Pasaulyje – ir Lietuvoje – vis daugiau įmonių eksperimentuoja su keturių darbo dienų modeliu. Yra teigiančių, kad sėkmingos šių įmonių patirtys ir sparčiai besivystantis dirbtinis intelektas dar šio šimtmečio viduryje trumpesnę darbo savaitę pavers tikrove visiems. Kaip tokie pokyčiai paveiktų rašytojų gyvenimus? Viena vertus, užsiimti kūryba galima bet kuriuo metu, kita vertus, menininkas nėra izoliuotas nuo visuomenės, dažnai dirba kitus darbus, šeima ir aplinka gyvena daugelio žmonių ritmu. Kaip keistųsi rašytojų kūrybinė kasdienybė, jei visuomenė pereitų prie keturių darbo dienų?

 

 Popieriaus fabrikas Kemsenkoskyje (Suomija), 1915. „UPM-Kymmene“ archyvo nuotr.

 

Diana Latvė

Keturių dienų savaitė išspręstų nuolatinio spaudimo būti efektyviam ir nuovargio, kurį sukelia technologijų perpildyta darbo kultūra, klausimus. Turint galvoje nuovargį ir technologinę pažangą, idėja apie keturių darbo dienų savaitę tampa ne tik patrauklia reforma, bet ir būtinybe išsaugoti žmonių sveikatą, kūrybiškumą, socialinę sanglaudą.

Dauguma rašančiųjų, kad išgyventų, dirba su literatūrine terpe nesusijusius darbus. Perpildytame informacijos lauke pavirstame bėgikais, vakarais bandydami ką nors užrašyti dar prieš pajusdami, ką tiksliai ketinome pasakyti. Lėtesnis gyvenimo pulsas primintų, kad teksto menas nėra impulsyvi reakcija. Jam reikia erdvės ir gylio. Žvelgdama į ateities darbo savaitės modelį, optimistiškai įsivaizduoju kūrybinę kasdienybę, kur dera susikaupimas ir diena, neatimta iš šeimos ar miego, paskirta kūrybai, nekonfliktuojanti tarp „privalau uždirbti“ ir „trokštu kurti“. Papildoma poilsio diena galėtų tapti nedidele rašytojo „rezidencija“, kurioje užgimtų prasmingi tekstai ir knygos.

 

Jurga Tumasonytė

Nuo 2012 m. dirbu tokius darbus, kuriuos galiu sustyguoti gana lanksčiai ir (bent jau teoriškai) atseikėti papildomų valandų kūrybai. Tačiau, kaip klausime ir užsiminta, kūrėjas nėra izoliuotas nuo visuomenės, todėl bet koks platesnio masto pokytis paveikia ir jo kasdienybę. Jei žmonės staiga imtų dirbti tik keturias dienas per savaitę ir, neduokdie, vaikai ugdymo įstaigas lankytų tik tas keturias dienas, mano galimybė atplėšti laiko tik savo reikmėms greičiausiai ne padidėtų, o dingtų visai. Namai, kuriuose norėčiau, kad tvyrotų darbinga, susikaupimą palaikanti nuotaika, virstų triukšmingu savaitgalio tęsiniu.

Kita vertus, suprantu, kad ne visi gali sau leisti dirbti tik tuos darbus, kuriuos mėgsta, tad trys laisvadieniai galėtų būti tikra palaima atsigręžiant į tai, kam vis pritrūksta laiko, – skaitymą, bendravimą, pomėgius, keliones ir panašiai. Tik bėda, kad man (bent jau artimiausiu penkmečiu) tokia pertvarka, įtariu, neturėtų teigiamos įtakos kasdienybei, todėl laikau kumščius, kad ji dar kurį laiką neįvyktų.

 

Valdas Papievis

Dailininkas Pranas Gailius sakydavo: „Aš tapau ir tada, kai netapau.“ Savo ruožtu galiu pasakyti, kad rašau ir tada, kai nerašau. Nepažįstu kūrėjų, skaičiuojančių kūrybinio darbo valandas, prie kūrybos ir „darbas“ man nelabai dera. Kartu klausimas apie keturių darbo dienų savaitę suponuoja mintį, kad kūryba nėra tikras darbas, iš jos neišgyvensi, kaip dirbdamas „tikrą“ darbą. Ir aš pats, ir mano aplinkos žmonės jau išmokę žongliruoti, manau, jiems galima keturių dienų savaitė mažai ką ar nieko nekeis.

Kurti – tai žaisti. Kad galėtum kurti, būtų gerai sužaisti ir savo gyvenimą, kad nereikėtų taikytis prie panašių įstatymų.

 

Ieva Marija Sokolovaitė

Ko gero, keturių darbo dienų savaitė būtų ne į naudą, nes tam, kad išlaikyčiau nors kiek sveiko proto, man būtina kasdien išeiti iš namų, susidurti su žmonėmis ar bent šunimis, išgirsti, pamatyti, sužinoti ką nors iš išorės, užuot kunkuliavus savo pačios sultyse. Kitaip tariant, kūrybinei išvesčiai gyvybiškai svarbi nuolatinė fizinė, socialinė, kognityvinė įvestis. Protas turi būti nuolatos užsiėmęs (ne persitempęs, bet tiek, kad išlaikytų tonusą). Tokias sąlygas lengviausia ir paprasčiausia susikurti einant į darbą ar paskaitas, tad prailgintas savaitgalis reikštų ilgesnį atotrūkį nuo produktyvaus ritmo.

Man dvi poilsio dienos yra optimalu, o kartais ir jas ištverti sunkoka. Retai pasitaiko, kad galėčiau jas skirti rašymui, – dažniausiai laiką pasiglemžia buities reikalai, sportas ar šiaip beformis trainiojimasis, vadinamas „atsipalaidavimu“, „laiku su šeima“ ir pan. Savaitgalį laikas tarsi ištįsta, sulėtėja, o paskui vienu milžinišku šuoliu peršoka į susivokimą, kad štai jis jau praėjo, o nieko taip ir nenuveikiau. Tad sutrumpinta darbo savaitė veikiausiai reikštų tik dar didesnį nuovargį darbo dienomis (nes visas užduotis tektų susprausti į keturias dienas) ir dar didesnį kompensacinį ištižimą savaitgaliais.

 

Dalia Staponkutė

Keturių dienų darbo savaitė – ne nauja idėja, tačiau įdomiausia, kas ją siūlo ir kas ją įgyvendins. Minint dirbtinį intelektą – taip, šiandien visuomenės virsmą būtina vertinti jo šviesoje, kuri nebus vien „šviesa“ visuomenės raidai. Sutrumpinta savaitė – didžiulis iškovojimas, kai grindžiamas profesinių sąjungų ar pačių dirbančiųjų reikalavimais ir patirtimi. Tačiau „nuleista iš viršaus“ – ar tai būtų iš monopolijų, ar valdžios institucijų – ji keltų nepasitikėjimą kaip didėjanti išnaudojimo, žmogaus sumenkinimo (prieš robotą) grėsmė. Dabartinės (ir bet kurios) socialinės bei ekonominės santvarkos sąlygomis sunku patikėti, kad žmogui tiesiog „dovanos“ vieną laisvą dieną. Esama abejonių, ar žmogus kaip pilietis nebus įpareigotas už tai „atsidėkoti“ visuomenei: laisvalaikiu „tarnauti“ dirbtiniam intelektui arba praturtinti įvairių klubų, bendruomenių, partijų veiklą.

Būtent šia linkme keistųsi ir rašytojo gyvenimas: iš vienos pusės, jis taptų dar labiau individualizuotas ir „vienatviškas“ (dėl dirbtinio intelekto, su kuriuo neišvengiamai bendrauja rašydamas kompiuteriu). Iš kitos pusės, labiau bendruomeniškas, kai rašymą reikės suvokti lyg savotišką pareigą bendruomenei. Išlaisvintas laikas nebūtinai reiškią laisvę. Jis tarnaus visiems, bet skirtingai. Optimistinė gaida, kad kūrybingumas maitina dirbtinį intelektą ir atvirkščiai. Stip­rėjant konkurencijai su DI, didės kūrybinė įtampa, vertinga rašytojui. O juk visais laikais reikia geriau nei „vidutiniškai“ rašančiųjų.

 

Aleksandra Fominaitė

Kaip sakė Virginia Woolf, kad moteris galėtų būti (sėkmės lydima) rašytoja, jai reikalingas savas kambarys. Kad galėčiau tokį kambarį nuomotis ir kokybiškai gyventi, dirbu dviejuose darbuose – dieną vertėjauju raštu, vakare tvarkau patalpas. Šiuo metu gyvenu viena, tad ir buitį tvarkau tik pati. Dirbant su kitų sukurtais tekstais, sunku „persijungti“ į savųjų rašymą ir rengimą. Kūrybinė kasdienybė man dabar egzistuoja daugiausia galvoje, kur nešiojuosi jau mažiausiai penkis romanus, ir stalčiuje, kur šūsnis tekstų laukia savo eilės išvysti pasaulį. Prie jų dirbu priešokiais, iš esmės savaitgaliais, švenčių dienomis, o naujus rašyti sau leidžiu tik apimta kokių nors ypatingų jausmų. Kai vakarais vos pavelki kojas, tokiems jausmams sunkiai randasi jėgų, nes kūnas reikalauja poilsio.

Keturių darbo dienų savaitė man jo suteiktų kur kas daugiau, nei turiu dabar. Net visa papildoma diena leistų ne tik ilgiau pamiegoti ir pailsėti, bet ir užsiimti saviraiška, kuri mano asmenybės struktūrai, anot psichologės, tiesiog būtina: ji man paveikia viską. Prisimenu ir buvusio artimo draugo, a. a. Manto Gimžausko-Šamano žodžius, kad kūryba turi teikti džiaugsmą. Visada su tuo sutikau, man kūrybinių kančių nebūna – rašau lengvai ir greitai. Per papildomą poilsiadienį galėčiau ne tiek daugiau prirašyti, kiek skirti dar daugiau dėmesio teksto kokybei, meninei vertei: pastebėjau, kad būdama nepailsėjusi ir nepatenkinta tekste daug „burbu“, ir man pačiai tai nepatinka...

 

Ieva Dumbrytė

Yra tokie procesų simuliacijos biurai. Tai tokia darbų kategorija, kai kuriamos sudėtingos instrukcijos, „kaip paspausti vieną mygtuką“. Kai jos labai neaiškios, atsiranda kitos darbo vietos, kurios geba paaiškinti, kas parašyta tokiose instrukcijose. Taip pat formuojamos komandos, kurios keičia instrukcijas pagal atnaujinimus, ir tokios, kurios įspėja apie naujų instrukcijų išleidimą. Kol galiausiai perskaitai visus dokumentus, tokioje sistemoje vieną mygtuką paspausti užtrunka savaitę. Skamba beveik distopiškai, bet neabejoju, kad visai nemaža dalis ekonomiką „statančių“ darbų yra būtent tokie. Ar mano darbas irgi toks? Palikime paslaptyje. Buityje juos vadintume paprastai – „beprasmiais“. Taigi keturių dienų darbo savaitė kuo puikiausiai tiktų tokio visiškai nieko verto darbelio kategorijai. Nesukurti nieko per penkias ar per keturias dienas? Duokite man tris – aš net per tiek galiu nieko nesukurti. O tuo metu, kai nedirbi, galima paspausti tūkstančius spalvotų mygtukų be jokių instrukcijų.

Mano tonas gan nemalonus – esu kiek įsiutusi šiuo klausimu ne dėl to, kad kažkas neįveda keturių dienų darbo savaitės, o dėl šia tema kartais kylančių „iškrypusių“ diskusijų. Jose neretai kalba didžiausi šalies investuotojai ir vizionieriai verslininkai, kurie tvirtina perkandę žmogaus prigimtį. Esą tas išgama lažo žmogelis, netekęs darbo dienos, nežinos, kur save padėti: ims šlaistytis gatvėse, puls prie narkotikų, aišku, prasigers. Negana to, sustos ekonomika, žmonės nebegalės pasikeisti automobilio. Man atrodo, kad tas žmogus turi pakankamai protelio laisvą dieną ir paskaityti, ir parašyti, ir nueiti į pažintinį taką, kad ir pamiegoti, galiausiai – kad ir išgerti. Tas žmogus keturias dienas užsiėmė biurokratine simuliacija – įpilkite jam.

Kalbant apie mane – dabar imu atostogas, kad rašyčiau. Kas žino, gal tada galėčiau pasiimti tam, kad paatostogaučiau. Tai bent būtų gyvenimėlis.

 

Vladas Rožėnas

Mus supa toks spiečius įvairiausių problemų, o mūsų kasdieniai darbai taip retai siejasi su šių problemų sprendimais, kad nedarbo penktadienį laikyčiau ne vaistu nuo nuovargio, bet prasmės kasykla. Karas čia pat. Socialinė nelygybė nesitraukia, kad ir kiek filmų statytume. Nejau trūksta vietų, kurioms padėtų rankos? Tikslų, dėl kurių verta pasistengti? Iš kitos pusės – nuolat kalbame apie depresijos ir vienišumo epidemijas, o skirti daugiau laiko bendruomenių ir ryšių kūrimui atsisakome. Suprantu, visi pavargę.

Galbūt kaip tik šioji trečia nedarbo diena būtų proga atriekti daugiau savo gyvenimo tam, kas iš tiesų turi vertę. Menui, kodėl gi ne. Bet panašių sričių yra begalė. Esame pratę, kad mūsų darbas yra susijęs su darbovietės tikslais. Mąstyti apie bendruomenės, platesnio tinklo, netgi valstybės tikslus šiais laikais – „ne fengšui“. Ta atsakomybė krenta nežinia kam, tikrų tik­riausiai ne man. Ar ne čia ir slypi visa bėda? Ar ne tam labiausiai ir reikėtų atlaisvinti dalį savaitės?

20 proc. daugiau darbinių laiškų ar mažiau – tai nieko nepakeis. Diena savanorystės, pagalbos, mokymosi, mokymo, rankdarbių – galėtų.

 

Bernardas Gailius

Nemanau, kad dėl keturių darbo dienų savaitės mano gyvenimas kaip nors esmingai pasikeistų. Žinoma, bent dalis tos laimėtos dienos greičiausiai būtų paskirta skaitymui ir rašymui. Bet klausimas, kiek įtakos toks pusdienis gali padaryti galutiniam kūrybos rezultatui. Manau, kad ne aš vienas esu pastebėjęs: daugiau ir greičiau parašau tada, kai man trūksta laiko, kai jau reikia išjungti kompiuterį ir kur nors eiti. Kūryba yra truputį monstras, kuris trokšta suryti visą mūsų laiką. Tačiau jei pasiduodame ir to laiko daugiau atiduodame, kūryba neauga. Ji tiesiog murkdosi mūsų laike tarsi hidra Lernos pelkėje.

Man atrodo, kad kūrybai reikia ne tiek laiko, kiek įtampos. Reikia, kad įsivaizduojamos kūrybos apimtys visada viršytų įsivaizduojamai turimo laiko apimtis, kad nuolat kamuotų įsivaizduojamas laiko trūkumas. Ianas Flemingas kadaise sakė (Džeimso Bondo lūpomis): „Nepakankamai – štai kiek reikia turėti pinigų.“ Manau, kad rašytojui visai sveika turėti nepakankamai laiko.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis