XXI amžiaus emigrantai vis dar privengia plėsti Lietuvos meno diskursą. Apie išvykusius menininkus, įsirašiusius į užsienio kultūrą, negirdim išvis. Keista, kad ne itin daug ir tokių, kurie užsienio pamokas, patirtį panaudoja tėvynėje išleisdami muzikos albumą ar knygą. Juk dėmesio jie sulaukia netgi didesnio nei vietiniai: jų muzika vakarietiškesnė, jų knygos publicistiškesnės.

Ta proga trys jaunų užsienyje gyvenančių autorių knygos.

Vaiva Rykštaitė. „Kostiumų drama". – Vilnius: „Alma littera", 2013.

Po šio pernykščio romano Rykštaitė jau spėjo išleisti kelionių apybraižą „Viena Indijoje", kurios nepasirinkau ieškodama labiau grožinės knygos. 2009 m. išleista jos debiutinė – „Plaštakių sindromas", kurios (deja) irgi nesu skaičiusi. Užtat „Kostiumų dramą" galiu palyginti su G. Grušaitės „Neišsipildymu" ir A. Fominos „Mes vakar buvom saloje".

Stiliaus atžvilgiu Rykštaitė yra arčiau Fominos, negana to, panašios ir temos (savęs paieškos, bohemiškas gyvenimas), ir vietos (Londono skvotai), ir perdėm išskirtinių skvoterių būrelis. Tos pačios amžiaus grupės Grušaitė rašė apie smarkiai turtingesnę, pižoniškesnę bohemą, bet Rykštaitės knyga turi sąsajų ir su ja.

„Kostiumų drama" pranašesnė, pirmiausia (auto)ironija ir jos sukuriamu požiūrio įvairiapusiškumu. Vykusį romano pavadinimą galima suprasti dvejopai: kostiumų drama –­ tai kino žanras. Šios izotopijos autorė stengiasi nepamiršti, bet svorio jai pritrūksta: apsiribojama pasvarstymais apie gyvenimo vaidmenis („kiekvienas asilas tiki, kad jis yra pagrindinis personažas, o visi kiti –­ tik antraeiliai aktoriai, gaunantys menkus honorarus", p. 64), gyvenimo scenarijų, atskirumo jausmas palyginamas su pakliuvimu ne į tą filmavimo aikštelę. Gilesne romano struktūra kinematografiškumas netampa, beveik (išskyrus porą vykusių prolepsių ir mažiau reikalingų ekskursų į paauglystę Lietuvoje) neatsispindi teksto organizacijoje. Visgi, jei jau pradėjau vartoti mokslinius terminus, vadinasi, romanas bent jau privertė juos prisiminti.

Kostiumų drama – tai ir kaukių balius, persirengėlių šou. Personažas, su kuriuo kai kas gal jau spėjo susitapatinti, nužeminamas net ne iki vaidmens, o iki kostiumo: „Viena mano bičiulė perskaitė juodraštį, – tariau. –­ Ji pasakė, kad ta Džiordžina kažkokia kvaišelė. Spygauja, dūsauja ir visai be kiaušų. Ji man pasiūlė tave išmesti. Ištrinti mano geriausią kostiumą..." (p. 202) Ši paprasta citata man ypač patinka, nes joje ne tik blyksteli dabarties, rašymo momentas, bet ir autorė lyg niekur nieko tariasi su savo personaže.

Didžiausias autorės pasiekimas irgi susijęs su šia kostiumine ironija. Pasakotoją Lėją Rykštaitė sukūrė kaip ne itin teigiamą antraeilę heroję, besimatuojančią kontrastingus tapatybės kostiumus (tuo pateisinau ir prieš 20 metų Lietuvoje neegzistavusį vardą) ir nė su vienu nesuaugančią. Ji viena iš daugelio East European, atvykusi į Londoną ieškoti laimės ir savęs. Užėmusi spoksotojos poziciją, ji pasauliu anaiptol nesižavi, daug burba, pasipūtėliškai nužiūri kitus, ypač jų išvaizdą ir fizinius trūkumus. Autentiškiausia knygos dalis – Lėjos darbas senų, neįgalių žmonių slauge. Na, čia jinai tiesiog sužėri visomis neigiamomis spalvomis. Savo prižiūrimais ligoniais mergina šlykštisi, pagrįsdama tai atvirais vaizdeliais: „Keičiant grafaitės sauskelnes supykino: kaulėti sėdmenys nusėti šlapiuojančių pragulų, nuo kurių tvoskė pūvančia mėsa" (p. 172). Nedemonstruodama užuojautos kitiems, pasakotoja mažiausiai jos pasilieka sau.

Jei bent trumpam nustoja tyčiotis iš invalidų, iškart pradeda per dantį traukti save, – mergina nepasitiki savo gerumu, nuoširdumu, darbštumu, save suvokia kaip melagę ir veidmainę (ir tai įrodo veiksmais –­ tampa turčiaus išlaikytine, „nučiupinėta gražuole"). Pagrindinis pasakotojos siekis, rodos, ir yra ne kuo tiksliau atvaizduoti emigrantinę realybę, bet būti maksimaliai atvira prieš save pačią.

Gyvenimas su anarchistais skvoteriais bei jų charakteriai ne tokie įtikinami, tačiau gelbsti dviprasmiškas Lėjos santykis su jais – noras priklausyti, dalyvauti slaptose misijose (viena smagesnių – metro paliktas krepšys su užrašu „Bomba", kuriame išminuotojai randa tik apsnūdusį kačiuką ir laiškelį: „Mylėk mane"), kartu nepasitikėjimas ir galiausiai nusivylimas (originali apgaulinga romano kulminacija).

Skaitydama knygoje prisižymėjau turbūt trigubai daugiau varnelių nei paprastai. Ne tiek dėl patikusių sakinių, kiek dėl reikšmingų elementų, naujų posūkių, pokyčių pasakotojos charakteryje. Knygoje sprendžiamos įvairios dilemos (tarkim, tarp moralės ir malonumo), siekiama pažinti save įvairiose situacijose. Kaip ir daugelyje tekstų, ieškoma savęs, bet pamoka suformuluojama nebanali – būti ne sau, o kitam, būti kažkam reikalinga. Galbūt dėl to ir knyga man pasirodė reikalinga, parašyta ne iš pasimėgavimo savimi.

Akvilina Cicėnaitė. „Kengūrų slėnio paslaptis". –­­ Vilnius: „Alma littera", 2014.

Tai trečioji autorės knyga, kuri čia gal ir ne visai tinka, nes yra skirta ne jaunimui ir net ne paaugliams, kaip ankstesnės („Viskas apie mano šeimą" ir „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai"). Na, nebent – pradedantiems paaugliams (pagrindinei veikėjai yra 12 metų), vis dėlto abejoju, kad to pakaks pakliūti į Metų knygų paaugliams sąrašą, net jei konkurencinių knygų ir nebus parašyta.

Minėtos Cicėnaitės knygos, kaip ir visa leidyklos serija „Mergaičių lyga", man paliko tik gerus įspūdžius – nepretenzinga, smagi proza be didesnio didaktinio svorio. „Kengūrų slėnio paslaptis" iš pirmo žvilgsnio visai prie jų pritiktų: parašyta lengvai, tekstas struktūruotas, personažai ryškūs, esama taiklaus humoro ir gražių palyginimų. Juolab kad Australija, kaip veiksmo vieta, gali suteikti ir medžiagos, ir erdvės fantazijai.

Vis dėlto būtent Australijos pasigedau labiausiai. Tiesiog sunku suvokti, kodėl taip menkai autorė pasinaudojo aborigenų kultūra: legenda apie sniego žmogų, vietinių vadinamą joviu, tėra lašas jūroje, palyginti su turtinga folkloro fantazija. Knygos personažai net išsiruošia į pažintinę kelionę, bet su skaitytoju patirtimi dalijasi nenoriai. Aborigenų kaimeliui autorė neskiria nė vieno (!) aprašomojo sakinio. Apmaudu, ir tiek. O ir pačią Australiją kur kas įsimintiniau atskleidė jos akyse neregėję Keistuolių teatro aktoriai: „Pilna visa Australija / Bananų, mandarinų, / Pilna visa Australija / Ledų iš apelsinų." Dvylikamečiams šis intertekstas būtų palikęs didesnį įspūdį nei Cicėnaitės pasirinktos banglentės, smėlis, saulė ir kengūros.

Vyksmas plėtojasi dėl personažų gausos. Gyvenime pasimetęs vienišas tėtis susiranda naują draugę Mirandą. Ilzė Mirandos negali pakęsti, o štai namus prižiūrinčią Tiją Mariją labai myli (ši apibūdinta tiksliai – žino visų kaimynų vaikų ir šunų vardus), kaip ir tetą Emą, kuri sulaukė daugiausiai autorės dėmesio: „Rūkė kaip kaminas, dažėsi plaukus ir lūpas raudonai, supykusi nevengdavo keiktelėti, tačiau susigraudindavo klausydamasi liaudies melodijų ir lankydavosi visuose Dainų šventės renginiuose" (p. 57). Dar yra Ilzės draugas Antonijus, tetos Emos draugas Profesorius ir hiperaktyvus gidas. Tačiau personažai lieka tipažais su ribotu ypatybių skaičiumi, o iš kelionės grįžta nėmaž nepasikeitę.

Cicėnaitė pasižymi supratingumu suaugusiesiems (juk šie tėra dideli vaikai), tačiau šioje knygoje jinai atlaidi tik geriesiems. O jei kuris blogas, toks kaip potenciali pamotė Miranda, tai jau jam nėra jokios vilties bent kiek pagerėti.

Keisčiausia, kad apysakoje esama gausybės geresnio teksto užuomazgų, tarsi čia būtų kokie pirminiai apmatai (ypač žinant, kad autorė sugeba daugiau). Gražios detalės – tėčio dievinami traukiniai, raudoni Ilzės plaukai ir vandens baimė – pamirštamos. Lyg ir norima įterpti detektyvo elementų (Profesoriaus personažas), tačiau jie tuoj pat išaiškinami ir pasirodo visiškai tyri. Dedama pastangų auginti įtampą (gidas gąsdina: „pagrindinė Australijos kalba – tai paniškas klyksmas", p. 83), bet ato­mazga apvilia. Svarbiausias įvykis –­ vaikai pasiklysta dykumoje – ištęstas ir nuobodus, turbūt dėl to, kad dykumoje juk nieko nėra... Belieka autorei palinkėti, kad prieš rašydama knygos tęsinį pati įspėtų daugiau Australijos paslapčių.

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Kontrastui su Cicėnaite Tamulevičiūtė tinka tuo, kad Sarajevą ji pažino daug giliau (man regis, prieš tai aptartoje knygoje net nenurodytas miestas, kuriame veikėjai gyvena) ir kad įsiminė nemažai bosniškos mitologijos. O ir pats Sarajevas turbūt labiau mobilizuoja kruopščiam darbui nei Australijos paplūdimiai.

Dalis šios knygelės, laimėjusios „Pirmosios knygos" konkursą, tekstų buvo spausdinti „Šiaurės Atėnuose". (Turbūt tuose nespausdintuose ir liko grubių gramatinių klaidų.) Ten autorė publikuoja ir gerą jos skonį liudijančius vertimus iš slovėnų, kroatų ir bosnių kalbų.

Tamulevičiūtės esė įsirašo į benusibaigiančią mūsų eseistikos tradiciją. Matyti, kad autorė mokėsi iš geriausiųjų (G. Radvilavičiūtės, S. Pa­rulskio). Tekstai konstruojami asociacijų principu, jungiant skirtingas izotopijas, skirtingus laikus (praeitį Šiauliuose ir dabartį Sarajeve), asmeninio gyvenimo (mylimasis, laukiamas kūdikis) ir miesto, politines, socialines detales, kaip pati pastebi, laviruojant tarp perdėtos romantikos ir perdėtos ironijos.

Kai kurios siūlės tempiamos per jėgą, siekiant mezginį užrišti. Nuolat kartojama ta pati frazė – miestas „plyti po kojomis". „Popietė su kava ir drauge" atrodo parašyta tiesiog iš reikalo, didinant knygelės apimtį, mintis joje vyniojasi atsitiktinumo principu.

Tekstuose nenutolstama nuo rašymo momento: „O dabar, kai jį pažadinau, sėdi ant sofos man iš dešinės ir bando trukdyti rašyti. Ką tik paspaudė atsitiktinį klavišą ir po šiuo tekstu atsirado du pliusai. Po neriboto laiko tai galės būti įvertinta kaip lengvinamoji aplinkybė. + +" (p. 59) Reflektuojamas ir ką tik parašytas tekstas, ir rašymas apskritai. Čia išlenda sakiniai, kurie mane suerzino (jie tikrai nėra būdingi tik Tamulevičiūtei): pamaiviškas savęs nužeminimas iki „abejotinos vertės tekstus" rašančios personos, o savo tekstų – iki grafomanijos. Toks pseudokuklumas geriausiu atveju rodo paaugliškumą (kai jautiesi ir genijus, ir nevykėlis), blogiausiu – aroganciją.

Arogancija, beje, blyksteli ir pasakotojai susidūrus su tuštutėmis bei treninguotais vaikinais, kurie suprimityvinami iki stereotipo (gausybė makiažo, keliaaukščiai keiksmažodžiai), save jiems priešinant kaip skaitančią, išsilavinusią ir brandžią. Tai gal ir nebūtų badę akių, jei ne neslepiamas pasakotojos naivumas, bailumas, jausmingumas, kurie Sarajevui, pastatytam „ant nuogos atminties", dera kur kas labiau.

Autorė nelygina Lietuvos ir Bosnijos, nesistebi vietine specifika. Ji nesijaučia esanti turistė, tad nuo visokių „kelioninių įspūdžių" knygų šią skiria labai intymus ryšys su miestu – ne žavėjimasis jo architektūriniais stebuklais ar naktinėmis linksmybėmis, bet meilė dėl jo trūkumų.