Pradėsiu tradiciniu lietuvišku skundu: kadaise taip sunkiai broviausi per Marijaus Gailiaus romaną „Oro“ (nors ir pilną tikrai įdomių idėjų), kad išgirdęs apie „Augustę Gilytę“ labai ilgai abejojau, ar bandysiu skaityti. Paėmus knygą į rankas pirmiausia pajutau „atviro“ surišimo be nugarėlės patogumą, nes puslapiai atsiverčia iki galo. Patiko ir meninis dizainas. Taip dėl vizualinio ir taktilinio įspūdžio gimė sprendimas: perku, skaitau. 

Kaip nustebau, kai romaną skaičiau tiesiog į jį paniręs, nesiraukydamas, džiaugdamasis, taigi jį baigęs galiu iš karto drąsiai pasakyti, kad tai – viena iš įdomiausių pastaruoju metu skaitytų lietuviškų knygų.

 

„Ištrūkau iš troškaus Lenino devyni. Kelionė iki jos atrodė tolimesnė už atstumą iki Maksvos, man tai buvo nepasiekiama egzotika, o apie tokius Vakarus kaip Lenkija ar Ukraina galėjau nebent pasapnuoti.

Tai atrodė neteisinga.“ (185 p.)

 

Jeigu nieko nežinote apie „Augustę Gilytę“, išduosiu: tai alternatyviosios istorijos romanas. Labai specifinio fantastinės literatūros žanro, kurio Lietuvoje net ne su žiburiu reikia ieškoti, bet kaip adatos šieno kupetoje. Iš mano žinomų lietuviškai rašytų stambesnių kūrinių alternatyviajai istorijai būtų galima priskirti Remigijaus Misiūno apysaką „Nežinomo teroristo dienoraštis“ (išspausdintą rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 1999“; beje, šiuose rinkiniuose yra ir daugiau „alternatyvios Lietuvos“ apsakymų), Jaroslavo Melniko romaną „Maša, arba Postfašizmas“, o žinomiausias šio stiliaus kūrinys, tiesa, ne grožinis, būtų Norberto Černiausko „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. Žinoma, labai norint Andriaus Tapino romanų seriją („Vilko valanda“, „Maro diena“, „Šmėklų mėnuo“) irgi galėtume laikyti alternatyviosios istorijos steampunk variantu, visgi anksčiau minėti kūriniai kitokie, nes juose istorija tiesiog nuteka kita linkme, bet pasaulis išlieka tikroviškas, mūsų.

Romano pagrindinė veikėja, paauglė Augustė, gyvena šalyje, kuri labai primena dabartinę Kiniją ar (labiau) Vietnamą. Jos santvarka – socialkapitalizmas. Jos pavadinimas – LISK, arba Lietuvos imperinis socialkapitalistinis kraštas. Valstybinė kalba – rujų, na, o imperijos centras – Maksva. Skaitytojas, jeigu tik turės nuovoką, netruks suprasti, kad greičiausiai kažkas kitaip nutiko 1990-aisiais (nors tai nepaaiškėja iki pat paskutinio puslapio), o sovietinės okupacijos praeitį patyręs skaitytojas išsyk atpažins sovietizmo štampus: nuo propagandinių dalykų (paradai, paminklai) iki elektronikos prietaisų terminijos („Elektronika KR-8“) ar „socialinio kredito“, kuris yra dabartinių kapitalkomunistų išradimas. Ilgokai šifravau, kodėl interneto analogas knygoje vadinamas „sėčiu“, kol supratau, kad tai – elementarus rusiško žodžio „set‘“ („tinklas“) sulietuvinimas.

Marijus Gailius. „Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti“, V.: Rašytojų sąjungos leidykla, 2025

 

„Auguste, leisk tau padėti. Ką manai apie mokinių politiką ir aktyvą? [...] O civilsaugė ir visi astravai? Neišsemiami reportažo aruodai. Gal jus, drauge Gilyte, domina romantikos žurnalistika: kurios poros pradėjo santykius [...], kuriuose mokyklos kabinetuose užsiima seksaktyvizmu ir kokiais periodais? [...] Žinote, tai – per amžius aktualios temos, kaip partijos šlovės ir didybės klausimai.“ (79 p.)

 

Vienas svarbiausių elementų alternatyviosios istorijos pasakojimuose (kaip ir fantastinėse knygose) yra įtikinamo pasaulio sukūrimas. Prisimenant sovietmetį, sukurtas pasaulis atrodo pakankamai įtikinamas: skurdas, actas, pilkuma, manipuliacijos, represijos, dvigubas gyvenimas, specialūs fondai, cenzūra, prievarta, ypač prieš moteris, stalinizmo ir duginizmo dialektika, praeities paslaptys, atskleidžiamos tik virtuvėje ar padauginus alkoholio. Įtikinamas ir visuomenės „nuzombinimo“ vaizdas: jaunesni žmonės nebežino, o vyresnė karta bijo ar išstumia iš atminties, kaip tam tikri dalykai klostėsi iš tiesų, tad žmonės priima režimo tezes.

 

„Tu paskaičiuok, kiek tavo klasiokų dar turi senelius – dėl statistikos. Pati turi senelius?

Taip, turiu. Iš tėtės pusės. Babą.

Aš – nė vienų. Senelių koncepciją pažįstu tik iš knygų, supranti? Kad duketurioliktų birželį neištrėmė mamos, tik atsitiktinumas.“ (111 p.)

 

Lietuvių tautinei savimonei svarbios datos ištrintos: pakeistas net vasario mėnesio pavadinimas, kad nereikėtų rūpintis dėl Vasario 16-osios, o Kovo 11-osios aktas pristatomas kaip klastotė. Apie Sausio 13-ąją ir režimas, ir pogrindis kalba kaip apie „mūšį“, bet, regis, vos keli žmonės žino, kas, kada ir kaip iš tikrųjų vyko. Šiauliai pervadinti į Paleckį (plg. Marijampolė – Kapsukas). Pasaulėvaizdis tikrai labai primena devintojo dešimtmečio pradžią, kai sovietinė sistema buvo stipriai įsišaknijusi ne tik per prievartą, bet ir sąmonėje.

Kiek keistokas autoriaus sprendimas nevartoti originalių istorinių asmenybių vardų ir pavardžių (išskyrus XIX a. pab.–XX a. pirmos pusės tautinio atgimimo ir valstybės veikėjus), juos pakeisti išgalvotais (tarkim, Berglundas), bet su aiškiomis aliuzijomis. Tačiau, pavyzdžiui, sausio 13-ąją prie televizijos pastato savųjų nušauto specialiųjų pajėgų smogiko pavardė išsaugota tikroji. Nelabai pagrįstas man atrodo ir „rujų“, „Maksvos“ atsiradimas, užuot palikus „rusus“ ir „Maskvą“. Bet žaidimus su kalba aptarsiu vėliau.

Alternatyviame pasaulyje manęs neįtikino vienintelis dalykas: seksualinė laisvė, kuri daug kuo primena Aldou­so Huxley „Puikų naują pasaulį“. Romane ją bandoma pagrįsti poreikiu įveikti demografinę krizę , bet juk visuotinai žinoma, kad išsilavinusioje visuomenėje, kuri supranta, kaip atsiranda vaikai, gali naudotis šeimos planavimo priemonėmis, seksualinė laisvė nereiškia didesnio prieaugio, be to, totalitarinės valstybės šią laisvę visada riboja.

 

„Profesorius Pakštys buvo geras žmogus ir, iki šiol manau, savo šalies – tai yra Lietuvos, jei neaiškiai pasakiau – patriotas. Tik nuolankus, nusivylęs, netekęs tikėjimo. Visą gyvenimą skyręs kalbos kultūrai, Jablonskio kareivis. [...] Profesorius taip įniko į kalbos kultūrą, kad nepastebėjo, kaip ėmė nykti tiek kalba, tiek kultūra.“ (241 p.)

 

Antras nepaprastai įdomus kūrinio bruožas yra žaidimas su kalba, ir tik knygos pabaigoje supranti, kaip jis įpintas į naratyvą, koks tai svarbus elementas. M. Gailius negailestingai daug dėmesio skiria kalbos ideologijai ir reguliavimui – kaip instrumentui, kurį pasitelkia totalitarinė valstybė. Ši mintis nėra nauja (prisiminkime George’o Orwello „naujakalbę“), tačiau nauja tai, kad kalbą kaip ginklą renkasi ir pogrindis, be to, pasakojama ne apie pogrindinės spaudos leidimą ar panašius dalykus, o apie kalbos struktūrą. Pavyzdžiui, pirmas romano skyrius parašytas be prieveiksmių, nes jie – uždrausti, už jų vartojimą skiriamos baudos. Augustė auginama tokios kalbos pasaulyje. Visa tai pasiekiama ne Maksvos, o įtakingo profesoriaus, lietuvio lingvisto sprendimu. Kodėl jis taip elgiasi, neatskleisiu – nesu literatūros kritikas, todėl nemėgstu per daug atskleisti siužeto detalių.

 

„Dienoraštyje neužrašytas dienas nužudau. Jeigu neužrašau, išeitų, nepergyvenu. Nors ką ten pergyventi. Vasarą Imperiniame Socialkapitalistiniame Krašte dienos nykios, vienodos – ypač vasarą, nušiurusios kaip bulvienojai per sausrą. [...] Kiek­viena diena spengia lyg įtempta styga. Ir nesuvirpa. Nesuvirpina.“ (193 p.)

 

Štai ir atėjome iki pagrindinės veikėjos ir jos kelio. Istorija gana tradiciška: jauna mergina, jos maištas prieš tėvus ir slegiančią sistemą, išlindusios paslaptys, pažintis su disidentais, įsiliejimas į pogrindinį sąjūdį, ir tai, kas dėl to nutinka. Ne viskas vyksta linijiškai: autorius įtikinamai kuria merginos, vėliau – moters vidinį pasaulį, jos santykius su kitais veikėjais. Džiugu, kad Augustė nėra kokia nors superwoman, jos paveikslas nuoseklus, įtikinamas, išjaustas. Kiti veikėjai, net Augustės mylimasis nome de guerre Morfėjus (sveiki, jaunuoliai ’99!), gerokai mažiau detalizuoti, gana schematiški (pavyzdžiui, tėvai), bet, mano manymu, kūriniui tai netrukdo. Nesitikėkite veiksmo romano, nors įtemptų momentų yra. M. Gailius kuria ne trilerį, čia nėra svarbiausia, ką pogrindis daro, o kaip tai atsispindi veikėjos jausmuose ir sąmonėje.

 

„Kvota netruko ilgai. Ko gero, ją sutrumpino iš tolo girdimas griaustinis, komisijos nariai irgi žmonės, tikėjosi suspėti iki lietaus. Pirmininkas baigė apklausą apie mano aktyvizmo rezultatus ir davė rinktis: arba – arba.“ (211 p.)

 

Pagrindinis klausimas, kuris mane kankina: kaip šią knygą jaučia ar supranta karta, kuri nepatyrė soviet­mečio? Ar ji geba išgaudyti aliuzijas? Ar jai pakanka paties teksto, ar reikėtų pridėti daug aiškinamųjų išnašų? Nepaprastai įdomu būtų išgirsti jų nuomonę.

Apibendrinu: lietuviškame kontekste M. Gailius parašė gana unikalią, gerą, įtraukią ir įdomią knygą, o už sceną su „močiutės dilbiu“ net norėčiau jam kabinti medalį. Bet paskui tektų nukabinti, nes kitoje dalyje šios scenos subtilumą autorius pametė. Kaip supratote, giriu, bet ir įspėju: knyga nebūtinai taip teigiamai nuteiks kiekvieną, kaip nuteikė mane. Kelias vienintelis – ją atsiversti. Kaip sakiau, ji išleista labai patogiu formatu.

P. S. Gal jums parūpo, koks tas antraštėje minimas Boso Moksvičius? Nagi, pasukite galvą (kaip teko sukti ir man), gal pavyks atspėti, kokios asmenybės pavardę pamačiusi Augustė taip ją perskaitė.