Marijus Gailius. Apvalyk mane, pilnoji

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Marijos Djačenko knyga „Malonės pilnoji" ir Nerijaus Laurinavičiaus knyga „Apvalyk mane isopu" prašosi apžvelgiamos toje pačioje publikacijoje, mat turi panašią paradigmą ir daug sutapimų, krintančių į akis: abiem tai –­ antroji knyga, abiejų prozos rinkinių žanras yra novelės ir etiudai, o jų pavadinimai –­ tai religinių tekstų motyvai, šių knygų pasakojimuose veikia aukštesnio už veikėjus lygmens bendrasis naratorius, poetai čia vaizduojami girtuokliai, liftai –­ tai alegorijos, abu autoriai yra neprasti sakinio meistrai, nors, atsižvelgiant į jųdviejų kūrybinę patirtį, įdirbį ir svorį, užtektų pasakyti – sakinio pameistriai, galų gale jiedu savo antrąsias knygas net pristatė tuo pačiu metu –­ paskutinę rudens savaitę. Nerijus ir Marija – du jauni prozininkai, vienas kito nepažįstantys, bet artimi. Ir suartina pirmiausia juos ne minėti išoriniai atributai, o egzistencinis turinys, reiškiamas per dūžtančius jauno žmogaus idealus likvidžiame pasaulyje, veikėjų vertybių ir moralinių orientyrų sumaištį, bylojantis apie pastangas įsikibti į dvasinius atskaitos taškus negailestingai perskiriančioje ir painiai išskaidytoje modernios realybės mozaikoje.

Tik autoriai pasirenka skirtingas išeitis: M. Djačenko veikėjai sielą žeidžiančias būties duženas plikomis rankomis trupina į smėlį, o N. Laurinavičiaus istorijose stengiamasi jas atsargiai sulipdyti į naują blizgančią prasmę nelyginant stiklo bokštą.

Nerijus Laurinavičius. „Apvalyk mane isopu". –­ Vilnius: „Versus aureus", 2013.

Versdamas N. Laurinavičiaus prozos rinkinio puslapius – o verčiasi jie lengvai, nes lengva ranka parašyti, –­ skaitytojas ties kažkuriuo puslapiu susirūpinęs stabteli ir jo veidą sustingdo mintis: su kuo aš čia, po šimts šparaginių pupelių, turiu reikalą? Ir net skaitant toliau, nepasidaro aiškiau – novelės vis tiek glumina. Tokią pelnytą reakciją sukelia realistinio nėrinio stebuklinis apsiuvas: čia lygiomis teisėmis su žmonėmis ima veikti vijoklis, gulbė ar niekas, šiuose pasakojimuose „nežinia kurią akimirką prasidėjo tas nelemtas kurtinantis dundėjimas" (p. 23) arba „akimirksniu visoje Žemėje prapuolė visi televizoriai" (p. 42), o taip pat „pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kambariai ir patalpos. Vėliau pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis" (p. 114). Autorius gausiai apdovanoja gyvūnus ar daiktus antropomorfinėmis savybėmis arba, atvirkščiai – sudaiktina žmones, o teisę sunaikinti pasaulį sau suteikia vos vienu sakiniu, kad iš civilizacijos teliktų „chaotiškai išsibarstę dulkėmis aplipę betono gabalai ir daugybė smulkaus industrinio laužo" (p. 10).

Kažkur girdėta? Taip – pasakose vaikams. Bet „Apvalyk mane isopu" nėra pasakų kolekcija, tai veikiau pasaka nepasaka, kur tikrovė atskiesta gera porcija fantazijų. Knygoje lyg ir vaizduojama realybė, lyg ir ne. Vietomis šis, vadinkime, magiškasis realizmas atsiduoda infantilumu, naiviais išvedžiojimais, artėjančiais prie pamokslaujančio tono, kituose kūriniuose raiška maloniai stebina žaismingumu, paradoksais, ryškiomis metaforomis. N. Laurinavičius talentingai valdo žodį, bet jam ne visada pasiseka stilistinėmis priemonėmis ir siužetinėmis konstrukcijomis užglaistyti nuogą banalią idėją; jis turi savitą, turtingą ir beveik nepriekaištingą stilių, užtat kartais pražiopso, jog apie gražias vertybes kalba nejaukiai atviru tekstu – tarytum pamokslauja. Bažnyčioje turbūt tinka, literatūroje –­ nelabai.

N. Laurinavičius nesimaskuodamas kritikuoja puikybę, bedievystę, proto tamsumą, snobiškumą ir pluoštą kitų ydų, kurias mes ir taip (at)pažįstame ir kuriomis dažnas esame daugmaž apdovanotas. Ypač plačiai užsimoja autorius prieš turto kaupimą ir kitas materializmo apraiškas, kurioms skirta bemaž pusė knygos kūrinių, –­ pasakojimų nuotaika nejučia įkaista iki raudonumo, tai yra bolševizmo. Noveles nuo virsmo į komunistų manifestą apsaugo raiški kalba, žaismė ir humoras, neretai priartėjantis prie grotesko: „Kadaise apčiuopiamas turtas tapo visiškai nebeapčiuopiamas. Neliko skirtumo ne tik tarp fotelio ir taburetės, bet ir tarp fotelio ir pramogų arenos" (p. 10).

Šiuose atviros tiesos paliudijimuose esama ir kito klodo – kažkokios paslapties, patvirtinančios rašytojo talentą ir traukiančios knygą skaityti dar kartą. Dėl specifinio novelių naratyvo, sukonstruoto pagal pasakos logiką, įvykių eiga nenusėda į atmintį, joje ištirpsta, tad dar kartą atsivertus tą pati tekstą galima pamatyti visiškai naujai ir netgi dar giliau, žybtelėjus kokiai nors turbūt paties autoriaus nenumatytai potekstei. Pavyzdžiui, novelėje „Šaldytuvas" vaizduojama, kaip mažametis naktimis klausosi netikėtai prabylančio šaldytuvo ir daugiabučio lifto ūžesio. Šaldytuvas čia žmogiškas, o liftas – transcendentinis. Vaiko ausis baimingai šokinėja nuo vieno garso prie kito – nuo rakando virtuvėje iki įrenginio laiptinėje, o baigiamas kūrinys aprašant veikėją jau pasenusį, kai šis pasakoja istoriją apie šaldytuvą ir liftą mieliesiems vaikučiams. Novelę būtų galima perskaityti štai taip nerūpestingai, bet atidesnė akis pagauna jos raktą –­ vaiko prisipažinimą, kad šaldytuvo šniokštimas yra tarsi „mamos pasaka prieš miegą –­ net šiek tiek įdomiau" (p. 107). Ir tampa aišku, kad mažylis yra vienišas, stokojantis rūpesčio, gal net našlaitis, kuriam tėvų draugiją atstoja prabylantys daiktai, o jau kitame laike sekama pasaka vaikučiams atrodo lyg vėlyva kompensacija už paties herojaus vaikystėje patirtą skriaudą.

Žmonių bukumas, ydos, netektys ir negerovės čia atskleidžiamos ne per veikėjų kančias ir ašaras, o gražiomis pusiau pasakomis saugusiesiems, kurių stilistinė amplitudė svyruoja nuo ezoterikos iki absurdo. „Apvalyk mane isopu" savo autentiškumu ir originalumu, nuotaika ir nuoširdumu primena Ievos Toleikytės „Garstyčių namą": pastaroji parašyta turbūt profesionaliau, užtat šiųmetis lietuviškos prozos naujokas literatūrinio vaizdavimo skyles sumaniai užkamšo paradoksu ir humoru.

Marija Djačenko. „Malonės pilnoji". –­ Kaunas: „Naujasis lankas", 2013.

Jei N. Laurinavičius savo rašymu slepia realybę ar net pats nuo jos slepiasi, tai M. Djačenko nieko neslepia ir veikėjus, jų buitį ir kasdienybę vaizduoja grynu, atviru, kone natūralistiniu pavidalu. Tiesa, knygoje irgi randame novelę „Pasaka", susiurbusią keletą žinomų pasakų motyvų ir herojų, bet, išskyrus kelis juokučius, kūrinys pasiklysta tarp pasakėlės ir novelės ir galiausiai virsta šimtadienio vaidinimų lygio scenarijaus santrauka.

Autorė su knygos redaktoriumi Robertu Keturakiu pro akis praleido ydą, šiaip jau didžiulę, o gal ją ir buvo aptikę, bet numojo ranka patingėję perrašinėti, tai štai: nors veikėjai su savo bėdelėm ir džiaugsmeliais vaizduojami gryni, pats jų vaizdavimo žanras nėra grynas ir tobulas. Apstu čia miniatiūrų, sufleruojančių, jog idėjai įgyvendinti nepaieškota siužeto, dažnai ir iš pačių novelių telieka blausus istorijos atšvaitas. Be to, kūriniai įsuka į déjà vu karuselę, it klausytumeisi vis atsikartojančio aido, mat čia vaizduojamos tos pat realybės, netgi to paties įvykio alternatyvios versijos, toks standartas: ji ir jis susitinka, kažką papostringauja, paburnoja – dažniausiai ironiškai, nusivilia santykiais ir pasidulkina ar bent jau sužadina savy geismą. Dėl vaizdumo štai paskutiniai kelių novelių sakiniai: „Ir noras vienas kitą nurengti tik paūmės" (p. 15), „Jiedu sėdėjo nejaukioje tyloje, slegiami seksualinės įtampos ir baimės, jog šį kartą gali ir nepavykti" (p. 23), „Jis prisipažino norįs, kad parašyčiau gražią pasaką su gražia pabaiga ant jo nuogo kūno. Parašiau" (p. 63) ir taip toliau. Panašūs ar identiški motyvai tekstų pabaigoj, pradžioj, per vidurį replikuojasi vis iš tos pačios prozinės DNR. Net dauguma iš pirmo žvilgsnio kitoniškų pasakojimų kaip „Salvador erdvėlaivis" vis tiek apie tą patį.

Užtat šitų po atskiras prozos visatas išbarstytų veikėjų balsus nustelbia ryški viršnaratyvinė pasakotoja – vieniša, trokštanti meilės, grubius vyrus pasirenkanti ir jiems nuolaidžiaujanti herojė, savo tikruosius jausmus slepianti po surambėjusiu ironijos kiaukutu, tiršta nihilizmo pluta, o troškimą sukurti tvarų ryšį išmainanti į vienanakčius pasantykiavimus, kuriuos primeta vyras-patinas: „Nebūk tokia jautri... Viešpatie, dabar apsiverk! Kodėl viską idealizuoji? Tarp mudviejų nieko nėra. Išskyrus seksą" (p. 38) arba: „tavo meilė trunka apytiksliai dvidešimt keturis orgazmus" (p. 17). Pati universalioji daugumos novelių herojė irgi pripažįsta: „Suvalgyt tave galėčiau. Prisiekiu. Eičiau prie altoriaus. Žinai, dabar viskas atsitinka. Puikus laikas, kai nebežinau, ką daryt... net nežinau, ko noriu ir kur noriu. Regis, reikia įsimylėt" (p. 50).

Taigi štaigi, šiose novelėse, etiuduose ir esė gausu nūdien aktualios psichologinės medžiagos, reflektuojančios besikeičiantį moters vaidmenį, jaunimo pasaulėžiūrą ir fiksuojančios laiko ženklus, tad autorei vertėjo ne išbarstyti surinktą elgesio modelių kolekciją skirtinguose iš to paties kamieno išaugusiuose tekstuose, o sudėti į nuoseklų didesnės apimties kūrinį – apysaką arba romaną, kaip antai neblogai pavyko artimos tematikos autorei Gabijai Grušaitei su debiutiniu romanu „Neišsipildymas" (2010). Juolab kad pati M. Djačenko mažajį rašymo sistemos vienetą – sakinį – valdo apdairiai ir išradingai, o sakinys po sakinio, žiūrėk, susideda į romaną. Tačiau šis žanras, kaip žinia, reikalauja nusiteikimo, kruopštumo ir disciplinos – to ir norėtųsi autorei draugiškai palinkėti, mat toliau rašant vis tiek, ko gero, arba teks su dideliu atsidavimu ir pastanga įdarbinti kalbos jausmą ir akivaizdų gebėjimą pasakoti, ypač perteikiant veikėjų dialogus, arba pasidavus rašymo atsainumui ir lengvabūdiškumui tiesiog tenkintis, geriausiu atveju, pjesių rašymu antraplaniams teatrams.