× Silvija Čoleva

 

Tomažas Šalamunas (1941–2014) – slovėnų poetas, padaręs didžiulę įtaką XX a. antrosios pusės tiek slovėnų, tiek Europos poezijai. Pirmoji eilėraščių knyga „Pokeris“ (1966), išleista savilaida, supurtė tuometę slovėnų poezijos sceną; jaunystėje už kelis provokatyvius eilėraščius poetas net buvo patekęs į kalėjimą. Išleido per 40 poezijos knygų ir rinktinių, vienas iš daugiausiai į užsienio kalbas verstų slovėnų poetų. Lietuviškai 2000 m. T. Šalamuno poezijos knygelę-čiabuką išleido „Vario burnos“, vertė Neringa Abrutytė. 2002 m. dalyvavo „Poezijos pavasaryje“. Artėjant 80-osioms gimimo metinėms rengiama T. Šalamuno poezijos antologija lietuviškai.

Šis pokalbis su poetu įrašytas 2012 m. lapkritį Belgrade, Serbijos PEN centro rengtoje konferencijoje. Kalbino Silvija Čoleva – bulgarų poetė, literatūros kritikė, redaktorė, leidėja, beje, 2004 m. dalyvavusi „Poetiniame Druskininkų rudenyje“.

 

Kadras iš filmo „Moliūgas ant pasaulio karšto stogo: Tomažo Šalamuno poezija ir amžinasis gyvenimas“ (rež. Nejcas Saje ir Jeffrey Youngas)

 

Tema, kurią gvildename, – „Apginti poeziją“. Ar reikia ją ginti?

Tikiu poezija panašiai kaip Shelley ir tikiu, kad poezija yra viena iš stabiliausių ir seniausių mums žinomų institucijų, ši kolona iš ugnies, žinių ir pasaulio pažinimo visada gyva. Visai nesvarbu, jei dešimtmetį ar du poe­zija nubrukama pakampėn arba tiesiog taip atrodo, tikiu poezijos gyvastingumu. Net jei civilizacija su mumis padarytų tai, ką padarė, tarkime, su alchemikais, manau, poezija liks amžina ir nepaprastai žmogui reikalinga. Ji – pats švenčiausias būdas reaguoti, kaip alsuoja planeta, bręsta žmonija, tikiu poezijos savisaugos instinktu – ji nuolat kinta ir atsinaujina. Ji susiranda naują žmogų, jauną poetą ar poetę, kuris susiriša su mūsų slaptinguoju meistriškumu. Iš esmės tikiu ne tiek meistriškumu, kiek ugnimi, kuriančia poe­zijos koloną.

 

JAV dėstote kūrybinį rašymą. Kaip ten poezija pasiekia savo skaitytojus – dabar poezijos leidžiama mažai, perkama mažai?

Europoje ne visai teisingai įsivaizduojame, kiek Amerikoje skaitoma poezijos. Ten poezija yra kūrybinio rašymo dalis, o universitete – privalomas dalykas. Dabar yra 400 vietų, kur dėstomas kūrybinis rašymas, taigi yra daug poetų, kurie šio dalyko moko. Per pastaruosius 10 metų 7 kartus dirbau kviestiniu dėstytoju ir man buvo malonu dėstyti. Galbūt negalėčiau šio darbo dirbti nuolat, bet kas antrus metus, netgi kiekvienais metais pavasarį labai nudžiungu, kai esu kviečiamas, man didelė garbė. Iš pradžių studentai rašo, paskui duoda man savo eilėraščius, vieną ar du kas savaitę, tada aptariame. Turiu atidžiai išnagrinėti studentų socialinę dinamiką, santykius, tada bandau atverti juos naujiems pasauliams, nes studentai labai amerikonizuoti, tad tenka kone kirviu smūgiuoti, jei noriu juos atverti, ištraukti už jų patirties ribų, kad suprastų M. Proustą, F. Kafką, I. Kertészą, V. Chlebnikovą, O. Mandelštamą. Iš esmės poezija išstumta į visuomenės paraštę, Amerikoje nėra daug poezijai skirtų leidinių. Bet poetų bendruomenė, poezijos scena nepaprastai gyva. Esama tiek daug motyvuotų jaunų žmonių, norinčių atrasti kitus pasaulius, ir dabar yra tinkamas momentas. Nes Amerika kuo nors turi gauti per galvą, tarkime, Vietnamu ar Iraku, kad žmonės suvoktų nesantys sau pakankami. Kai 8 dešimtmetyje dar jaunas gyvenau Ajovoje, poezijai skirtuose žurnaluose be amerikiečių poetų buvo publikuojama gal trečdalis arba net pusė verstinių tekstų. Vėliau, 9 ir 10 dešimtmečius, beveik nieko neversta. Dabar jie vėl atsivėrė. Bet ne didžiosios leidyklos, nes jos komercinės ir iki tam tikro momento, sakykime, prieš 20 metų, leido poetų kūrybą, kad susikurtų vardą, o dabar to nebereikia. Joms nereikia poetų, kad pelnytų gerą vardą. Dabar Amerikoje geriausią poeziją leidžia mažos leidyklos. Kitos leidyklos taip pat leidžia svarbius kūrinius, kurie anksčiau buvo niveliuojami. Amerikoje didelis susidomėjimas poezija.

 

Ar per krizę žmonės nori skaityti daugiau, ar knygas pamiršta ir rūpinasi tik tuo, kaip išgyventi?

Priklauso nuo vietos. Gyvendamas Niujorke kirpdavausi pas kirpėją iš Taškento. Ten jis kasdien skaitydavęs poeziją, bet atvykus į Ameriką teko rūpintis išgyvenimu. Nebeturėjo laiko skaityti. Kūrybinio rašymo besimokančių studentų padėtis kitokia. Tėvai taupė, kad galėtų išleisti juos studijuoti universitete. Priklauso nuo pozicijos. Žinoma, jei esi alkanas ir atsidūrei ant išgyvenimo ribos, nesi pakankamai laisvas skaityti ar rašyti.

 

Sakoma, dabar poezija nepateikia naujų idėjų ir tai priežastis, kodėl žmonės nenori jos skaityti.

Skaityti poeziją yra sunku. Skaitydamas romaną gali pasijausti vienu iš jo veikėjų, labai paprasta tapatintis. Skaitant poeziją iškyla egzistencinių klausimų ir turi nepaprastai susitelkti arba atsiverti, rizikuoti. Štai kodėl tiek daug žmonių niekada nesusitinka su poezija. Jie nenutuokia, kas yra poezija. Ir nežino, ko netenka. Bet taip buvo visada.

 

Ar esate nusivylęs laikotarpiu, pasauliu, žmonėmis?

Gyvename labai pavojingu metu ir tik Dievas žino, kas dabar vyksta Amerikoje ar Europos Sąjungoje. Dabar Slovėnijoje turime dešiniųjų vyriausybę, kuri atakuoja universitetus. Bandoma sunaikinti Kultūros ministeriją, šiuo tikslu įsteigta grandiozinė Kultūros, švietimo ir sporto ministerija. Tai yra labai blogai ir, duok Dieve, bus sustabdyta, nes slovėnų poetinė scena yra gyva ir šiuo metu slovėnų poetai Amerikoje turi daugiau išleistų knygų nei vokiečiai ar italai kartu paėmus. Taigi tai yra keistas, slovėnų poezijai labai sėkmingas momentas ir tikiuosi, kad šios dabartinės vyriausybės „skerdynės“ ilgai netruks.

 

Didžiosios poezijos temos yra mirtis, meilė... Jums taip pat?

Meilė ir praradimai vyksta mano gyvenime, mano besikeičiančios mūzos, tai vyksta kasdien... Tokios mano temos. Mėgstu atsidurti nepažįstamoje šalyje, kur nors ne namie, tarkim, kavinėje, būti visišku anonimu ir redaguoti savo poeziją arba rašyti... Tada nutinka šis tas keista, kartais net pokalbių nuotrupos, jaunystės prisiminimai, kažkokie klyksmai, žaizdos – viskas patenka į eilėraščio eilutes. Niekada negalvoju, ką rašysiu, tiesiog šoku į tuštumą ir tai nutinka. Bet turi nutikti, negaliu spausti jėga, negaliu daryti valios pastangomis. Tiesiog įsiklausau į erdvę, ji ypatinga, ypatingas garsas, ypatinga akimirka, taip atsiranda sakiniai. Tada tik užrašau nesuprasdamas, negalvodamas apie juos. Klausausi ir rašau, vėliau pamatau, kas tai buvo.

 

Kuriuos vardus, formavusius jus, kaip jauną poetą, paminėtumėte?

Niekada nemaniau, kad tapsiu poetu, kad galiu būti poetas. Skambinau pianinu ir kadangi gyvenau mažame pajūrio mieste Koperyje, motina išmokė groti pianinu anksčiau, nei duris atvėrė muzikos mokykla, tad su manimi buvo elgiamasi kaip su vunderkindu. Man darė didelį spaudimą, stengiausi būti geras pianistas. Kai suėjo 12, tėvas – jis buvo pediat­ras – man treniruotis nebeleido, nes lankiau irklavimo klubą. Dėl perdėto spaudimo tėvui pasipriešinau. Prie pianino gyvenime daugiau neprisiliečiau. Taigi tarp 12 ir 22 gyvenimo metų nedariau nieko. Paskui ėmiau studijuoti meno istoriją, nes norėjau prie jo priartėti. Pradėjau studijuoti ir architektūrą, bet šito buvo jau per daug. Tada viskas lyg užsiblokavo ir toliau mokytis neįstengiau. Man, o buvau geras studentas, tai tapo katastrofa, jaučiausi sutriuškintas, nusiritęs iki nulio. Tuo metu iškilus slovėnų poetas Dane Zajcas atvažiavo skaityti poezijos į kultūros istorijos seminarą. Šis įvykis pasirodė toks charizmatiškas, taip paveikė, viduje kažin ką išjudino, kad pirmieji mano eilėraščiai iš dangaus nukrito lyg akmenys – parašiau 6. Suvokiau, kad čia kažkas nepaprastai svarbaus, todėl rašydamas įdėjau visą savo energiją. Be to, dėl eilėraščių iš pat pradžių turėjau problemų su valdžia. Atsidūriau belangėj, paskui kone išsyk buvau paleistas ir dėl šio incidento tapau žinomas. Bet tai buvo pigi šlovė. Turėjau parašęs vos 20 eilėraščių. Pasidariau atpažįstamas ir tada nusprendžiau: atiduosiu viską, kad tapčiau geru poetu, tapčiau iš tikrųjų pačiu geriausiu, o ne būčiau kažin kokiu netikru žmogumi.

 

Kokius „darbo įnagius“ pasitelkiate?

Pirma mano knyga buvo parašyta ranka, visos vėlesnės – mechanine rašomąja mašinėle. Kai pasirodė kompiuteris, pasijaučiau sutrikęs. Vieną knygą esu parašęs tiesiai į kompiuterį, bet tai nutiko, kai gyvenau Niujorke labai ankštame bute, dirbau Slovėnijos kultūros atašė ir buvau baisiai užsiėmęs. Neturėjau laiko rašyti, vienintelis metas, kai galėjau tam atsidėti, buvo naktis – tarp 2 ir 3 valandos. Jei rašyčiau rašomąja mašinėle, būčiau prižadinęs žmoną, o trikdyti jos miego nenorėjau, taigi pradėjau naudoti kompiuterį. Dabar vėl rašau ranka arba mašinėle. Kai nuvažiuoju kur nors į rašytojų rezidenciją, pasiimu savo mechaninę, o ne elektrinę, rašomąją mašinėlę. Ir ja rašau.

 

Kodėl?

Todėl kad kūnas labiau įtraukiamas į procesą. Tarsi kirstum medį – dalyvauja visas kūnas. Matau, kad eilėraščiai, jeigu rašau mašinėle, yra ilgesni, o jeigu renku kompiuteriu – kažkokie trumpesni, kaip sonetai; galiu prisitaikyti prie įvairių situacijų, nes rašymo aistra esu aš pats.

 

Ar kiti poetai jus įkvepia?

Man patinka patirti įtaką. Nuo jaunystės nesibaiminau būti veikiamas, net dabar noriu pajausti didesnę įtaką, tačiau būdamas vyresnis esi mažiau atviras, tad pasiduokite įtakai būdami tokio amžiaus, kai formuojatės.

 

Kaip dirbate su eilėraščiu, redaguojate? Dirbate lėtai?

Daug nekeičiu. Užbraukiu ir išmetu žodžius, bet kartais, kai noriu ką nors pagerinti, stengiuosi, o tai labai sunku, sakau sau: grįžk prie pirminio varianto. Išties retai pavyksta pagerinti žodžius. Aš kaip Ginsburgas – jis sako, kad pirmas prisilietimas geriausias. Nes kalba išmintingesnė už mus. Iš pradžių rašau ranka, paskui surenku kompiuteriu. Ir eilėraščio nebeliečiu, laukiu, paprastai prieš sudarydamas knygą laukiu metus, pusantrų.

Dirbu ne lėtai, daug rašau, paskelbiau 42 poezijos knygas slovėniškai. Esu laimingas, man pasisekė dėl vertimų. Iki šiol turiu maždaug 90 į kitas kalbas išverstų knygų. 12 išleista JAV, 8 – Vokietijoje, po 5 – Lenkijoje ir Vengrijoje. Rengiama didelė knyga kinų kalba. Esu laimės kūdikis – mano kartos amerikiečių poetams Charlesui Simiciui ir Robertui Hassui patiko eilėraščiai ir jie sudarė sąlygas patekti į didžiųjų Niujorko leidyklų akiratį. 1988 m. mano knyga išėjo labai prestižinėje serijoje ir šitaip tapau labiau atpažįstamas. Reikia turėti omenyje, kad esu slovėnas, daugelį metų nieko nebuvo verčiama, išskyrus buvusioje Jugoslavijoje. Slovėnų poezija visada buvo vertinama Serbijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Bosnijoje, tuose kraštuose mums buvo rodomas didelis dėmesys.

 

Sakote, labai pasisekė su vertėjais. Poeziją versti sunku, kartais tiesiog neįmanoma...

Žinoma, įmanoma. Net manau, kad poezijai tai yra savotiškas patikrinimas, ar ji stipri. Jei vertime poezijos neišlieka, vadinasi, ji nestipri. Yra poetų, kurių eilėraščius versti nepaprastai sunku, bet jei jie iš tikrųjų geri, vadinasi, suras savo tikrąjį vertėją. Galbūt ne būdami gyvi, bet kada nors tikrai jį suras.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Томаж Шаламун. „Кой е кой“. – Издателство за поезия „ДА“, София, 2015.

 

T. Šalamunas skaito eilėraščius