Net jei suvoki banalumo mastą, metų pabaigoje vis tiek pradedi svarstyti, kokie jie buvo, kas gero, blogo, išskirtinio įvyko. Ypač kai metai, kad ir kaip žiūrėsi, buvo iš tiesų išskirtiniai: dėl COVID-19 šalyje net du kartus paskelbtas karantinas, tad įprastos gyvenimo, taip pat ir literatūrinio, formos – gyvi susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, net apsilankymai knygynuose – tapo neįmanomi. Todėl literatūros lauke aktyviai veikiančių žmonių – literatūros tyrėjų ir kritikų, leidėjų, žurnalistų ir redaktorių – klausiu, kokių pokyčių lietuvių literatūrai atnešė 2020 metai. Ko galima pasimokyti, ką reikėtų puoselėti, o kas sufleruoja apie grėsmes?

 

1. Kaip vertinate 2020 m. literatūrinį vyksmą – viskas kaip visada, o gal šie metai kartu su karantinu įnešė pokyčių?
2. Geriausios 2020 m. knygos, renginiai, publikacijos. Labiausiai nuvylę skaitiniai ir renginiai.
3. Metų literatūros įvykis – buvo ar nebuvo?
4. Pasvajokime. Jei lietuvių literatūriniame gyvenime būtų galima iš esmės pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?

 

Aurelijos Dagilytės-Drevel nuotrauka.

 

Antanas Sheshi, „Literatūros ir meno“ knygų

apžvalgininkas

1. Toks klausimas pirmiausia verčia pagalvoti, kas gi tas literatūrinis vyksmas (jei klausi, lyg ir turėčiau žinoti, bet nėra taip jau paprasta). Priskyrus prie jo, pavyzdžiui, apsikeitimo knygomis per „inkilus“ intensyvumą arba kaip literatūrinio vyksmo dalį vertinant lankytojų srautus bibliotekose – pokyčiai per karantiną buvo tikrai ryškūs. Bet iš tiesų nemanau, kad tautiečių santykiai su literatūra kardinaliai pakito: tie, kurie linkę skaityti, – skaitė ir toliau, o tie, kurie knygomis nesidomi, – vargu ar labiau susidomėjo. Grožinius tekstus rašantys žmonės kiek keisčiau galėjo pasijusti nebent dėl bendravimo stokos, tačiau ir jis ne visiems būtinas.

2. Nuo literatūrinių renginių vertinimo išsyk atsiribosiu: nesu nei mėgėjas, nei žinovas (dalis jų, mano subjektyvia nuomone, gana dirbtiniai). Viena įsimintiniausių šiųmečių publikacijų – turbūt ne veltui perspausdinta net keliuose leidiniuose – Liudo Jovaišos pastabos apie Kristinos Sabaliauskaitės romanų neistoriškumą. Kažko naujo straipsnio autorius neatrado, juk kadais prabėgusių laikų realijų neatspindi dauguma istorinių romanų, bet tai buvo vienas labiausiai argumentuotų tekstų, drįsusių kritikuoti ne literatūrinę, o istorinę „Silva rerum“ pusę. Ypatingomis knygomis 2020-ieji nesublizgėjo. Gal kiek nustebino, kad Rūtos Vanagaitės „Kaip tai įvyko?“ nebuvo įtraukta į publicistikos ir dokumentikos žanro penketuką Metų knygos rinkimuose – manyčiau, ji to verta.

3. Šiemet niekas ypač neįsiminė.

4. Retoriniai klausimai, aišku, patogūs tuo, kad galima laisvai pafilosofuoti. Bet realiai tenka pripažinti: kad ir ką keistum, vargu ar tai turės naudos. Gal keistai nuskambės, tačiau labiausiai norėtųsi išmušti iš rašančiųjų ir skaitančiųjų galvų tradiciją skirstyti literatūrą į rimtą ir nerimtą. Nes yra begalė teksto kūrimo ir jo suvokimo variacijų. O išankstinės nuostatos jas labai riboja.

 

Antanas Šimkus, poetas, literatūros žurnalo

„Metai“ vyriausiasis redaktorius

1. 2020 m. ne visai atitiko „viskas kaip visada“ formatą dėl akivaizdžių priežasčių. Nors, žinoma, tie pokyčiai labiau išoriniai, susiję su literatūros sklaida. Šio pasaulio vidaus tvarka yra amžina: rašytojai kuria visais laikais.

Pakitusios visuotinės aplinkybės pasiūlė daugiau virtualių renginių. Stumtelėjo tradicinių festivalių datas (pavyzdžiui, „Poezijos pavasario“) ar net visai iškėlė į internetą (pavyzdžiui, „Vilniaus lapus“). Formos pasikeitimas, kaip dažnai nutinka, kiek kitaip atvėrė ir turinį. Viena vertus, praradome galimybę gyvai jausti renginio atmosferą, kita vertus, be didesnio vargo galime patekti į įvairiausias konferencijas ir pristatymus neišeidami iš namų. Yra šansų stebėti netgi po keletą literatūrinių renginių vienu metu (žinoma, tik tiems, kas turi gabumų įsisavint tokią mišrainę nesubloguodami). Tad tokie techniniai pastebėjimai.

Tarp virtualybės suteiktųjų teigiamybių – Kotrynos Zylės prižiūrimas „Knygiukų“ projektas: spausdintuvu atspausdinamų ir išlankstomų knygučių serija vaikams, kurie dėl karantino neturi galimybės įsigyti knygų. Taip pat videoskaitymai, suteikiantys daugiau galimybių pasižiūrėti ir išgirsti mėgstamą autorių ar autorę.

2. Geriausios knygos tegu dar susiguli, palaukia. Šiemet teko nemažai tarp lietuvių literatūros lysvių pavaikštinėti, tad ir įsimintieji įspūdžiai iš tos srities. Tarp patekusių į rankas ir patikusių leidinių – savitos ir stiprios poezijos knygos: Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ bei Tomo Petrulio „Sterili“, pomirtinė Kęstučio Navako „Šeši šeši“, įdomus Alvydo Valentos poezijos rinkinys „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Proza: netikėtai atrastas Akvilės Kavaliauskaitės novelių rinkinys „Kūnai“, Undinės Radzevičiūtės romanas „Grožio ir blogio biblioteka“, įtaigi Dianos Gan apysaka paaugliams „Lota“ (šiai auditorijai gerų kūrinių labai trūksta).

Džiaugiausi, kad tarp dviejų karantinų įvyko keletas gyvų renginių, kuriuose spėjau pabūti. Gal dėl to gyvumo šiemet ypač buvo gera dalyvauti „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje. Aišku, gaila, kad užsieniečiai negalėjo atvykti. Bet vis tiek, tarkim, išgirsti gyvai šiam festivaly Edmondą Kelmicką buvo ne mažiau smagu nei kokią įžymybę iš užmarių. Tarp kamerinių, bet įsimintinų renginių – baltarusių poezijos skaitymai prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios Vilniuje. Laisvės skaitymai.

Publikacijų gal neminėsiu, kad nepasiduočiau pagundai tarp viso kito liaupsinti „Metų“ žurnalą. Tik pridursiu, kad lietuvių kilmės amerikietis angliškai rašęs poetas Vytautas Pliura (išvertė Gediminas Pulokas) man šiemet buvo vienas didžiausių atradimų, nors ir sudėtinga, sunki ta kūryba. Apie nusivylimus nekalbėsiu. Ir taip daug nevilties sklinda iš visų medijinių pakampių.

3. Tai tie laiku ir gyvai vykę literatūriniai renginiai. Netgi arčiau metų stebuklo nei įvykio, sakyčiau. Bent iš metų pabaigos žiūros taško.

4. Baisu ir pagalvoti, kas nutiktų nors vieną dalyką pakeitus iš esmės... Kur dėti visa kita, kas liko neišgryninta – tą nelietuvių neliteratūrinį negyvenimą... O dar baisiau, jei tų negyvenimų ne vienas, o keletas. Ne, nekeiskim iš esmės, tinka ir neesminiai pokyčiai.

„Taigi, kas norėtų eilinįsyk feisbuke užsiregist­ruoti į eilinę neeilinę konferenciją apie švietimą ir kanoną?“

 

Aira Niauronytė-Leonidovna, redaktorė,

leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė

1. Nidos vasaros knygynas buvo 2020 m. naujiena. Buvo įrodyta, kad įmanoma, paaiškėjo, kad reikia. Planuojama tęsti. Manau, literatūrinį vyksmą pagyvino Nojaus Saulyčio pirmoji knyga „SMS gėlytė“. Džiugu, kad pavyko padaryti viską iki galo ir išėjo labai gražiai.

Karantinas įrodė, jog knygos reikalingos, norimos, trokštamos, būtinos. Ypač kai lieka mažiau pramogų, o nuo ekrano pasidaro bloga. (Gal net panašu į tarybmetį, kai, kiek žinau, daugelis daug skaitė, nes nebuvo kitų pramogų? Be to, skaitymas veikia raminančiai.)

2. Be Nojaus, labai ryški Ievos Toleikytės knyga „Raudonas slidus rūmas“, o iš pastarųjų skaitytų labiausiai pakerėjo Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Dieviško gerumo knyga.

3. Man Nidos vasaros knygynas buvo 2020 m. ryškus įvykis. Dar įsiminė „Poetinis Druskininkų ruduo“, nes praradau ilgai saugotą nekaltybę – apsilankiau ten pirmą kartą. Pavyko pamatyti nuostabius stichiškus skaitymus, kuriuos beveik išzyziau iš jaukiai gurkšnojančių ir elegantiškai rūkančių poetų. Buvo labai smagu ir įsimintina, truko gal iki 3.30 val. ryto bokštelyje.

Knygų-revoliucijų, pakeitusių paradigmą, šiemet nepastebėjau.

4. Palinkėčiau daugiau gaivios, lengvos, raumeningos drąsos, mažiau nykių neišsprendžiamų ir dar nerišliai surašytų neurozių. Poezijoje – mažiau tekstų, sudarytų iš sunkiai į pridėtinę prasmę konvertuojamų žodžių srauto, – tokius tekstus skaitant atrodo, kad autorius labai norėjo parašyti eilėraštį, bet iš tiesų parašė žodžių pliūpsnį, kurio prasmę nusakyti sunku. Bet jeigu kalbėtume apie vieną dalyką, tai būtų drąsa – linkiu daugiau jos.

 

Saulius Vasiliauskas, rašytojas, literatūrologas

1. Manau, metai nebuvo išskirtiniai, o karantino faktorius tiesiogiai lietuvių literatūros nepaveikė (pavyzdžiui, tekstų, susijusių su pandemija, pasirodė nedaug). Karantinas labiau pakeitė rašytojų, kaip ir visos visuomenės, kasdienybę, nuotaikas, emocinę būtį; beje, ne vienas teigė, kad kūrybinis produktyvumas karantino metu ne padidėjo, o priešingai – sumenko.

Pandemija darė įtaką renginių organizavimo ir kultūros rėmimo praktikoms. Visų paramų, stipendijų nesekiau ir neanalizavau, bet susidarė įspūdis, kad neliko beveik nė vieno vertesnio pareiškėjo (bent jau stipendininko) tuščiomis kišenėmis. Nedrįsčiau vertinti, ar tai gerai, ar buvo galima lėšas paskirstyti tikslingiau, tačiau apskritai manau, kad įvairovė – kūrybinių manierų, laikysenų polilogas – būtina lauko atsinaujinimui.

Nemenka dalis renginių, knygų sutikimų, kitų projektų dėl pandemijos turėjo persikelti į internetą. Pats persikėlimo procesas, sakyčiau, sekasi (-ėsi) neblogai, tačiau bendras komunikacijos, dizaino lygis virtualybėje galėtų būti kiek aukštesnis – tebetrūksta įgūdžių ir specialistų, gebančių inovatyviai rengti ir pateikti kokybišką turinį, deja, neretai dėl šios priežasties paskęstantį sraute (tai įsisenėjusi problema, tiesiog per saviizoliaciją online ji tapo akivaizdesnė).

2. Kadangi 2020-aisiais didesnę laiko dalį teko skirti disertacijai ir su ja susijusiems tekstams, nemažai grožinių knygų, kurias įsigijau ir ketinau perskaityti, deja, vis dar laukia ant palangės. Iš pastaruoju metu pasirodžiusių labiausiai įsiminė Ievos Toleikytės, Nojaus Saulyčio poezijos rinkiniai, pozityvų įspūdį paliko debiutinė Linos Simutytės apsakymų knyga. Tiesa, šįmet – o gal tai ir būtų metų išskirtinumas? – išleista daug reikalingų, fundamentinių verstinių knygų (F. Pessoos „Nerimo knyga“, R. Bolaño romanas „2666“, ką tik – G. Apollinaire’o poezijos rinktinė ir t. t.). Iš negrožinių knygų įstrigo Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio knyga „Tarp vertės ir poveikio“, taikliai iliustruojanti humanitarikos situaciją Lietuvoje. Iš publikacijų spaudoje išskirčiau Andriaus Jakučiūno, Vaido Jauniškio, Dalios Satkauskytės, Aušros Kaziliūnaitės publicistiką, provokuojančią persvarstyti kultūros, literatūros lauko procesus. Apmaudu, kad neretai tokio pobūdžio tekstai sulaukia palyginti menko rezonanso pačioje menininkų, kultūrininkų bendruomenėje.

3. Kažko konkretaus akcentuoti negalėčiau. Iš dalies į ryškiausio įvykio titulą pretenduotų diskursas-šaršalas apie Metų knygas ir Kristinos Sabaliauskaitės romano neįtraukimą tarp penkių geriausiųjų (turiu galvoje beprecedentį spaudimą, darytą premijos komisijai po rezultatų paskelbimo, taip pat vėliau vykusias diskusijas). Iš svarbių literatūrinių 2020-ųjų naujienų išskirčiau Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos radijo laidą „Pirmas sakinys“.

Taip pat norisi prisiminti, jog metų pradžioje mus paliko vienas talentingiausių ir charizmatiškiausių lietuvių rašytojų – Kęstutis Navakas. Kultūrinėje ir platesnėje spaudoje pasirodę tekstai apie jį (in memoriam) skatino persvarstyti įvairius etinius, moralinius klausimus, o ypač genijaus mito raišką, jos problematiką nūdienoje.

4. Į galvą pirmiausia šauna du: tam tikra lauko inercija (organizuojant tradicinius renginius, sudarant leidinius, kviečiant vis tuos pačius dalyvius, moderatorius etc.) ir vis dar lauke gana gaji elitistinė laikysena. Atrodo, dalis kūrėjų pernelyg jautriai priima kritiką, į pastabas kartais atsako emocijų pliūpsniais ir ad hominem botagais. Nemažai tokių emocijų reikšta socia­liniuose tinkluose (čia gal ir prisidėjo covidas, sparčiai sumenkinęs gyvų susitikimų skaičių), pavyzdžiui, reakcija į Neringos Butnoriūtės recenziją apie „Poezijos pavasario“ almanachą. Tiesiog norėtųsi, kad literatūros lauke neetiško, emocijų prisodrinto veiksmo būtų mažiau, labiau susitelktume į konkrečias problemas ir jas drauge spręstume.

 

Parengė Virginija Cibarauskė