Toma Gudelytė. Vita Supernova. Turino knygų mugė svajojant apie popandeminį pasaulį

Praėjus dvejiems metams Turino knygų mugė „Salone del Libro di Torino“ vyko istoriniame Lingotto kvartale – buvusiame FIAT fabrikų aglomerate. Keturios dienos (spalio 14–18 d.) gyvų susitikimų su autoriais ir leidėjais, stendai su knygų kalnais ir vartomų puslapių šlamesiu, euforiškai šurmuliuojanti minia, vilnijanti iš vieno paviljono į kitą ir nusidriekianti į tvarkingas eiles autografo ar asmenukės su Autoriumi. Sumišę kavos, prancūziškų ragelių ir spaustuvėse šviežiai iškeptos kūrinijos kvapai – dieviška ambrozija kiek­vienam, išsiilgusiam fizinio sąlyčio su knygos kultūra.

Šių metų mugės šūkis „Vita Supernova“ („Naujutėlis gyvenimas“) skamba kaip užkalbėjimas vis neišauštantiems popandeminiams laikams. Šūkis yra ir duoklė italų kalbos tėvui Dante’i Alighieri – šiemet minimos 700-osios poeto mirties metinės. „Vita Nuova“ („Naujas gyvenimas“, 1292–1295) yra pirmasis poeto kūrinys, apdainuojantis mylimosios Beatričės netektį ir mistinę meilės prigimtį dolce stilnovo žodžiais. Pats Dante šį kūrinį vadino atminties knyga. Meilė kaip žmogiškoji atmintis ir būtina išganymo sąlyga, palaiminga sielų giminystė, – mugės organizatoriai žaidžia šiomis susipinančiomis prasmėmis apeliuodami į niekur nedingusį, pandemijos tik sustiprintą žmogiškojo ryšio ilgesį ir skaitytojų bendruomenę vienijančią „amor che nella mente mi ragiona“ („O meile, sieloj su manim kalbėjusi“, „Skaistykla“, II, vertė Sigitas Geda).

 

Vita Supernova. Turino knygų mugė svajojant apie popandeminį pasaulį

 

Dante’i skirta atskira ekspozicija didžiuliame italų enciklopedijos instituto „Treccani“ stende, šiemet pasipuošusiame vaivorykštės spalvomis. Ekspozicijos centre – ryški XIV a. „Divina Commedia“ manuskripto, saugomo Bodley’o bibliotekoje, Oksforde, faksimilė. Prabangus proginis instituto leidinys papildė enciklopedijos raritetų žvaigždyną begalinėje mugės visatoje. Dante – viena šios visatos supernovų: „Pragaro“ ir „Rojaus“ dainiui skirti leidiniai puikavosi daugelyje italų leidėjų stendų.

Turino mugės knygų fiestą tradiciškai pradeda pasaulinės literatūros grando inauguracinė kalba. Šiemet į jau 33-osios mugės atidarymą pakviesta Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie, „Americana“ ir „Pusė geltonos saulės“ autorė. C. N. Adichie lectio – savotiškas troškimų sąrašas pokovidiniam pasauliui ir meilės išpažinimas savo amatui. „Mano vienintelė tikroji meilė, mano religija yra literatūra (...). Svajoju apie pasaulį, kuriame pirmiausia būtume skaitytojai, o ne lengvai manipuliuojami algoritmai, kuriame daugiau vyrų skaitytų moteris, kuriame mums reikėtų vieniems kitų.“ Rašytoja įsitikinusi: literatūra paverčia mus geresniais piliečiais, moko empatijos, lėtina žaibiškų tempų ir primestų naratyvų kasdienybę, išsaugodama neįkainojamas suvokimo ir pažinimo erdves – tylos akimirkas daugiabalsio triukšmo sraute. „Svajoju apie pokovidinį pasaulį, kuriame visi skaitytume daugiau grožinės literatūros ir lauktume pasirodant naujos knygos su didesniu nekantrumu, nei laukiame naujienų kino teatruose ar „Netflixe“.“

Kalbėdama apie pandemijos keliamus išbandymus C. N. Adichie palietė ir socialinę tematiką – padidėjusį smurtą šeimose, neapykantą lyties ir rasės pagrindu, dar labiau išaugusią pajamų nelygybę ir vakcinų neprieinamumą daugelyje pasaulio vietų. Šias temas mugės supernovų estafetėje kitomis dienomis perėmė amerikiečių žurnalistė ir rašytoja Jessica Bruder, tyrinėjanti JAV subkultūras ir naujuosius nomadus – Turine ji pristatė gausiai apdovanotą žurnalistinį tyrimą-knygą „Nomadland“. Lietuvoje rodytas kinų režisierės Chloe Zhao filmas „Klajoklių žemė“ (2020) pasitelkia J. Bruder knygoje sugulusias istorijas apie vandwellers – ne savo pasirinkimu automobiliuose ar furgonėliuose gyvenančius žmones, negalinčius susimokėti už nuomą ar praradusius būstą, klajojančius po JAV ir ieškančius sezoninių darbų ūkiuose ar „Amazon“ sandėliuose.

 

Vita Supernova. Turino knygų mugė svajojant apie popandeminį pasaulį
Autorės nuotraukos.

 

J. Bruder knyga tolima elegiškam filmo tonui, prozininkė neria į skaudaus modernios benamystės reiškinio gelmę. Anot autorės, esame įpratinti prie didžiųjų amerikietiškos sėkmės receptų, neva kiek­vieno ekonominis stabilumas yra tik individualių pastangų ir amžinos konkurencijos nuopelnas, nors iš tiesų likimus traiškančios problemos globalios ir kolektyvinės. Dažnai pasirinkimo tiesiog nebūna. Ne vieną mėnesį keliavusi su klajūnais J. Bruder mugėje pasakojo ir apie tokio gyvenimo sunkumus per karantiną, kai dėl griežtų apribojimų nebuvo kur nusiprausti, sušilti ar laikinai įsidarbinti. „Paskutinė laisva erdvė Amerikoje – automobilių stovėjimo aikštelė.“

J. Bruder atkreipė dėmesį į tam tikrus kalbos aspektus, kuriuos dažnai pamirštame aptardami kitonišką tapatybę. „Nomadland“ herojai kategoriškai atsisako būti vadinami benamiais (žodį „homeless“ JAV lydi gili stigma) – sau jie yra houseless žmonės. Šis epitetas byloja apie skurdą, bet išsaugo asmeninį orumą. Kalbos įjautrinimo tema neabejotinai tapo viena pagrindinių Turino mugės jungiamųjų gijų ir aidėjo įvairiuose susitikimuose. Ar šiandienė kalba pakankamai svetinga mažumoms ir daugiakultūriškumui? Slidus, audrinantis klausimas – tuo įsitikinti galėjome kilus diskusijoms dėl VU neseniai išplatintų rekomenduojamų kalbos gairių.

Kol tęsiasi lingvistiniai debatai, Italijoje įkurta leidyk­la leidžia eseistiką su lyčiai neutraliu šva simboliu „ə“ vietoje tradiciškai apibendrinančios gramatinės vyriškosios giminės. „Effequ“ yra pirmoji italų leidykla, įsitraukusi į šį kalbinį eksperimentą. Pasirinkimą „Effequ“ motyvuoja siekiu plačiau reprezentuoti įvairovę ir nebinarines tiek autorių, tiek skaitytojų tapatybes. Gana nuosekli pozicija, žinant leidyklos tematinį lauką: knygos apie neuroįvairovę, LGBTQI+, autizmą ir visas kitas keistas tapatybes, kurios šiandienėje kalboje jaučiasi nepatogiai. Naujakalbės skeptikams bus įdomu sužinoti, kad leidyklos eksperimentas sulaukė „Treccani“ palaikymo ir padrąsinimo, o viena Emilijos-Romanijos regiono savivaldybių pareiškė nuo šiol taikysianti šva viešajai komunikacijai: vietoje vyriškosios giminės žodžio „visi“ vartosianti neutralų „visə“. Laikas parodys, ar Italijoje tai taps gramatine konvencija.

Perversmą „Effequ“ leidykloje sukėlė vengrų kilmės sociolingvistė iš Florencijos (Dantės miesto) Vera Gheno. Šios italų publikos numylėtinės, socialinių tinklų ir Turino mugės žvaigždės knygas lankytojai iššlavė dar pirmąją dieną. V. Gheno teigimu, kalba yra mūsų visų bendrabūvis. Jokio ideologinio susipriešinimo, tik esminis klausimas: ar norime palaikyti taikius ir pagarbius santykius kalboje? Jei taip, būtina lygiateisiškai traktuoti visus kalbinės bendruomenės narius. Nuogąstaujančius dėl galimos eliminavimo kultūros ar savicenzūros kūryboje, sociolingvistė skuba nuraminti: literatūra iš prigimties yra absoliučios anarchijos ir autoriaus saviraiškos individualioje (unikalioje) kalboje laboratorija, todėl joje galioja savi dėsniai ir sava psichologija. Vargu ar kada išvysime „Dieviškąją komediją“ su šva ir žvaigždute vietoj galūnių. Tačiau mūsų visuomenėje vyksta svarbūs pokyčiai – atverties ir hierarchijų perkratymo procesai. Kolektyvinė kalba į šiuos pokyčius neišvengiamai reaguoja.

V. Gheno gina šva taikymą rašytinėje kalboje (su visomis būtinomis išimtimis) ir svarsto apie kalbos įjautrinimo poreikį, kuris nėra abstrakti feministinė paikystė, o galimybė kiekvienam oriai gyventi kalboje. Nes demokratija įsigali taip pat ir per kalbą. Nobelio premijos kalboje apie jautrųjį pasakotoją Olga Tokarczuk išsakė panašią mintį: „Svajoju taip pat apie naujo tipo pasakotoją – „ketvirtąjį asmenį“, kuris, žinoma, nėra tik kažkokia gramatinė konstrukcija, kuris geba ne tik matyti kiekvieno personažo akimis, bet ir žvelgti plačiau (...). Jautrumas pastebi ryšius tarp mūsų, mūsų panašumus ir tapatumus. Tai toks žiūrėjimo būdas, kuris leidžia pamatyti pasaulį gyvą, alsuojantį gyvybe, tarpusavyje susietą, priklausomą ir bendradarbiaujantį. Jautrumas kiekvienam kitokiam nei mes ir sudaro literatūros esmę.“

 

Fotoreportažas iš mugės ČIA