Kai „Diseris“ dar nebuvo įgavęs knygos pavidalo ir apie jį perskaičiau socialiniuose tinkluose, labai apsidžiaugiau. Buvau ką tik išsiuntusi mokslinį straipsnį apie universitetinio romano (campus novel) žanrą ir jo sąsajas su doktorantų savivaizdžiu šiuolaikinėje lietuvių ir britų prozoje. Kaip tik tuo metu leidau dienas ant sofos su stipriai lūžusia čiurna, nebegalėjau lankyti plaukimo treniruočių ir pagalvojau, kad dabar pats geriausias metas skaityti. Na, ir domėtis paukščiais, bet apie juos kita tema. Tikėjausi, kad pagaliau lietuvių literatūroje atsiras klasikinis universitetinis romanas apie doktorantus.

Pirmąkart perskaičiusi „Diserį“ nusivyliau, nes tuo metu maniau, kad tai nėra campus novel žanro pavyzdys. Tąkart pritariau Laimos Kreivytės minčiai, pateiktai knygos atvarte, kad „akademiškumo šiame tekste nėra“. Tačiau po kurio laiko grįžusi prie „Diserio“ turėjau pripažinti klydusi. Šioje knygoje nerasime konkurencijos akademijoje temų, kurios būdingos anglakalbiams campus novel kūriniams (pvz., Karin Bodewits, „You Must Be Very Intelligent: The PhD Delusion“, 2017). Čia nėra ir lietuvių literatūroje ryškaus doktoranto, negalinčio įveikti disertacijos, portreto (Tomas Vaiseta, „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, 2016; Saulius Vasiliauskas, „Dabar aš ramiai papietausiu“, 2020).

 

Darius Žiūra. „Diseris“, V.: „Kitos knygos“, 2024

 

„Diseryje“ pasakotojas neužsidaro universiteto miestelyje, neieško tos vienintelės citatos, nuo kurios galėtų pradėti rašyti disertacijos projektą, kaip nutinka Jacko R. Williamso romane „Pond Life“ (2022). Jis nėra ir tas eilinis doktorantas Jurgis iš Virginijos Kulvinskaitės romano „kai aš buvau malalietka“ (2019), kuris tikisi parašyti „skaidrius kaip deimantas tekstus apie poeziją“, bet galiausiai tiesiog žiūri į bibliotekos lubas. „Diseris“ nėra ir klasikinis atvejis, kai humanitarinių ar socialinių mokslų doktorantai rašo grožinę literatūrą kaip atsvarą akademiniam darbui. Galėtume veltis į diskusiją apie meninio ir mokslinio tyrimo skirtumus, bet lai jie lieka kitam kartui. Tiesą sakant, būtų galima nepaliaujamai vardinti, ko „Diseryje“ nėra. Bet, užuot tęsusi šiuos lyginimus, pasitelksiu paties pasakotojo žodžius. Jis trumpai ir lakoniškai aprašo savo kaip kūrėjo kelią: nuo tapybos, kai Arvydas Šaltenis pasakė, kad „tai, ką darau su dažais, yra labai asmeniška ir įdomu, bet tapyba yra kas kita“, iki videomeno, kai Gintaras Šeputis ištarė, kad „tai įdomu, bet tai ne videomenas“, ir galiausiai Anderso Kreugerio pastabos: „Tai yra fotografijos, bet jos yra ne apie fotografiją, o apie kažką kita.“ Taigi – apie ką pasakoja „Diseris“ ir kokius campus novel bruožus jis visgi turi?

Knyga drąsiai peržengia universitetinio romano rėmus, išsiskiria savo forma, skaidriu tonu ir požiūriu į doktorantūrą bei meno projektus. „Diseryje“ akademijos gyvenimas ir doktorantūra įpinami į platesnį istorinį, sociokultūrinį kontekstą. Tai įprasta ir bendram lietuvių literatūros apie doktorantų patirtis laukui. Pasakojimas minimalistinis, dienoraštinis, kupinas prisiminimų, susipinančių su sapnais, subtiliai ironiškas. Jis kuria savitą ritmą ir per konkrečių situa­cijų pavyzdžius leidžia žvilgtelėti į meno doktoranto kasdienybę, buitį ir būsenas.

Knyga ne paskandina, bet atveria, subtiliai sujungdama skirtingus pasaulius. Kartais doktorantūra tėra fone – pasakotojas iš ryto keliauja į teismą, o popiet į doktorantūros posėdį, kuriame stengiasi kuo mažiau kalbėti. Kartais ji pasirodo kaip lakoniškas faktas: pasakotojas važiuoja į akademiją pietų, paskui – į pamokas. O kartais akademijos gyvenimas susilieja su absurdiška kasdienybe, pvz., kai pasakotojas vėluoja į Arūno Sverdiolo seminarą, nes nenori aiškinti, iš kur veidą nusėję randai. Išgyvenamos sudėtingos patirtys nusakomos trumpai, bet taikliai. Atėjus rudeniui ir prasidėjus darbams pasakotojas mąsto apie išsibarstymą, bet konstatuoja tik faktus, tarsi rašytų metinę ataskaitą doktorantūros komitetui: „Jau praėjo dveji doktorantūros studijų metai. Surengiau parodą ŠMC, kuri dar prieš metus atrodė kaip fantastinis neįgyvendinamas projektas. Perskaičiau aibę literatūros, rašiau tekstus.“ (P. 114.)

Knyga išsiskiria ir tuo, kaip ji reflektuoja akademinio gyvenimo hierarchiją, kuri glaudžiai susijusi su menininko socioekonomine situacija: menkas ar atlygis ar išvis jokio, uždarbiavimas piešiant portretus Palangos ar Paryžiaus gatvėse, kūrybos prasmės paieškos, idėjų įgyvendinimas ir stagnacija, ribinių situacijų patirtys, įskaitant mirtį. Pasakotojas aptaria sunkumus stojant į tapybos studijas, nes jo darbams „trūksta spalvos“, akademinės bendruomenės elitiškumą, kitų studentų bandymą atkartoti „tą patį gestą“, tapybos virtimą tramdomaisiais marškiniais, beprasmybės ir nereikalingumo jausmą pabaigus akademiją. Tai nuolatinio balansavimo ir mėginimo susigyventi su neišvengiamybe fiksavimas.

Išskirtinis knygos bruožas – rašymas, kuris yra ir ryškiausias doktorantūros patirtis perteikiantis įvaizdis. Tai apskritai viena pagrindinių campus novel temų – kaip teigia Frances Kelly, „rašymas vis dar yra pagrindinis universiteto idėjos elementas“, kurį galime pamatyti praktiškai kiekviename romane apie doktorantų patirtis. Dažniausiai jis yra optimistiškas, romanų veikėjai doktorantai viltingai tikisi puikiai parašyti disertaciją, o ilgainiui šis rašymo procesas virsta milžiniška, sunkiai įveikiama ir kančias keliančia problema.

„Diseryje“ rašymas svyruoja tarp galimybės ir grėsmės. Rašymo užuomazgas ar bent jau tam tikrus bandymus artikuliuoti savo idėjas plačiau galime matyti ir pasakotojui aptariant Kęstučio Zapkaus kursą, kuriame buvo labai svarbu konceptualizuoti ir gebėti pristatyti savo tapybą. Doktorantūros studijų laikotarpiu rašymas ima pasakotoją traukti kaip intermedialus būdas apmąstyti fikcijos ir tikrovės santykį, kelti reprezentacijos problemas, svarstyti teksto poveikį ir jo galimus įtrūkius skaitytojui.

Knygoje ironizuojama, kad „nėra rašymo kameros, lygiai kaip ir nėra teksto gamybos aparato“ (p. 71). Tad ilgainiui rašymas tampa „nykiausiu užsiėmimu iš visų, kurie gali turėti bet kokią prasmę“, pasakotojui jis kelia asociacijų su „ligoninėmis, nelaimėmis ir moraline prievarta prieš save“ (p. 115), rašymas yra tarsi gyvenimą varanti iliuzija, bet kartu tampa vieninteliu būdu „kaip nors ištverti šią akimirką“ (p. 158). Tai ne vien akademinio darbo dalis ar doktorantūros studijų reikalavimas, o svarbus būdas tęsti egzistenciją ­– jis neišvengiamas, priverstinis, bet būtinas. Ne tik saviraiškos forma, bet galimybė išlikti.

Nors pasakotojas grumiasi su rašymu, knygoje pateikiami ir kitų jo tekstus skaičiusiųjų, dažniausiai menininkų, atsiliepimai. Jiems šie tekstai atrodo įtraukiantys, „suryškinantys gyvenimą“, tikresni nei Sigito Parulskio (p. 151). Būtent šis gyvenimo suryškinimas ir leidžia kitu žvilgsniu pamatyti ne tik akademiją, doktorantūrą ar kūrybinius iššūkius, bet ir egzistencinius žmogaus išbandymus, kurie nenuskandina. Pati knyga tampa dar vienu SWIM (something who isn’t me) ir įtikinamai reprezentuoja tai, ko nėra, bet dar labiau tai, kas yra. Tad darkart sveikinu parašius „Diserį“!