekstų rašymo daugiskaitą. Sidonie Smith ir Julia Watson, kalbėdamos apie pasakotojo poziciją praeities atžvilgiu gyvenimo rašymo tekstuose, yra teigusios, kad praeitis – tai judantis taikinys, tad būtų galima sakyti, kad profesorės knygos skirtingų tekstų tarpusavio dinamika atskleidžia ir patį taikymosi procesą, ir judantį taikinį.

Reikia pasakyti, kad V. Daujotytė knygoje žaidžia pasakotojos pozicija ne tik leisdama kalbėti sau dvidešimtmetei, bet ir pozicionuodama save savo gyvenimo pasakojimo atžvilgiu kaip biografę. Keliose vietose savo, kaip kalbančios šiuo metu, poziciją autorė įvardija „po gyvenimo“, drauge kurdama paradoksą (kaip galima kalbėti apie savo gyvenimą „po gyvenimo“ jam tebesitęsiant?) ir sau suteikdama iš šalies pasakojančio, distanciją turinčio asmens poziciją (tokią, kokią užima biografas, tiriantis ir pasakojantis kito gyvenimą). Gyvenimas čia ima veikti ne kaip biologinė kategorija, susaistyta su vienu asmeniu, bet tam tikra prasme kaip kultūrinė kategorija, susidedanti iš daugybės baigtinių pasakojimų, žmogaus vaidmenų: dukros, dėstytojos, sesers, žmonos, mamos etc. „Jau po gyvenimo, po viso, kas buvo privaloma.“ (P. 21.) Turbūt neįmanoma diskutuoti su tuo, kaip žmogus traktuoja gyvenimą, bet man visąlaik kirbėjo mintis, o kas gi yra po gyvenimo, kai dar gyvenama? Knygoje tiesioginio atsakymo nėra (arba jo nepastebėjau), bet iš visumos svarstyčiau, kad po gyvenimo yra tam tikru požiūriu laisvės (gal net laisvės nuo gyvenimo) sritis, tai laikas, apie kurį beveik nėra ko pasakoti tradicine įvykio prasme, tačiau iš šios perspektyvos galima pasakoti apie gyvenimą kaip įvykusią istoriją ir jo atžvilgiu užimti pasakotojo poziciją.

Paskutinis dalykas, prie kurio norėčiau sustoti, yra koncentruočiausias knygos tekstas „Motina“, kuris atskleidžia dar vieną gyvenimo rašymo modalumą: motinos mirtis tampa impulsu pasakoti. Gyvenimo pabaiga yra staigus taškas, kuris eliminuoja autobiografijos galimybę ir atveria kelią biografijai, t. y. kito gyvenimą galima pasakoti tik iš trečiojo asmens perspektyvos. Ši knygos dalis atskleidžia savitą dviejų pasakojimo režimų sampyną, kai vienu metu skaitome ir biografiją, ir autobiografiją, nes motinos biografija yra pasakojančios dukros autobiografijos dalis, arba kitaip: pasakojanti dukra pati yra motinos biografijos dalis („ką sakai apie motiną, sakai ir apie save“). Knygos įžangoje išsakytas nerimas, „kad ne visada gali atskirti, kur baigiasi tavo ir prasideda kito [gyvenimas]“ (p. 9), yra susijęs su svarbia autobiografinių tekstų problema – kitų asmenų įtraukimu į pasakojimą, dažnai neišvengiant pavojaus jų gyvenimus tam tikra prasme nusavinti, subordinuoti asmeninei perspektyvai. Skyriuje „Motina“ matome nuolatinę pastangą reflektuoti ribą tarp savo gyvenimo ir motinos biografinio pasakojimo, sukurto jos portreto. Labiausiai tai išryškėja konstatuojant nedermę tarp kuriamo pasakojimo ir to, kokio jo būtų norėjusi motina: „[...] galvoju, kad motinai nepatiktų, kaip apie ją rašau; jei jau rašyti, tai kad gražu būtų, kad ir ji būtų graži, teisinga, išmintinga.“ (P. 130.) Tekste kartojasi mintis, kad motina nebūtų patenkinta savo portretu, kiek tai įmanoma, bandoma įtraukti jos pačios žvilgsnį į save: kaip ji save projektavo, matė, kaip būtų įsivaizdavusi papasakotą savo istoriją.

Motinos perspektyva sustiprinama žemaičių tarme užrašytais sakiniais, atkuriančiais galimą jos kalbėjimą, galėtus ištarti sakinius, cituojamas laiškas dukrai į Vilnių, bandoma aprašyti, kaip ji matė kitus savo vaikus, anūkus, kaip apskritai žiūrėjo į giminę. Tankiame motinos gyvenimo pasakojime tarsi savotiška tuštuma atsiveria tėvo nebylumas: „Tėvo gyvenimas taip ir liko mums, vaikams, nežinomas.“ (P. 121.) Svarbiausias dalykas, kurį norėčiau pridėti apie šią, mano požiūriu, stipriausią knygos dalį, yra tai, kaip dukros perspektyvoje formuojasi skirtingi motinos biografijos etapai: nuo motinos vaikystės, apie kurią liko tik fragmentiški pasakojimai, iki pačią autorę auginančios motinos, paskui – senstančios motinos. Būtent šis paskutinis etapas intersubjektyvaus santykio požiūriu pasirodė intensyviausias, paveikiausias, persmelktas graudulio ir gailesčio. Motina atlieka įprastus veiksmus, reiškiančius tai, kas ji yra: ruošia maistą, tinkamai palydi ir kt., bet juose jau yra įsispaudęs negalėjimo graudumas, nes daugybę metų kartojamas veiksmas ima rodyti ateinančią jo pabaigą („Pavasaris, pažliugęs kovas, jau šiųmetis – nebepalydėjo, apsiverkė: nabipadariau kap reikunti“, p. 35). Toks motinos portretas įsirašo į Romualdo Granausko, Juozo Apučio sukurtų įspūdingų senų žmonių portretų galeriją.

Ši knyga pasakoja apie Viktorijos Daujotytės gyvenimą nuo vaikystės iki universiteto, tačiau neapleidžia mintis, kad ilgametė dėstytojos, katedros vedėjos patirtis dar neįgavo pasakojimo formos, dar laukia, kol bus papasakota.

 

*      Philippe Lejeune, Composing a diary, in: „On Diary“, ed. by Jeremy Popkins & Julie Rak, transl. Katherine Durnin, Biographical Research Center by The University of Hawai’i Press, 2009, p. 169.