Kostas Strielkūnas – futbolo komentatorius, protmūšių kovotojas, poeto Jono Strielkūno vaikaitis, prisiekęs vilnietis. 2025 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido jo detektyvinį romaną „Mieste nebetiki velniais“. Su Kostu pasikalbėjome apie jo debiutinės knygos temas, kūrybos būdus ir kitus gyvenimo klausimus.

 

Kostas Strielkūnas. Mariaus Morkevičiaus nuotr.

 

Kostai, kaip jautiesi tapęs knygos autoriumi? Ir kodėl pasirinkai Lietuvoje vis dar ne itin populiarų detektyvo žanrą? 

Išties didelio jaudulio nejaučiu, nebuvo jo ir knygai pasirodžius, nes visas procesas labai prailgo. Pirmą knygos variantą leidykloms išsiunčiau 2024-ųjų vasaros pabaigoje ir maždaug pusę metų laukiau atsakymo. Tada, „Baltoms lankoms“ apsisprendus leisti, – o tai įvyko apie Kalėdas, – tvarkiau ją pagal leidyklos pastabas, vasarą laukė darbas su redaktore. Kol rankraštis virto tikru daiktu, apsipratau su mintimi, kad būsiu knygos autorius. Daugiau emocijų paliko susitikimas su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje – tai man buvo visiškai nauja, jaudinanti patirtis.

Daugumą su šia knyga susijusių sprendimų priėmiau tarsi savaime, pasąmoningai. Knygos žanras – irgi vienas iš jų. Tiesiog žinojau, kad rašysiu detektyvą, jaučiau, kad reikia. Paskatino ir tai, kad žanras – man artimas, rašydamas galėjau pats žaisti ir spręsti galvosūkius. O ir lietuviškų detektyvų, ypač tokių, kurių veiksmas vyktų šių laikų Lietuvoje, trūksta.

Kaip manai, kodėl lietuvių rašytojai vis dar neprisijaukina detektyvo? Ko reikia, norint sukurti detektyvą? Ko prireikė pačiam?

Apie tai, kodėl lietuvių autoriai vis dar neprisipratina šio žanro, nors skaitytojų netrūksta, tvirtos nuomonės neturiu, bet prisimenu vieną interviu apie tai, kad detektyvai populiarūs „gero gyvenimo“ šalyse. Britai, skandinavai – istoriškai neblogai gyvenantys –  turi detektyvų kultūrą. Gal, kai gyvenime trūksta baisumo, negatyvo, kyla detektyvo noras, adrenalino paieška. Po sovietmečio Lietuvoje ne detektyvų rašymas buvo galvoje. Bet dabar, kai mūsų šalyje gerėja ekonominės sąlygos, jaunesnė karta, kuriai ir pats priklausau, jau atsigręžia į šį žanrą.

Galiu tik pasvarstyti, bet manau, kad, norint parašyti gerą detektyvą, labiausiai reikia vaizduotės. Pažiūrėti į situacijas taip, kaip niekas kitas, kad įvyktų tai, ko niekas nesitikėjo. Privalai pavedžioti skaitytoją už nosies. Galbūt reikia ir šiokio tokio – nežinau, kaip tai pavadinti – „šlykštumo“, noro tekste įvykdyti sunkesnį, sunkiau susekamą nusikaltimą. Nors pats kriminalais, true crime, nelabai domiuosi. Man detektyvai tuo ir patinka, kad tai – netiesa, taip išties neįvyko. Bet tą „šlykštesnį“ žaidimą reikia mokėti susikurti, tam padeda detektyvų skaitymas, žanro taisyklių ir struktūrinio vaizdo perpratimas.

Tavo knygoje susipina patys keisčiausi personažai – ne tik žmonės, bet ir istorijos, lietuvių mitologijos figūros, pasąmonės personažai. Pats esi sakęs, kad gyveni įprastą miestiečio gyvenimą, dirbi biure. Kaip atsitiko, kad sumanei kurti tokį patrakusį pasaulį?

Manau, dėl to, kad mano gyvenime visuomet buvo daug skirtingų dalykų. Dirbu biure nuo devynių iki penkių, ir vis dėlto tai nėra visiškai įprastas biuro darbas: parduodame kompiuterinių žaidimų vidinius produktus – ginklus, pinigus ir panašiai. Vakarais ir savaitgaliais komentuoju futbolą, turime ir tinklalaidę apie futbolą. Mėgstu skaityti, dalyvauju protmūšiuose... Iš skirtingų šaltinių ateina vis kitoks įkvėpimas, istorijos, žmonės. Iš to chaoso kartais atsiranda įdomių dalykų.

Iš pradžių tiesiog mąsčiau apie veikėją ir dvi jėgas jo galvoje – vidinio dialogo personifikaciją. Tada atsirado detektyvinė istorija, vėliau – lietuvių mitologijos figūros, partizanai... Viskas po truputį atėjo iš to, ką skaičiau, kas man buvo įdomu. 

Romano protagonistas iš miesto, kuriame jį graužia sunkūs prisiminimai, į Lietuvos kaimą atvyksta ieškoti ramybės. Bet... užverda tikras pragaras. Kodėl pasirinkai vaizduoti miesto ir kaimo įtampą?

Tai atspindi ir šiandienos situacija – daug kas nori pabėgti į kaimą. Žmonės išvažiuoja ir džiaugiasi, kad nebereikia persistengti darbe, nieko įrodinėti, siekti karjeros. 

Savo kūrinį priskirčiau cosy crime – šio žanro istorijose paprastai parenkamos neįprastos nusikaltimų vietos, vaizduojami taikūs, ramūs žmonės. Atrodo, kad apskritai nieko nevyksta, bet aprašomi įvykiai sujaukia įsivaizduojamą idilę. Nemažai įtampos kyla iš mistikos ir klausimo: kas tikra ir kas – ne? Pagaliau ar kaimas, miestiečio akimis – idiliška vieta, išties yra toks, koks atrodo. 

Manau, kad kaimas – svarbi lietuviškos tapatybės dalis. Norėjau, kad detektyvo aplinka būtų mums sava. Pats, beje, kaimo niekada neturėjau (vieni seneliai – iš Vilniaus, kiti – iš Prienų), tad mano aprašytasis, kuriame įsikuria protagonistas Rokas Kėsus – labiau vaizduotės žaidimas, pasakojimo įrankis.

Ką tau reiškia miestas, konkrečiai – Vilnius? Ką jame pastebi, kaip jame esi? 

Esu visiškai miesto, Vilniaus žmogus. Nuo gimimo niekur kitur negyvenau. Man Vilnius visuomet reiškė šilumą, savą vietą. Gal skambės naiviai, bet jaučiuosi taip, tarsi miestas mane saugotų. Todėl niekada nekėliau klausimo, ar noriu gyventi kur nors kitur. Na, teoriškai tai galėtų būti nebent Didžioji Britanija: dėl angliško futbolo, taip pat dėl kultūros, britiško humoro – man jis arčiausiai širdies. 

Man miestas teikia daug įkvėpimo. Nemėgstu būti su ausinėmis – stebiu žmones, klausau jų. Išgirstu daug dalykų, juos aptariame su draugais. Galima į tai pažvelgti kūrybiškai, pamatyti ir vilnietiškus archetipus.

Pastebiu pastaruoju metu besikeičiantį vilniečių požiūrį į užsieniečius. Suprantu, kad problemų yra, bet Vilnius istoriškai visada buvo daugiakultūris. O tai, kad važiuodamas taksi galiu pašnekėti su vairuotoju iš Ganos ar Kamerūno, – fantastika. Jei tik pasitaiko proga, būtinai pakalbinu, nors nesu ekstravertas.

Skaitytojai turbūt jau girdėjo, kad romane veikia ir velnias. Prisipažinsiu, kad galiausiai vis dėlto įspėjau, kas jis. Tiesa, kiek užtrukau...

Labai džiaugiuosi! Nelaikau savęs detektyvų ekspertu, bet tikrai esu jų skaitytojas. Atspėti iš anksto – faina, bet kartu tai nuvilia, nes iš tikrųjų norėtum, kad tave apgautų. Taip pat yra su protmūšių, su kuriais nemažai dirbau, klausimais. Robertas Petrauskas turėjo taisyklę – blogas klausimas tas, į kurį atsako arba visi, arba niekas. Galvojau – jei niekas nesupras, tada jau blogai... Jei bent vienas skaitytojas įminė velnio mįslę, jau neblogai. Iki šiol niekas nebuvo atspėjęs!

Ar prisimeni mintį, jausmą, asociaciją, „eureka!“ akimirką, kai supratai, kad siužetai galvoje dėstosi į kažką didesnio?

Idėją apie personažus Roko galvoje – Antį su Vilku – turėjau dar mokykloje. Buvau sumąstęs kitokią istoriją ir netgi parašęs kelis puslapius, įkvėptas tuo metu pasirodžiusios knygos „Stranger Things“. Tai būtų buvęs mokslinės fantastikos kūrinys. Vis dėlto supratau, kad visiškai apie tai nenusimanau. Taigi pradėjau dėlioti žmogiškesnę istoriją. Kaip tik pas senelį radau Norberto Vėliaus knygą apie baltų mitologiją. Ji „atrakino“ daug minčių knygai, ypač sudomino velnio figūra. Ėmiau galvoti – kas atrodytų gan velniškai, bet kartu veiktų kaip tikri nusikaltimai?

Dar šiek tiek grįžkime prie jau minėtų pasąmonės gyvūnų, per kurių dialogą atskleidžiamos protagonisto Roko Kėsaus vidinės dramos, pusiausvyros paieška. Ar pats turi savo vidinių gyvūnų? Kokią dramą jie atskleidžia?

Pasąmonės gyvūnai tėra pasakojimo dalis, tačiau vidinių konfliktų gyvenime – per akis. Apsčiai jų buvo ir rašant kūrinį. Tuo metu ypač slėgė tai, kad neturiu aukštojo išsilavinimo, išorinis pasaulis vis skatindavo jį įgyti. Po mokyklos studijuoti bandžiau du kartus. Abu kartus nepatiko, nepavyko. Mėčiausi. Galiausiai radau trumpą atsakymą: svarbu, ką darai, ne ką baigei.

Mėgstu save analizuoti. Porą metų lankiau terapiją. Turbūt turėčiau sakyti, kad jau viską apie save žinau. Čia galiu pajuokauti, kad, kol galvoje tik gyvūnai, – viskas gerai, juk žmonės turi daug rimtesnių demonų. Jei rimčiau: kurdamas vidinį konfliktą kaip gyvūnų pašnekesį norėjau paskatinti skaitytoją pagalvoti, koks jo paties santykis su juslėmis, logika, jausmais, kaip jie dera ar nesutaria vieni su kitais.

Vadinasi, knygoje galime įžvelgti ir autobiografijos giją?

Tikrų mano potyrių mažai, visa istorija – fikcinė. Bet jausmuose, žmogaus jausenoje manęs yra. Rašydamas apie Roko veiksmus dažnai savęs klausdavau: „Kostai, o kaip tu elgtumeisi šioje situacijoje?“ Roko sprendimų priėmimo būdai, požiūris į pasaulį – čia manęs tikrai nemažai, nuo to tikrai nepabėgsiu. Ir draugai sako: „Čia visai kaip tu.“ Nėra ko slėpti. 

Man svarbiausia – pagrindinio veikėjo kelias link brandos, jo vidinė kelionė. Tad galima sakyti, kad tam tikra prasme kalbu ir apie save.

Gal ką nors asmeniško žymi detektyve minima Broniaus Laurinavičiaus stotelė?

Daug tekdavo ir tenka susidurti su šia vieta. Mano senelis, poetas Jonas Strielkūnas, gyveno netoli jos, prie Kalvarijų turgaus. Tėvai – Šiaurės miestely, aš pats dabar irgi tame pačiame mikrorajone. Kadaise svajojau turėti būstą palėpėje. O kaip tik ten, prie Broniaus Laurinavičiaus skvero, yra namų su šlaitiniais stogais. Pamaniau – tai galėtų būti gera vieta gyventi Rokui.

Kostai, kaip tu rašai? Knyga tapo antru (gal net trečiu) darbu? O gal prisėsdavai priešokiais, turėdamas laisvo laiko? Stebėjai aplinką, praleidai valandas archyvuose, treniravai vaizduotę?

Informacijos ieškojau ir tyrinėjau tikrai nemažai. Skaičiau partizanų literatūrą – stengiausi, kad kalba būtų senoviškesnė, jausmas tikroviškas. Istorikui Antanui Terleckui, lankiusiam tą pačią mokyklą, užrašiau dedikaciją: tikiuosi, labai „nepripjoviau“ su partizanų pasakojimais. Atsakė: „nepripjovei“, bet archyve, Kostai, tai tikrai nebuvai (juokiasi).

Teko pasiaiškinti, kaip veikia gana paprasti dalykai, apie kuriuos neturiu žalio supratimo. Pavyzdžiui, žvejoti visiškai nemoku, o romane reikėjo tai aprašyti. Reikėjo pasidomėti, pasigilinti.

Kai kas atėjo iš sapnų. Juos, beje, mėgstu užsirašyti, pasidalinti su draugais. Knygoje Rokas, Antis ir Vilkas kalbasi apie driežą, kuris niokoja Vilnių. Tai – vieno mano bičiulio sapnas. Turbūt tikriausias dalykas visoje knygoje, beveik žodis į žodį. Sapnus greitai pamiršti, o jei perskaitai po daugelio metų, jie skamba kaip nauja, įspūdinga istorija, tokių siužeto vingių sąmoningai net nesugalvotum.

Kas yra tavo literatūros ir gyvenimo mokytojai?

Matyt, svarbiausi – tėvai ir seneliai. Vaikystėje gal truputį pykdavau, kad dovanų gaudavau ne žaislų, o knygų. Ir taip visą gyvenimą. Bet tos dovanos tikrai padėjo. Visą laiką skaičiau, nors ir ne visada solidžią literatūrą. O savo tėvus laikau labai linksmais žmonėmis. Humoro jausmas – iš jų.

Patinka klasikiniai britų autoriai, ypač Agatha Christie, kiek mažiau Arthuras Conanas Doyle’is. Rašydamas vis skaičiau Jo Nesbø. Man įdomus jo pasakojimo stilius, prieiga įvairiais kampais, tai, kad nė vienas veikėjas nežino visko, ir skaitytojas gali sekti jų mintis. Įkvėpdavo ankstyvojo Tado Vidmanto humoras. Taip pat laikau save Šventinio bankucheno fanu – dar mokykloje eidavau į jo koncertus.

Humoras man labai svarbus. Knygoje irgi justi ironijos, o Rokas – kiek nejaukus veikėjas – vis atsiduria keistose situacijose.

Esi minėjęs, kad knygą rašyti pradėjai „Excel“ lentelėje. Kaip tai atrodė? 

Detektyvo žanrui labai svarbi struktūra. Man, biuro atstovui, excelis yra struktūros etalonas. Turėjau vieną pagrindinį failą su daug skirtingų lapų. Viename – nuoseklus knygos siužetas, kitame – idėjos, kurioms siužete dar ieškoma vietos, trečiame – kūrinio laiko juosta nuo partizaninio karo laikų iki dabarties. Visa tai tam, kad nepasiklysčiau ir nepalikčiau loginių spragų.

Mano kasdienybė veikia panašiu principu – viduje siautėja daug skirtingų šaltinių turintis chaosėlis, kurį pavyksta suvaldyti pasitelkus struktūrą ir planavimą. Kitaip sėkmingai gyventi visuomenėje turbūt neišeitų.