Kotryna Ignotaitė. Kaip užsienyje?

Kodėl atsiliepimai apie Roy’aus Jacobseno romanus „Neregimieji“ ir „Balta jūra“ verčia stipriai abejoti apžvalgininkų skaitymo kompetencija

 

Pamečiui, 2018 ir 2019 m., lietuviškai pasirodė dvi garsaus norvegų rašytojo Roy’aus Jacobseno trilogijos apie Bariojų giminę dalys, netrukus tikriausiai galėsime perskaityti ir trečiąją, „Rigelio akys“. Sklaida buvo tikrai sėkminga: pagal naują (provincia­lią?) madą skaitytojai pirmiau apakinami autoriaus literatūrinių laurų žėrėjimu, paskui cituojami užsienio kritikų atsiliepimai (kad ir „tyli ir nuskaidrinta proza“ – „The Guardian“). Paleidus tokį palankių vertinimų generatorių turbūt tebuvo galima tikėtis reklaminius tekstus atkartojusių apžvalgininkų ar tinklaraštininkų liaupsių apie „aiškią, paprastą, skaidrią kalbą“, „pavergiančius kvapų, vaizdų, rakandų aprašymus“, „knygą, kurią be galo gera skaityti“, „precizišką tekstą ir nuostabų vertimą“ ir pan. Lieka tik spėlioti, ar viešai nuomonę apie literatūrą reiškiantiems žmonėms taip trūksta skaitymo kompetencijos, ar šios, oficialiai „lėtosiomis“ deklaruotos knygos buvo įveiktos (jei apskritai įveiktos) greituoju skaitymu. Tik nedaug kas, bent jau oficialiai, atkreipė dėmesį į vertimo kalbos nesklandumus, nors nuo perteklinių įvardžių trošku netgi citatose, kuriomis iliustruojamas teksto „skaidrumas“, o visiems prieinamoje „Baltos jūros“ ištraukoje (www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-istrauka-roy-jacobsen-balta-jura-286-1102172) iškart glumina šaradomis virtę vaizdiniai. Visos įmanomos liaupsių viršūnės jau turbūt pasiektos: sunku pranokti teiginį, kad Vaižganto „Pragiedruliai“ šiandienį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o štai R. Jacobseno „Neregimieji“ grąžina geros literatūros skonį... Laimė, praėjusią vasarą panegirikomis garsiai suabejojo Marijus Gailius („Neregimieji semantiniai trūkumai ir įtrūkimai“, „Literatūra ir menas“, 2019-07-26, Nr. 15). Tiesa, autorius apgailestavo, kad nemoka originalo kalbos ir negali kvalifikuotai lyginti su originalu.

Tad atsiverskime dviejų pirmųjų dalių originalus ir vertimus bent iki pasirodant trečiajai trilogijos knygai tikėdamiesi, kad tai bent kiek pristabdys papūgišką gerų knygų recepcijos kartojimą lietuviškai. Atidžiau panagrinėjus vertimus tampa akivaizdu, kad didžiausios bėdos – toli gražu ne stilistiniai subtilumai ar semantiniai niuansai. Abiejose lietuviškose romanų versijose apstu vertimo klaidų (net ir pačių elementariausių), iškraipančių autoriaus mintis ir griaunančių teksto logiką, o kai kada sukeliančių ir komiškumo efektą, kurio autorius tikrai nesiekė. Akis bado vertėjos nepasirengimas šiam darbui: tiek norvegų kalbos spragos ar negebėjimas naudotis šaltiniais, tiek nepakankamas gimtosios kalbos pojūtis ar išmanymas arba nesigaudymas realijose. O ką jau kalbėti apie paprasčiausią atidumo stoką.

Faktas tas, kad lietuviškai išleistos R. Jacobseno knygos dėl prasto vertimo prarado tikrai daug magijos ir poezijos – o jų vietą užėmė liapsusai. Kai kurie bus tiesiog pateikti šiame tekste.


Skaičiai ir laiko sąvokos

Skaičiai nėra stiprioji vertėjos sritis. Jau viename pirmųjų romano „Neregimieji“ (Nrg) puslapių valties kursas keičiamas vos po aštuonių grybšnių (Nrg, p. 13), nors originale – aštuoniasdešimt yrių. Metai staiga turi nebe 365 dienas, o 356 (Nrg, p. 68). „Baltos jūros“ (Bj) veikėjai gerokai pajauninti arba pasendinti: apie keturiasdešimt kelerių metų kapitoną sakoma, kad jis pradėjęs ketvirtą dešimtį (Bj, p. 101), o apie žmogų, kuriam tuoj septyniasdešimt – kad jis įpusėjęs šeštą dešimtį (Bj, p. 134). Vaikinas, kuriam po kelių dienų sukanka septyniolika ir su kuriuo mielai flirtuoja merginos, kažkodėl palieka penkiolikos (Bj, p. 205), o Eva Sofija iš tiesų tik metais vyresnė už Ingridą, ne dešimčia (Bj, p. 96). Ir ai, koks skirtumas, kaip pavadinsi Sekmines – tebūnie Šeštinės (Bj, p 218).

 

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė.Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. Redaktorė Bronė Vinevičienė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Roy Jacobsen. „Neregimieji“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė.Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. Redaktorė Bronė Vinevičienė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

 

Ne visada už gryną pinigą priimtinos ir laiko sąvokos. Pagal lietuvišką vertimą, jei rudenį nori išjudinti rąstą, turi laukti pavasario ir pavasarinio potvynio, nors, sprendžiant iš originalo, užtektų sulaukti kitos pilnaties ar jaunaties, kai kyla siziginis potvynis (norv. springflo). Dar labiau skaitytojas supainiojamas, kai saloje kyla Pirmoji žiemos audra su neatslūgstančiu pavasariniu potvyniu (Nrg, p. 19).


Buitinės realijos

Dvi knygos apie ūkininkaujančius žvejus vertėjai, regis, nebuvo pakankama dingstis išmokti skirti šiaudus (norv. strå) nuo šieno (norv. høy) ar pernykštės žolės stagarų. Bariojos saloje per šienapjūtę vežami šiaudai (!), nors javai ten apskritai neauga. Hansas Bariojus arkliui paduoda sausų šiaudų drobiniame maiše (Nrg, p. 61) ir vyksta į kitą salą avims pirkti šiaudų (Bj, p. 143), kuriais ketina jas šerti per žiemą, o nutirpus sniegui gyvuliai salos laukuose skabo senus šiaudus (Bj, p. 155, 179).

Vertimo tekste netrūksta ir kitų ūkio darbų, buities ir rakandų aprašymų, verčiančių gūžčioti pečiais originalo nemačiusį skaitytoją. Pvz., arklys iš laivo keliamas kobiniu (!), o ne diržais (Nrg, p. 59). Tada jau ne taip svarbu, ar jį laikai už kamanų, ar vadelių (Nrg, p. 61). Pieną salų gyventojai ištisai tiekia kibirais, o ne bidonais, tie kibirai paskui plukdomi laivu, kibirais žmonės perka ir dešras, užuot įsigiję kelias skardines dešrelių, o sūrį – verda (Nrg, p. 173), užuot spaudę. Kavinis statomas ant plytos blyno (Bj, p. 44) – t. y. lankainių, – statinė turi taliją (!) (Nrg, p. 26), o palaistyti bulvienojai ima ir pakyla ant kelių (Nrg, p. 158). Tad nieko nuostabaus, kad ir katinas klykia (Bj, p. 55), ypač taškomas jūros purslų, o jūra, be visokių šiukšlių, į krantą išmeta ir kanapių (Nrg, p. 16).

Ne visur vertėjai pavyko tinkamai perteikti ir patiekalų pavadinimus. Lefsės paplotėliai pristatomi pačioje pirmosios knygos pradžioje su paaiškinimu išnašoje: plonas paplotėlis iš miltų ir bulvių (Nrg, p. 10). Tačiau į lefsių receptūrą bulvės neįeina. Gali būti, kad vertėja šį patiekalą supainiojo su kitu kepiniu, lompe. O štai prieš Kalėdas Bariojos moterys tikrai kepė bulvių paplotį ar pyragą (norv. potetkake), ne lefses (Nrg, p. 88).


Kanapės ir degutas

Vis dėlto vertėją galima pagirti už neblogą žvejybinių reikalų ir žuvies dorojimo technikos išmanymą. Čia tikrai būta į ką pasigilinti. Tik derėtų skirti degutą (Bj, p. 120) nuo dumblių, o kanapinius tinklus – nuo kanapinio audeklo (Bj, p. 42) ar kanapinių siūlų (Nrg, p. 178). Ir tralų (Nrg, p. 49) žvejai tais laikais turbūt nenaudojo (trollgarn – trisienis tinklas, kornas). O overstått bruk vadinama tinkluose sugedusi žuvis, ne išlikę žvejybos reikmenys (Bj, p. 9 ir kt.).

Statybos reikalai irgi ne visai sklandūs. Vargu ar XX a. pradžioje šiaurėje stogai buvo dengiami šiferiu, kaip mes jį suprantame dabar. Veikiau tai buvo skalūno (norv. skifer) čerpės. Ir kažin ar langai turėjo pamušalą (Nrg, p. 103). Atidesniam skaitytojui gali užkliūti ir tai, kad mūrininkai renčia laikančiąsias sienas (Nrg, p. 72), užuot mūriję pamatus. O bažnyčios grindys vietoj siūlių turi tarpus (Nrg, p. 75).


Netikri draugai

Vertėjai daug kur kiša koją originalo kalbos žodžių rašybos panašumas. Taip belaisvis (norv. slave) vertime pavirsta slavu (norv. slav; Bj, p. 49). Sandėliuko siena (norv. kottveggen) įvardijama kaip siauroji siena (norv. kortveggen) ir per audrą ant denio vyrai nežinia kodėl būriuojasi (norv. floke seg; Bj, p. 109), nors iš tikrųjų daužo sau per pečius norėdami sušilti (norv. slå floker). Lapiai ir samiai (Bj, p. 130) įvardijami kaip dvi skirtingos tautinės mažumos, nors lapiai ir yra samiai, o originale – suomiai ir samiai.

 

Roy Jacobsen. „Balta jūra“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė.Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. Redaktorė Irena Daugirdaitė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Roy Jacobsen. „Balta jūra“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė.Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. Redaktorė Irena Daugirdaitė. – V.:Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Dar didesnių problemų kyla dėl žodžių daugiareikšmiškumo, kai, nepaisant logikos, pasirenkama dažniausia ar pirma pasitaikiusi reikšmė. Jei kas nežinojo, kad niežai yra rudos spalvos, tai sužinos perskaitęs „Baltą jūrą“: sala taps ruda kaip niežai (Bj, p. 17). Čia autorius, matyt, turėjo omeny pienes (norv. skabb). Paplūdimys nei iš šio, nei iš to pavirsta į plunksnas (norv. Fjær; Nrg, p. 29), žvejybiniai tinklai – į siūlus (norv. garn; Nrg, p. 178, Bj, p. 19). Ir galima stebėtis, kaip ant siūlų sruogų (Bj, p. 19) galėjo likti vaiko dantų žymių, nebent tai ne siūlai, o (mediniai?) tinklų plūdurai. Su lauko išviete lyginamas senas pastatas – turbūt pilkai dėmėtas, ne išmargintas žile (norv. gråsprengt; Nrg, p. 75), o Marijaus Gailiaus minėtos gedulo juostelės (norv. sørgerender; Nrg, p. 7) – tiesiog juodos panagės. Na, ir kanapės (norv. hamp), kurios norvegų kalboje gali reikšti ir plaušus. Tad lietuviškame „Neregimųjų“ vertime gan keistai atrodo norvegiški valčių lopymo ypatumai, kai paauglys Larsas visų pirma susiieško dervos ir kanapių, tada dervą pašildo kibire (ir vėl kibiras!) ir atsirėžia du kanapių ilgius (Nrg, p. 229), – tegu skaitytojas pats supranta, ką tai reiškia.


Žodis žodin

Didelių bėdų kyla ir dėl pažodiškumo, kai nepaisoma perkeltinių reikšmių ir lietuvių kalbos idiomatikos. Pvz., jettegryte be jokio paaiškinimo verčiamas kaip milžinų duburys, nors tai išgrauža uoloje, ten vanduo greitai įšyla ir galima maudytis arba iš jų geria gyvuliai; vaiko protas neturi jokių įtrūkimų (Nrg, p. 15), t. y. nepriekaištingas; visoje karalystėje (t. y. šalyje) ketinama steigti idealistinius (t. y. pelno nesiekiančius) medelynus (Nrg, p. 27); dienos darosi minkštesnės (Nrg, p. 40; t. y. šiltėja), laukiama minkštesnių orų su lietumi (Nrg, p. 84), minkštėja ir mintys (Bj, p. 143), dar mintys būna luošos (Nrg, p. 138; t. y. košmariškos). Audra gali nešti siaubingą rimtį (Nrg, p. 54; t. y. užgriūna iš rimtųjų), prieš audrą reikia blokuoti duris (Bj, p. 148; t. y. priremti), o trys žiemos mėnesiai kupini speigų, pūgų ir nelabojo (Nrg, p. 69). Ir Bariojai kažkodėl perka parafiną, nors parafin yra žibalas, kurį šeima naudoja pasišviesti.


Į lankas

Apmaudžiausios tos vertimo klaidos, kurios iškreipia sakinio mintį. Dažniausiai taip nutinka dėl per menko norvegų kalbos sintaksės išmanymo. Tarkim, Ingrida „Baltoje jūroje“ pasitinka po daug metų su sūnumi grįžusią dukterį ir klausia berniuko: Iš kur tu, vaikine? (Bj, p. 191) Visai nelogiškas klausimas, mat iš tikrųjų klausia, kaip jam sekasi, kaip jis laikosi.

Kartais vertėjos valia sakiniui suteikiama visiškai priešinga reikšmė. Pvz.: Ingrida prisivertusi paaiškino (Nrg, p. 166) – jai nereikėjo savęs versti, nes iš tik­rųjų buvo paaiškinta jai. Arba: Ji pagaliau išplaukė, ir, kaip niekad, jos beveik nenešiojo srovės (Bj, p. 59) – iš tik­rųjų ji dar niekada nesijautė toks mažas šapelis jūroje.


Pavardės ir vietovardžiai

Atskirai verta aptarti norvegiškų vietovardžių ir pavardžių adaptavimą. Originale salos pavadinimas sutampa su joje gyvenančios giminės pavarde: Barrøy (Barioj). Vertime sala pakrikštijama Barioja, šeimos galvos pavardė Bariojus, o moteriška pavardė – Barioja. Nors, tarkim, pastoriaus Malmbergeto (Malmberget) žmonos pavardė Malmberget.

Bariojos sala tikrovėje neegzistuoja, kaip ir daugybė kitų kūrinyje minimų salų, salelių ir šcherų. Tad jų pavadinimus buvo galima drąsiai versti į lietuvių kalbą, užuot mėginus adaptuoti ir sudarinėti sunkiai perskaitomus darinius, tokius kaip Lundeskjereto šcherai, kur kažkodėl palikta originali rašyba, nors perrašant pagal tarimą turėtų būti Lundešero ar pan. Kadangi salelėms ir šcherams patys salų gyventojai suteikę pavadinimus, juos buvo galima išversti: Ūdrų salelė (Oterholmen), Miško salelė (Skogsholmen), Tekšių salelė (Moltholmen) ir t. t., juo labiau kad kai kur vertėja priversta vartoti dvigubą pavadinimą: ir norvegišką, ir lietuvišką jo vertimą. Taip pat esama vartosenos netolygumų: „Neregimuosiuose“ Hovedøya vadinama Hovediojos sala, o „Baltoje jūroje“ – pagrindinė sala, nors geriau būtų buvę vadinti Didžiąja sala abiejuose kūriniuose.

Apskritai skaitant R. Jacobseno vertimus, susidaro įspūdis, kad jie neredaguoti arba redaguoti atmestinai. Ypač redaktoriaus rankos trūksta „Baltoje jūroje“, kur net nesuvienodinti vietovardžiai (pvz., vietininkas Reinėje ir Reine, šcherų pavadinimas Lundeskjerų ir Lundeskjereto) ar kai kurie pavadinimai (pvz., vienur – Rygelis, kitur – Rigelis). Taip pat palikta nemažai rašybos ir korektūros klaidų, jau nekalbant apie akis badančias sintaksės ar stiliaus klaidas.


Autoriaus pavardė svariau už tai, kas tarp knygos viršelių?

Tad lietuviškoji R. Jacobseno romanų „Neregimieji“ ir „Balta jūra“ versija gerokai nutolusi nuo literatūrinio meistriškumo, kuris žavi Norvegijos ir dar bent 40 kitų šalių skaitytojus. Prestižiškiausios premijos, kurioms už šiuos kūrinius rašytojas ne kartą buvo nominuotas, deja, nieko nesako apie lietuvišką jų vertimą. Autoritetingos užsienio žiniasklaidos parodytam recepcijos spindesiui turbūt pasidavė ir vertingiausių metų verstinių knygų sąrašus sudarantys ekspertai, sąmoningai ar nevalingai nepamatę abejotinos lietuviškos raiškos ir akivaizdžių spragų.

Na, o gebantiems vertinti skaitomą tekstą žmonėms, turėjusiems nelaimę užsiimti lėtuoju skaitymu su kliūtimis, turbūt irgi kilo klausimas: ar ne per didelė prabanga leisti pripažinto autoriaus knygas, kurių vertimas tetinka būti pavyzdžiu, kaip nereikia versti? Greičiausiai tą klausimą iškart vijosi ir kitas: gal Kultūros tarybos ekspertai, sprendžiantys, kurie verstinės literatūros kūriniai nusipelno paramos, neskaito privalomų pateikti vertimo ištraukų? O gal finansavimą lemiančius balsus turintieji patys tiki vien reklamos ir propagandos, bet ne geros literatūros galia? Tuomet ir paramą derėtų skirstyti ne knygų leidybai, o vien sklaidai.


LLVS kūrybinę programą remia LKT