Kasmet lietuvių literatūroje ieškau ko nors, kas būtų įdomu, nauja, ką galėčiau rekomenduoti mokiniams, kad šie literatūrinių altorių šešėlyje neapmirtų skaitydami tai, ką reikia, tiesiog iš pareigos. Mariaus Povilo Elijo Martynenko vardas ir išskirtinis veidas jau kurį laiką šmėžavo įvairiose medijose, tad neatsilaikiau pagundos paimti tekstus, žadėjusius ne šiaip intelektualines patirtis ar skaitymo pramogą, bet sužadinti malonumus. Suprask, pasirinkus mokytojos duoną, malonumų – ne kažką. Taip per vasaros atostogas atsiverčiau debiutinę knygą „Be penkių pasaulio pradžia“.
Marius Povilas Elijas Martynenko. „Be penkių pasaulio pradžia“. – V.: „Tyto alba“, 2018.
Po poros puslapių supratau: mokiniams knygos, kad ir kaip būtų gaila, nerekomenduosiu. Ne todėl, kad literatūra prasta. Maždaug 30 proc. tėvelių, pasidomėjusių atžalų skaitiniais, būtinai kreiptųsi į mokyklos administraciją siūlydami svarstyti literatūros mokytojos kompetenciją. Ir dėl to man nuoširdžiai gaila, nes knyga, kad ir kiek daug nepageidautinos leksikos joje būtų, tikrai patiktų didžiajai daliai jaunųjų skaitytojų. Gal net sužadintų norą skaityti daugiau. Labai tikiuosi, kad jie knygą susiras ir be mano rekomendacijos. O kai susiras, turėsime, apie ką pasikalbėti.
Kodėl M. P. E. Martynenko kaltinamas grafomanija, menkinančia menininko vardą? Iš tiesų viešojoje erdvėje tokių pareiškimų lyg ir nerasi, tačiau pats autorius kartą užsiminė gavęs nemažai „hate mailų“, kuriuose yra atvirai niekinamas dėl šventos meno prigimties teršimo. Ir tai nėra visai nepagrįsta. Tie „tikrovės trupinėliai“, kuriais autorius dalijasi su skaitytojais, tikrojo, grynojo meno beigi moralės sergėtojams gali pasirodyti menkaverčiai, nes tekstai prašosi įspraudžiami į „outsider art“ ribas. Autorius sąmoningai vengia įmantrios kalbos ir ją supaprastina iki minimumo, be to, dažnai vartoja tokias vulgarybes, kurios prašyte prašosi moralinės cenzūros. Bet, man regis, taip M. P. E Martynenko maištauja prieš sudėtingą pasaulį ir jo refleksiją. Ir tą daro, ko gero, sąmoningai, tarsi nenorėdamas skaitytojui užkrauti sudėtingo stiliaus naštos, nes pasaulio našta ir taip pernelyg sunki. Tokį stilių menininkai autsaideriai renkasi ribinėms situacijoms ar netradicinėms idėjoms išreikšti. Kas paneigs, kad M. P. E. Martynenko aprašomos situacijos tikrai ties riba – akistata su beprotybe arba net su mirtimi?
Kitas kritikus erzinantis dalykas – „sacrum“ ir „profanum“ kontrastas. Šiuolaikiniai menininkai labai mėgsta eiti šiuo keliu turinyje atskleisdami ir suplakdami gyvuliškąjį ir dieviškąjį pradus. Tačiau nesuprantu, kodėl jie neturėtų to daryti? Ir kur riba, kai šios prasmės yra menas ir kai jos virsta banalybe ar pigiu triuku pritraukti ne per giliai mąstančiai, bet aštrius pojūčius mėgstančiai auditorijai? Rogeris Scrutonas yra rašęs, jog tikras menas gimsta iš meilės, o klastotės – iš apgaulės. Perskaičius M. P. E. Martynenko debiutą ir pasiklausius jo poezijos gyvai, nekyla jokios abejonės: tai, ką jis daro, kyla iš pačios didžiausios meilės. Taip, naivios, nebrandžios ir netgi vaikiškos, bet iš pačios tikriausios meilės. Čia dar tiktų pridėti Giedros Radvilavičiūtės žodžius, kad M. P. E. Martynenko – iš tų menininkų, kurie yra „nuo Dievo“. Jis nekala savo tekstų pagal vadovėlius, gal todėl nesunku prikibti prie formos trūkumų, prie to, kad tekstai vertės požiūriu labai skirtingi ir panašiai. Tačiau autorius yra tikras. Ir, nepaisant aktorystės, rašydamas jis nusimeta visas kaukes. Nuoširdžiai tikiuosi, kad aikštingieji kritikai tų kaukių jėga neuždės, nes vertinimas „margas paviršius apsimeta gelme“ gali išties sužeisti jauną menininką. Juoba kad ir gelmės, man rodos, tekstuose tikrai užtenka.
Literatūrologijoje tokiai paprastumo estetikai įvardyti vartojamas terminas „naivistinis vaizdavimo stilius“ arba „naivizmas“. Naivizmo stilistikos kūriniai primena vaikų, pirmykščių ir kartais sutrikusio vystymosi žmonių spontanišką kūrybą. Nors nėra kokios nors ribos ar aiškaus kriterijaus, kuriuo remdamiesi galėtume nustatyti pasakotojo diagnozę, mums to daryti ir nereikia. Kalbėtojas pats informuoja apie psichiatro nustatytus polimorfinius psichozinius sutrikimus. Ir tai ne vienintelis jo ypatingumas. Jis išvardija dar 10 savo supergalių. Čia galima pastebėti kitą naivistinio stiliaus bruožą – pomėgį vardyti. Pirmame tekste pasakotojas jau vardija, kas jam nutiko ligoninėje šiandien. Vėliau – ką jam sako endokrinologas, dar vėliau išvardys, ką sako karvė, katė, šuo, arklys, prezidentas, širdis, Dievas, įstatymas, statistika ir t. t. Man atrodo, laikydamas „Be penkių pasaulio pradžia“, rankose turi tragikomiško pasaulio instrukciją. Šiaip tikrai neblogas jausmas.
Naivizmas jokiu būdu nerodo menkos vertės arba neišprusimo. Anot Agnės Pertauskaitės, kuri išvertė, ko gero, pirmąjį grynai naivistinį romaną „Naivus super“ į lietuvių kalbą, tokie tekstai kuriami sąmoningai, kai minimaliomis priemonėmis siekiama maksimalaus poveikio. Nepaisant paprastumo estetikos, M. P. E. Martynenko kūriniai palyginti intelektualūs. Tai liudija knygos intertekstualumas. Jungiamos nuorodos į įvairiausius tekstus, kurie tarpusavy susiję dialogo principu. M. Bachtino teigimu, dialogiškumas yra bet kokio diskurso pirmtakas, tad visi diskursai – dialogiškos prigimties. Intertekstualius kūrinius nagrinėti įdomu, nes jie tarsi kitų darbų, tam tikrų kultūrų ir tradicijų atsakas. M. P. E. Martynenko kūryba – lyg žaidimas, kuriame autorius formuoja margą citatų ir svetimų diskursų mozaiką. Aiškių ribų nebetenkantis tekstas nuolat liejasi į greta esančius kūrinius. Intertekstai čia tokie įvairūs, kad versdamas kitą puslapį smalsauji, su kuo turėsi reikalą šįkart. Aliuzijas į biblinius motyvus, klasikinės literatūros ar filosofinius tekstus keičia senų laikraščių žinutės ar populiariausių pornografinių svetainių sąrašai. Ką tai sako apie M. P. E. Martynenko adresatą? Gal tai, jog autorius apie jį mažai tegalvoja... Gal jo kūryba tikrai neturi nei suplanuoto skaitytojo, nei tikslo, nei prasmės? H. Radauskas apie šį menininkų veltėdžiavimą sakė: „(...) tik poetas savo eilėse, dailininkas mene yra nuoseklūs nesiekdami tikslų...“ Man atrodo, čia M. P. E. Martynenko būtent toks.
Neringa Butnoriūtė, recenzuodama M. P. E. Martynenko knygą, tekstus vadina be penkių literatūra: „(...) literatūros požiūriu jis transliuoja silpnai.“ Kitaip tariant, M. P. E. Martynenko lyg ir grafomanas. Tačiau recenzija yra labai šlykštus reikalas, nes joje kritikas siekia išdėstyti ir „likes“, ir „dislikes“. Čia kaip mokyklų išorės auditas. Nesvarbu, kokia gera ar bloga mokykla būtų, vertinime vis tiek bus nurodyti 5 pliusai ir 5 minusai... Staiga kyla mintis: kadaise kieno nors recenzuotos knygos neišvengiamai yra be penkių literatūra.
Mąstau, kuo dar apkaltinti M. P. E. Martinenko. Gal plagijavimu? Kritikams siūlyčiau palyginti „Be penkių pasaulio pradžia“ su jau minėtu Erlendo Loe’s romanu „Naivus super“. Nežinau, ar M. P. E. Martynenko ją skaitė (nes tokiu atveju būtų aiškiau, iš kur tiek daug paralelių), bet jei ne, tuomet jo gerbėjams ir jam pačiam labai rekomenduoju tai padaryti. Bus daug malonių netikėtumų. O aš savo ruožtu labai noriu perskaityti antrą šio autoriaus knygą „Praeis“, pristatytą šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Kas žino, gal išdrįsiu ją rekomenduoti mokiniams...
Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“. – V.: „Tyto alba“, 2019.