× Živilė Galdikienė

Rašytojos Evelinos Daciūtės sprausti į griežtus apibrėžimus nesinori ir, ko gero, nepavyktų. Jos kūryba peržengia ne tik vieno žanro, vienos skaitytojų amžiaus grupės, bet ir šalies ribas. Tarptautiniai apdovanojimai, vertimai į užsienio kalbas, pagal vieną iš knygų statomi spektakliai... Tiesa, žvilgsnis pokalbyje krypo į giliau slypinčius dalykus: nuo įkvėpimo, kurį teikia kitų kultūrų pažinimas, iki pokyčius lemiančių kūrinių ir vizionieriškumo.

 

Monikos Požerskytės nuotrauka

 

Užfiksavau jūsų frazę „per audrą žuvys nekimba“. Po ketverių metų, praleistų JAV, neseniai grįžote. Turbūt tai savotiška audra? Kaip sekasi vėl įsikurti Lietuvoje, jos kultūrinėje terpėje?

Dabar lipu iš nuskendusio laivo: laivas nuskendo, mane išmetė į krantą. Krantas pažįstamas, bet gyvenimą vėl reikia susidėlioti iš naujo. Persikraustymai aptalžo. Tokios būsenos apimta ir rašyti negali. Reikia išbūti šį etapą. Viskas vyksta savo laiku: jei dabar – rašymo žiema, neisiu į lauką su teniso bateliais ir lengva suknele, teks ieškoti rogučių, šiltų batų. Tai ne pirma mano rašymo žiema, todėl laiką išnaudoju kitiems dalykams: vaikštau į susitikimus su vaikais, pasisemiu teigiamų emocijų. Ilgai negalėjau gyvai susitikti su skaitytojais, o dabar juos galiu pamatyti, stebėti, kaip auga, kaip žiūri į įvairius dalykus. Tiesa, visą laiką stebėjau ir stebiu, kas vyksta Lietuvoje, ypač vaikų literatūros lauke, tad nebuvau atitrūkusi.

Susitikimai – tai gyvi mainai...

Taip, reikia užmegzti santykį. Seniau rašytojas buvo tarsi ant aukšto kalno, visi į jį žiūrėdavo iš apačios, juk jis Dievo apdovanotas. Dabar vaikų rašytojai, ypač naujoji karta, palaiko šiltą santykį su skaitytojais. Gali prieiti, pasakyti „labas“, jei užplūsta emocijos – apkabinti. Pastebiu, kad tai didina norą skaityti. Mano dukterėčia sako: „Būsiu rašytoja.“ Jai tai atrodo įmanoma, nes jos šeimoje yra rašytoja. Ši profesija nėra nepasiekiama. Tą patį man norisi pasakyti vaikams, skaitytojams: gali būti ir dailininkas, ir rašytojas, ir nebūtinai tik leisdamas knygas. Nėra vieno teisingo būdo būti. Taip pat sakau: sutikote mane knygose, vėliau sutikote mane, kaip žmogų, o kūrybinėse dirbtuvėse jau aš susitiksiu su jumis, kaip su kūrėjais. Ryšiai man atrodo labai svarbūs, jie nusidriekia per laiką, erdvę. Štai Vilniuje prie manęs priėjo žmonės ir sako: „Sveiki, mes su jumis susitikome Konektikute.“ Lankiausi ten mokykloje, bendravau su jų vaikais. Po kelių dienų Kaune prie manęs vėl priėjo žmonės: „Jūs pas mus buvote Filadelfijoje.“

Gyvenote ne tik JAV, bet ir Kinijoje. Kokios naujos kultūrinės patirtys tapo neatsiejama gyvenimo, tapatybės ar kūrybos dalimi?

Kuo ilgiau gyvenau Kinijoje, tuo labiau supratau, kiek mažai apie ją žinau. Pabandžiau kūriniuose panaudoti detales iš kiniškų pasakojimų – žmonės pajuto tuos motyvus skaitydami „Meškių istorijas“. Tikriausiai viskas mus veikia: gyvenamoji vieta, sutikti žmonės, perskaityti kūriniai, vaizdai. Gyvendamas kitose šalyse esi stebėtojas. Jei perimi šią poziciją, tau lengviau. Jei nori būti dalyvis, daug kas gali erzinti. Kai kurie dalykai atrodo labai keisti, bet kai sužinai jų istoriją, kultūrinę paradigmą – pradedi suprasti. Džiaugiuosi galimybe gyventi užsienyje, tai labai praplėtė suvokimą. Labai didelėse valstybėse pasijunti maža, nepastebima tarp milijonų kitų. Kartais labai sveika taip pasijusti.

Kiek jums svarbu rašytojų bendruomenė, priklausymas jai? Turbūt distancija padeda užfiksuoti, ko nemato vietiniai?

Rašančiųjų bendruomenė – kaulai ir kraujas. Visko yra. Man užtenka turėti kelis artimus žmones, kurie veikia tame pačiame lauke, su kuriais galiu kalbėtis ir jaustis suprasta. Geriausia draugė – iliustratorė Aušra Kiudulaitė, ji labai aštraus proto, itin įžvalgi. Labai daug kalbame apie kūrybą. Be tokios bendrystės jautiesi labai vienišas. Reikia žmogaus, su kuriuo pasitikrintum savo idėjas, žmogaus, turinčio panašią patirtį, tokio, kuriam nereikia nieko aiškinti. Man labai svarbu reflektuoti, kas vyksta, ir nelikti vienai savo apmąstymuose.

Su lietuvių vaikų literatūros bendruomene bendrauju, dalyvauju renginiuose, susitinkame – tai smagu, vertinga, bet esu žmogus, kuriam nereikia nuolat būti dideliam būryje. Man reikia ne žmonių, o žmogaus.

Minėjote patarlę: „Kartais reikia pasėdėti prie upės ir palaukti, kol ja praplauks priešo lavonas.“ Ar kelyje pasitaiko nedraugų? Kaip tai išgyvenate, priimate?

Nedraugų, žinoma, yra. Vaikystėje su drauge siuntinėdavome viena kitai atvirlaiškius su protingomis citatomis. Atsimenu Aristotelio citatą, apie kurią vėliau gyvenime daug galvojau: nežinau tikrojo kelio į sėkmę, bet žinau, kas veda tiesiai į nesėkmę – noras visiems įtikti. Tai nereiškia, kad turi stengtis visiems nepatikti, juk esame socialios būtybės. Yra vidurio kelias, kai tiesiog darai tai, kuo tiki.

Pirmieji kūrybos metai man buvo sunkūs, galvodavau: kaip žmogus šitaip gali... Atrodo, niekam bloga nedarai, kažkieno bulvių nekasi. Jausmas, lyg trauktum kitam kąsnį iš burnos. Pradėjusi kurti supratau, kad autoriui nieko gero iš to, jei jis ar ji ryški, daug kalba apie savo knygas – tokie tuo metu buvo laikomi rinkodariniais. Produktyvumas tarytum irgi negerai... Bet kas tas produktyvumas? Galima diskutuoti. Vaikų knygos išlaikant kokybę gali būti leidžiamos dažniau, nes teksto mažiau, parašai greičiau, yra bendrakūrėjai – iliustratoriai. Kadaise egzistavo ir požiūris, kad gerai knygai reklamos nereikia. Mano požiūris: jeigu darai tai, kuo tiki, tai ir papasakoti apie savo veiklą turi ką. Galima švaistyti energiją rūpinantis, kas ką parašė arba pasakė, arba koncentruotis į tau svarbių žmonių nuomonę. Tokiam suvokimui reikia laiko.

Ne kartą girdėjau, kad vaikų literatūra yra tarsi rimtosios, tikrosios – suaugusiųjų literatūros – podukra. Ar pati susidūrėte su tokiu vertinimu? Galbūt esama ryškesnių požiūrio pokyčių, ypač jums pelnius tarptautinį pripažinimą?

2014 m., kai pradėjau rašyti vaikams, vaikų literatūra tikrai buvo laikoma podukra. Gajus mitas, kad jei nesugebi rašyti suaugusiems, tai rašai vaikams, kad vaikų rašytojai yra nevykėliai, tie, kuriems nepasisekė. Vienas rašytojas pasakė: jeigu pradėsi nuo vaikų literatūros, tavo karjera bus sugadinta, pas suaugusius neateisi. Bet dabar pastebiu, kad iš suaugusiųjų literatūros lauko vis dažniau ateinama į vaikų literatūrą. Džiugu, kad požiūris keičiasi: vaikų literatūra, kuri buvo vargšė bobulytė su skarelyte, dabar išlaisvėjusi. Apdovanojimai, vertimai, iliustracijų kokybė turėjo didelės įtakos: į vaikų literatūrą dėmesį atkreipė rašytojų bendruomenė, kultūros funkcionieriai, kurie anksčiau į užsienio renginius veždavo tik suaugusiųjų knygas.

Panašiai buvo ir su kūrybinio rašymo kursais – anksčiau sakydavo, kad neįmanoma išmokyti rašyti, tik trečiarūšiai rašytojai bando tokius kursus, žmogus arba apdovanotas, arba ne. Po kelerių metų tai sakę žmonės kūrybinio rašymo kursus ėmė vesti patys. Manau, ateityje dar ne tokių pokyčių pamatysiu. Savotiška posakio „praplaukia priešo lavonas“ iliustracija. Neretai tereikia palaukti, kol kito požiūris pasikeis.

Gyvendama JAV nemažai keliavote po lituanistines mokyklas, rengėte susitikimus, dirbtuves vaikams. Ką pamatėte? Kokie yra dabarties – vizualinių laikų – vaikai, kaip pavyksta juos sudominti?

Skirtingose vietose vaikai skirtingi. Norėčiau, kad lituanistinėse mokyklose būtų suteikiama daugiau žinių apie šiuolaikinę Lietuvą. Vaikams smagu liaudies šokiai, dainos, etnografija. Svarbu žinoti istorinį, kultūrinį kontekstą, bet jei žinai tik tai, Lietuva gali atrodyti kaip etnografinis kaimelis. Atvažiuoji į mokyklas su moderniais kūriniais ir neretai ne vaikai, o tėvai nesupranta, stebisi – taigi ne Lietuva čia. Norisi supratimo, kad Lietuva – moderni valstybė, kurioje ir knygos, ir iliustracijos yra pasaulinio lygio. Apskritai bendraujant su vaikais labai svarbus gyvas ryšys, svarbu kalbėti apie tai, kas jiems aktualu. Ir aktualu ne eilėraščiai apie vyturius ir arimus. Pavyzdžiui, paklausi vaikų, ar nori eilėraščio apie zombius – žinoma, atsako.

O dėl technologijų... Pastebiu vaikų, kurių tėvai galbūt tuo piktnaudžiauja. Tai labai veikia vaikų kalbą – nemažai turi logopedinių problemų. Duodamas vaikui planšetę, atjungi jį nuo pasaulio, nuo tyrinėjimo, įsivaizdavimo pagal savo sukauptą patirtį. Vaikas neįsivaizduos baisesnių dalykų, nei apima jo patirtis. Vaizdinė informacija – filmukas, žaidimas – gali labai stipriai, jėga vaiką truktelėti už rankos pirmyn. Taip bus praleista natūrali kelio atkarpa. Kūnas nuskrieja pirmyn, o siela vejasi iš paskos. Esu už rašytinį žodį. Manau, geriausia, kai skaito artimas žmogus, nes gali vaikui perduoti emocijas, būti šalia. Prisimenu, mano vaikai laukdavo, kai skaitysiu jiems Astrid Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“, nes apsiverkdavau... Manau, svarbu, kad vaikai mato, kaip literatūros kūrinys gali paveikti, kaip sukuria emocinį lauką.

Savanoriaudama ukrainiečių registracijos centro vaikų erdvėje aptikau į ukrainiečių kalbą išverstus jūsų knygiukus (mažos formos išlankstomas knygas) vaikams. Žinau, radote ir kitų būdų skleisti šviesą brutalaus karo kontekste.

Iš pradžių buvo sunku rašyti, apskritai kažką veikti. Nežinau, ar esu teisi, bet man svarbu gyventi paprastą gyvenimą, daryti tai, ką darau. Pavyzdžiui, susitikti su vaikais, įkvėpti juos gyventi toliau, parodyti, kad gyvenimas prasmingas, kad jis tęsiasi. Taip, šalia vyksta neteisybė. Tačiau į gaunamą informaciją reikia žiūrėti kritiškai. Ne visada šviesus personažas tikrai tik šviesus, nes realybė – ne pasakų pasaulis, kuriame viskas vien balta ir juoda. Realybė artimesnė George’o R. R. Martino ar J. R. R. Tolkieno pasauliams, kur ir geras personažas gali pasielgti negerai, ir blogas pasikeisti... To man trūksta vaikų literatūroje: personažų, kurie būtų visokeriopi, realistiški. Vaikas, matydamas įvairiapusius personažus, suvoks, kokie įvairūs gali būti žmonės. Ir bus pasirengęs visiems atvejams. Supras, kad lovoje tikrai guli vilkas su močiutės kyku, nors ir paploninęs balsą. Labai svarbu pandemijos, karo, nesėkmių laikotarpiu parodyti vaikui, kad viskas praeina, kad jis turi tą vidinį kardelį, su kuriuo gali įveikti drakonus, nes drakonų yra visada. Tai aktualu ir suaugusiajam.

„Tėti (...) tai tau skauda iki Afrikos?“ Veriantis vaiko klausimas mirties akivaizdoje iš jūsų knygos „Duobė“. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad mirtis – reta viešnia vaikų literatūroje, bent jau lietuvių. Kas paskatino apie ją rašyti? Neretai net suaugusieji negeba kalbėti apie tamsias emocijas. Manote, kad nutildytos, užgniaužtos emocijos („kažkas į akį įkrito“) yra mūsų tautos istorinis reliktas?

„Kažkas įkrito į akį“, – tipinis lietuvio vyro elgesys. Apsiverkti gali mama, o tėtis – nelabai. Gal vaiką gąsdina apsiverkęs tėtis, nes tai ženklas, kad situacija tampa nebekontroliuojama?

„Duobėje“ pasakojau apie savo vaikystės laikus, kai man buvo 7-eri. Kai vaikas susiduria su mirtimi iki maždaug 9-erių, jis dar nesuvokia, kad mirtis – neatšaukiamas dalykas. Mirtį supranti tik apie devintus metus, kai peržengi savotišką Rubikoną. Tai simbolinis amžius: perbrendi upę ir suvoki, kad nebėra kelio atgal, tu nebegrįši – mirs močiutė, senelis, mama, tėtis, mirsi pats. Tai yra labai labai baisu. Daug metų nešiojausi šios knygos idėją. Nenorėjau visiškai autobiografinio pasakojimo, siekiau pabrėžti fantastinį elementą, nes vaikui reikia pasakos labai sunkiose ir baisiose situacijose. Iliustratorė taikliai pastebėjo: kai kalbama apie mirtį, tai vis apie dangų, o čia – į žemę, į gylį.

Parašyti „Duobę“ tikrai labai skatino mirties stūmimas į paribius: mirties nėra, mes švenčiame gyvenimą, aš geriausia savęs versija, turiu būti laimingas. Manau, nuolatinis kalbėjimas, koks turiu būti laimingas, nesuteikia stabilaus pagrindo. Norisi sakyti: žmonės, jūs stovite krištolo bokštelyje – visi nukrisite. Memento mori – prisimink, kad mirsi. Jeigu mąstai, kad mirsi, dar labiau brangini gyvenimą. Mes tik įsivaizduojame esantys labai išlaisvėję, kalbantys apie sunkius dalykus, traumas, o iš tiesų sunkūs dalykai stumiami į paribius – nesivedame vaikų į laidotuves ir panašiai. Anksčiau kaime visi kartu išgyvendavo mirtį, o dabar suaugęs žmogus pirmąkart susiduria su mirtimi ir nebežino, kaip elgtis. Vaiko apginklavimas žinojimu, kad bus sunku, labai svarbus. Nereikia neigti mirties, svarbu išmokti ją išjausti.

Gana neseniai išleidote poezijos knygą suaugusiems. „Jei kūnas nėra siela, tai kas tuomet yra siela?“ – mintyse skamba Walto Whitmano eilutės. Kiek jums svarbūs atviri poetiniai tekstai apie kūniškas patirtis, ribines būsenas? Kas jums yra tiltų tiesimas kito link?

Tiek prozoje, tiek poezijoje man svarbu papasakoti istoriją, svarbus būsenų atpažįstamumas. Buvo etapas, kai blaškiausi: jei ne aukščiausias lygis, nereikia išvis. Bet gal žmonėms reikia ir tokios poezijos? Jei mano eilės suaugusiajam taps paskata skaityti toliau, daugiau – mano misija įvykdyta. Užsižaidžiame intelektualumu, o paskui stebimės, kad pas mus niekas nenori užeiti. Intelektualumo demonstravimas kažkam yra įvaizdžio dalis, gal juo maskuojamas netikrumas, o gal tiesiog patogu slėptis už mistiško įvaizdžio... Jei šnekiesi ir pašnekovas mėgaujasi tarptautiniais žodžiais, o tavęs nesiklauso, neatliepia, tai kas iš to? Šiame pasaulyje mums labai svarbu pasijusti ne vieniems, nors ir miegame, ir mirštame vieni. Labai svarbu tai, kas mus jungia.

Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.