Laudacija Claudiai Sinnig gavus pagrindinę „Straeleno“ vertėjų premiją 

 

Neeilinis atvejis pasaulio literatūros padangėje – lietuvių literatūros vertėja į vokiečių kalbą Claudia Sinnig buvo apdovanota prestižine „Straeleno“ vertėjų premija (25 000 Eur). Todėl į lietuvių literatūrą (C. Sinnig yra vertusi Antaną Škėmą, Ričardą Gavelį, Tomą Venclovą, Joną Meką, Aurimą Švedą, Ireną Veisaitę, Eugenijų Ališanką, Sigitą Parulskį, Vaivą Grainytę, Lauryną Katkų ir kt.) gali atkreipti dėmesį apytikriai 130 mln. vokiečiakalbių skaitytojų. 

Šiaurės Reino-Vestfalijos meno fonde Diuseldorfe per premijos įteikimo ceremoniją (spalio 27 d.) laudaciją sakė Antano Škėmos leidėjas, leidyklos „Guggolz“ direktorius, S. Fischerio leidyklos redaktorius, Vokietijos leidėjų asociacijos pirmininkas, lietuvių literatūros žinovas ir gerbėjas Sebastianas Guggolzas. Jo laudaciją spausdino vienas svarbiausių Vokietijos dienraščių „Frankfurter Allgemeine“. Palikau vokiško teksto intarpus, kad šią kalbą mokantys skaitytojai galėtų įvertinti C. Sinnig darbo ypatumą. 

Vertėja

 

 

                                           Claudia Sinnig. Bozicos Babic / Kunststiftung NRW nuotr.

 

 

Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis, 

tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume, 

senas yra mūsų šis kalbėjimas¹

 

Alt ist das Brausen des Regens in den Zweigen der Sträucher,

ist das Kollern des Birkhahns im Morgenrot des Sommers,

alt ist dieses, unser Sprechen 

 

Taip Jonas Mekas pradeda „Pirmąją idilę“ Claudios Sinnig vokiškame vertime. J. Mekas, iš Lietuvos kilęs dokumentinių filmų-dienoraščių kūrėjas, gyvenęs Niujorke iki 2019 m., avangardinio kino krikštatėvis ir Filmų antologijos archyvo, muziejaus, kur renkami ir saugomi eksperimentinio kino kūriniai, sergėtojas, – šis Jonas Mekas, dar jaunas poetas, geba pavadinti daiktus tikraisiais vardais ir juos vardydamas įvardija tai, ką pats prarado ir ką praradome mes. Tie pulsuojantys energija daiktai tiesiog vardijami be būdvardžių, be epitetų, jie perteikia aplinkos nuotaiką, o C. Sinnig vertime, žingsnis po žingsnio kuriant atmosferinius, įsimenančius vaizdus, jie tyliai ar garsiai uždainuoja juos skaitančio žmogaus viduje.

1947–1948 m. perkeltųjų asmenų stovykloje Kaselyje, pakeliui į Vakarus, į Jungtines Amerikos Valstijas, J. Mekas parašo „Idiles“ apie savo gimtinę Lietuvos šiaurėje. Tai užburiantys, intensyvūs užkalbėjimai – mylimos, bet prarastos vietovės, Semeniškių kaimo užkalbėjimai; ten, Semeniškiuose, J. Mekas 1922 m. išvydo dienos šviesą, ten užaugo, ten liko jo motina, kurią jis su broliu 1972 m. aplankė ir paliko jaudinamai gražų filmą „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, ten, Semeniškiuose, per visuotinį gyventojų surašymą 2011 m. užfiksuoti trys gyventojai.  

Trumpoje reminiscencijoje apie kitą perkeltąjį asmenį, per Vokietiją į Jungtines Amerikos Valstijas nuo sovietų pabėgusį Antaną Škėmą, J. Mekas pavadina jį ir jo aplinkos rašytojus „karta be ornamentų“. Tai autoriai, prie kurių XX a. pirmos pusės tikrovė su visais siaubais priartėjo tiek arti, kad net dvėsavo nugaron; jie per plauką išvengė apokaliptinės pragarmės, todėl šiems autoriams aprašant pasaulį nerūpėjo jo įmantriai apkaišyti būdvardžiais. 

Tais laikais žodžiai, kaip ir žmonės, išsviesti pasaulin privalėjo patys kažin kaip išbūti, atlaikyti. Ir jie atlaikė, nors daužomi įskilo, turėjo bėgti, tapo kitokie – tiek žmonės, tiek žodžiai, – tačiau jie atlaikė ir neišnyko.

 

O, senas yra dobilų žydėjimas,

arklių prunkštimas vasaros naktim –

ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,

malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,

daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –

senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,

tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume

senas yra mūsų šis kalbėjimas.²

 

Oh, alt ist das Blühen des Klees,

das Schnauben der Pferde in der Sommernacht –

das Quietschen der Walzen, Eggen und Pflüge,

das schwere Gepolter der Mühlsteine,

das weiße Schimmern der Tücher jätender Frauen im Garten, –

alt ist das Brausen des Regens in den Zweigen der Sträucher,

ist das Kollern des Birkhahns im Morgenrot des Sommers –

alt ist dieses, unser Sprechen. 

 

                                        Sebastianas Guggolzas. Bozicos Babic / Kunststiftung NRW nuotr.

 

Senas yra šis lietuviškas kalbėjimas, lietuviai patys sako, esą jų kalba seniausia Europoje. Šį garbingą titulą savai kalbai savinasi ir baskai. Abiem atvejais tai kyla iš troškimo kurti mitą ir įtvirtinti savo tapatybę. Nerasime aiškių įrodymų, kad indoeuropiečių prokalbei priklausanti lietuvių kalba išties yra daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo. Kalbos istorija yra mokslas, ji rekonstruojama pirmiausia remiantis rašytiniais šaltiniais, o šie Lietuvoje atsiranda tik XVI a. pradžioje. Šaltiniai patvirtina, kad lietuvių kalba lig pat šių dienų išlaikė archajiškas gramatines formas, ji labai konservatyvi, palyginti mažai kito. Kitaip nei latvių kalba, kuri nuo lietuvių atsiskyrė maždaug prieš 1700 metų ir per savo raidą patyrė kelis staigius vystymosi šuolius. O lietuvių kalba nuo viduramžių liko menkai pakitusi, jos 500 metų senumo rašytiniai paminklai net šiandien palyginti lengvai perskaitomi ir yra daugeliui suprantami.

Nepaisant šimtmečius trukusios priešistorės ir gilaus įsišaknijimo praeityje, lietuvių literatūra vienareikšmiškai įsirašė į šiuolaikybę, o C. Sinnig su savo vertimais tikrai įsitvirtino vokiečiakalbių skaitytojų sąmonės lauke ir europietiškos literatūros istorijoje.

Sukryžminus archajiškus motyvus ir archajišką kalbą su dabartimi, ypač kai tokią kalbą susieji su nevaržomu pažangos siekiu, su nuo grandinės paleistu smurtu ir XX a. žiaurumais, susiformuoja savita, moderni, į tradiciją besiremianti ir sykiu neabejotinai avangardinė literatūra. Pavyzdžiui, kaip Antano Škėmos romane „Balta drobulė“, jo apsakymuose „Apokaliptinės variacijos“, kuriuos atrinko, sklandžiai, su išmone išvertė ir pakomentavo C. Sinnig. Juose šalia senovės graikų mitų taikiai egzistuoja rūkuose skendinčios neįveikiamos Lietuvos pelkės. Romane „Balta drobulė“, parašytame gyvenant Niujorke, egzilyje, po nacių sukelto didžiojo epochos lūžio (A. Škėmos atveju – po epochos lūžio, kurį sukėlė sovietai), sukinėjantis svetimame krašte, hipermoderniame pasaulyje, – šiame romane šnabždantis mitų ir pelkių pasakojimas savaime persikelia į tuometę kasdienybę, į šeštojo dešimtmečio Niujorko dangoraižio liftą, kuriame pagrindinis veikėjas Antanas Garšva dirba liftininku ir spaudydamas mygtukus gabena svečius aukštyn ir žemyn, vėl aukštyn ir vėl žemyn.

 

Ekspresas – nuo dešimto iki aštuoniolikto. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, jis įspaudžia mygtuką, aukštas, dėkui, prašau, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui – – – Įsižiebia žalia strėlė, Antanas Garšva ištiesia ranką balta pirštine, baigta, mes kylame. Jis spusteli rankeną, durys užsidaro ir keltuvas kyla. Viršuje mirga pravažiuotųjų aukštų skaičiai, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10. Vienuoliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, kylame, kažkas sustabdė keltuvą tryliktame, durys atsidaro, svečias įeina, jūsų aukštas, prašau, mygtuką, dėkui, ranka rankena, 14, 15, šešioliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, mes kylame, 17, aštuonioliktasis, prašau. Visi išeina. Raudonas kvadratas, žalia strėlė, mes leidžiamės, tas pats ritualas, kai leidžiamės. Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai.³

 

Der Express vom Zehnten zum Achtzehnten. Ihre Etage, bitteschön, dankeschön, er drückt auf den Knopf, die Etage, dankeschön, bitteschön, auf den Knopf, dankeschön, bitteschön, dankeschön … Der grüne Pfeil leuchtet auf, Antanas Garšva streckt die Hand mit dem weißen Handschuh aus, fertig, wir fahren nach oben. Er drückt den Griff, und die Tür schließt sich, und der Aufzug fährt nach oben. Oben leuchten die Zahlen der Stockwerke auf, 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10. Der Elfte, bitteschön, dankeschön, der Gast geht hinaus, Hand an den Griff, wir fahren nach oben, der Aufzug wird im Dreizehnten angehalten, die Tür öffnet sich, ein Gast kommt herein, Ihre Etage, bitteschön, den Knopf, dankeschön, Hand an den Griff, 14, 15, der Sechzehnte, bitteschön, dankeschön, der Gast geht hinaus, Hand an den Griff, wir fahren nach oben, 17, der Achtzehnte, bitteschön. Alle gehen hinaus. Das rote Quadrat, der grüne Pfeil, wir fahren nach unten, dasselbe Ritual, wenn wir nach unten fahren. Up und down, up und down in einem streng eingerahmten Raum. Sisyphos, von neuen Göttern an diesen Ort versetzt. Diese Götter sind humaner. Der Stein hat die Erdanziehung verloren. Sisyphos braucht keine geäderten Muskeln mehr. Triumph von Rhythmus und Kontrapunkt. Synthese, Harmonie, up und down. 

 

Mechaniškai reguliuojamas liftas naujai perrašo Sizifo mitą, absurdas sujungia mitą su dabartinio gyvenimo kasdienybe, žmogaus gyvenimo istorija, katastrofos sudaužyta į šipulius, palengva iš naujo dėliojama pagal formalius kriterijus: up ir down, up ir down. To išvengti neįmanoma.

JAV literatūros tyrinėtojas ir filosofas George’as Steineris savo pagrindiniame veikale „Po Babelio“ apie klasikos vertimus rašo šitaip: „Kiekviena karta iš gyvybingo artumo ir aido poreikio vis iš naujo sau išsiverčia klasiką, ji vartoja kalbą tam, kad susikurtų savą, tik jai atliepiančią praeitį.“ 

Atmintis vertime veikia kaip aktyvus įsikišimas, aktyvus prarastos praeities atkūrimas. Nei skaitytojas, nei vertėja negali absoliučiai atsiriboti nuo savo buvimo dabartyje ir dabarties nulemtos žiūros. Kalba, kurią C. Sinnig naudoja klasikų vertimuose, skamba galingai, ji sugeria į save ataidinčius praeities atgarsius ir veržlia tėkme išsiveržia, ieško artumo ir santykio tarp prabėgusio „anksčiau“ ir esančio „dabar“. 

„Baltai drobulei“ – romanui, skambančiam kaip eilėraštis, C. Sinnig randa ritmą ir kalbą, kurie, regis, atkeliavę tiesiai iš šeštojo dešimtmečio, bet kartu yra amžini. A. Škėma šokinėja nuo amerikietiškos dabarties prie prisiminimų apie Lietuvą, savo vaikystę, pasitraukimą bėgant per Vokietiją, nuo čia į ten, stiliai ir tonacijos kaitaliojasi tuo pačiu ritmu, kiekvienas jų turi savitą atspalvį.

Tai veikia kaip skirtingi garso takeliai, primena mozaiką iš daugybės garsinių tonų, gal net nediduką kamerinės muzikos orkestrą su įvairiais instrumentais, grojantį ritmiškai, veržliai, išjaučiant pustonius, tarpus tarp tonų, perėjimus – iš dur į moll ir iš moll į dur. C. Sinnig savo kalba ypač įspūdingai perteikia tą daugiabalsį variacijų spektrą. Gal šį gebėjimą išsiugdė versdama Tomo Venclovos ir Jono Meko eilėraščius, per kuriuos mokėsi kaitalioti pasakotojo pozicijas, susidurdama su prieštaraujančiomis perspektyvomis ir intonacijomis, o gal tai kyla iš jos visais penkiais jutimais operuojančios muzikaliai jautrios klausos: bet kuriuo atveju, tai – laimė mums, skaitytojams.

Laimė ir drauge sunkus išbandymas yra ir kitas romanas; su jo legenda susipažinau dar neperskaitęs tos knygos, nes vertimo nebuvo. „Vilniaus pokeris“ – visi lietuviai, kuriuos sutikdavau, vis imdavo apie jį kalbėti ir, reikšmingai palingavę galva, ištardavo: būtina, kad šis romanas pasirodytų ir vokiečių kalba. Viena sėkmingiausių knygų po 1991-ųjų, nepriklausomos Lietuvos laikais, sensacingas to laikmečio atradimas, nors Ričardas Gavelis savo gigantišką romaną parašė į stalčių dar prieš dešimtmetį, – per daug pavojinga buvo leisti jį sovietinės priespaudos laikais. 1990 m. pirmasis laisvai išrinktas Lietuvos parlamentas⁴ paskelbė atkuriantis 1918 m. nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, ir galingi, taikūs gyventojų masiniai judėjimai visose trijose Baltijos valstybėse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – galiausiai 1991 m. rudenį baigėsi tikra nepriklausomybe. Tautos pergale, laisvės pergale. C. Sinnig tuo metu sukosi pačiame įvykių sūkuryje, veikė politiškai, rėmė, vertė, organizavo, mezgė ryšius, prisidėdama prie bendro labo. Bet tai jau būtų atskira kalba ir kita giesmė...

Gavelis gimė 1950 m. Vilniuje, augo istoriniame sostinės centre, Švč. Trejybės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno kieme, fiziko ir matematikės šeimoje. Sovietmečiu jis studijavo teorinę fiziką, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute. Į jį, išskirtinai gabų savo kartos gamtos mokslų atstovą, buvo dedamos viltys; jis paskelbė fundamentalių straipsnių apie feroelektrikus ir termodinaminių fazių virsmus: tai dvi fizikos sritys, tiriančios medžiagos formos ir savybių virsmus, agregatinių būsenų pokyčius, nepatikimas, abejotinas, nuolat besikeičiančias esaties išraiškas. Iš literatūrinės žiūros taško jo tyrimus galėtume pavadinti „metamorfozine fizika“.

Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio jis ėmėsi rašymo – kaip žurnalistas ir rašytojas, o jo kūrybos kulminacija  yra „Vilniaus pokeris“. Knygoje Vilnius pavirsta pragaro bedugne. Tamsybės sūkuriu, neišvengiamai bloškiančiu žmones į prarają. Bet kartu šis miestas tampa vartais į dangų, laisvės bastionu – laisvės, kuri patiria pavojų, bet vis dar kažkaip yra įmanoma. Vilnius jo romane yra „Visatos Subinė“, „dvasios Nekropolis“. 

Vytautas Vargalis, pagrindinis romano veikėjas, yra panašiai aplaužytas ir traumuotas kaip Antanas Garšva iš „Baltosios drobulės“; abu vyrai buvo patekę po triuškinančiais pasaulio įvykių vikšrais. Vienas jų, Antanas Garšva, sudūžta paveiktas sovietų smurto, neturėdamas pilietybės ir kamuojamas „egzilio širdies astmos“, kitas, Vytautas Vargalis, irgi kenčia nuo sovietų – tiek sovietiniame lageryje, tiek susidūręs su sovietų valdoma arba slaptųjų tarnybų įdėmaus žvilgsnio persmelkta, visuotinai stebima aštuntojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus visuomene. Vytautas Vargalis yra „miško brolis“, sovietų okupacijai priešinęsis partizanas, daugybę metų kalėjęs gulage. Paleistas į laisvę (romano veiksmo metu) jis įsidarbina Vilniaus bibliotekoje, kur bando pasislėpti; jo darbas ten – rūšiuoti ir kataloguoti knygas, tačiau iš tiesų jis daro ką kita, jis skaito. Tokius autorius kaip Ortegą y Gassetą, Samuelį Beckettą, Albert’ą Camus, George’ą Orwellą, Ernesto Sabato, Jamesą Joyce’ą, aišku, markizą de Sade’ą, Jeaną Genet ir vis iš naujo Franzą Kafką. 

Veikėjas užmezga meilės romaną su jauna bibliotekininke, turinčia reikšmingą vardą Lolita. Ji žūsta, Vytautas Vargalis apkaltinamas žmogžudyste, ir romane ima pintis įvairūs scenarijai: kaip viskas galėjo įvykti, kas galimai nutiko, o autorius dviprasmiškai narsto skirtingus žiūros kampus, supriešina juos nepateikdamas jokio galutinio sprendimo. Iki šiol lietuvių literatūros tyrėjai ginčijasi nesutardami, kas romane iš tiesų vyksta. Tačiau visi sutinka dėl vieno dalyko: Vytauto Vargalio portretas, kuriame giliai įsišaknijęs visų į „kanukus“ („kanukai“ – tai bevalė, palaužta, aklai sekanti avių banda) paverstų vilniečių, pasižyminčių paranojišku santykiu su Jais (didžiosiomis raidėmis įasmeninta priešo galia) vaizdinys, yra tamsiosios lietuvių literatūros šedevras.

Vienas iš literatūrinio vertimo meistrystės pavyzdžių yra 2024 m. lapkričio mėnesį pasirodęs „Vilniaus pokerio“ vokiškas leidimas. Koks iššūkis turėjo būti 700 šio romano puslapių! Tarsi šurmuliuojantis avilys, pilnas dūzgesio ir murmesio, teiginių ir prieštarų, tai palengva garsėjančiai atūžiantis, tai slopstančiai atsitolinantis daugiabalsis choras. Paranojiška Vytauto Vargalio sąmonė girdi balsus, ji pasiduoda tylos gaudesiui, pasakoja apie kankinimus ir represijas, lytinį potraukį ir seksą, – negailestingai žioji visos detalės. Pasakojimas dažnai sukasi elipsėmis arba lieka fragmentiškas, nes netikėtai kokia kita, nauja mintis staiga perskrodžia Vargalio sąmonę, įsiterpia nukirpdama ką tik pradėtą mintį, kad tas staigus jausmo plykstelėjimas būtų užfiksuotas ir nenugrimztų užmarštin. Chaosas virsta choru, o jo dresuotoja C. Sinnig ne tik nepameta iš akių daugybės balsų ir tonacijų, bet sutramdo juos, įstato į vėžes, leidžia laisva tėkme tekėti, diriguoja daugiabalsę simfoniją, kuri kartais pribloškia ir gąsdina, bet niekada nenustoja stebinusi. Ar esate ką nors panašaus skaitę? Jos vertimas niekada neatrodo pertemptas, nepaisant aplinkos spaudimo neatlaikiusio protagonisto, niekada neatrodo bejėgis, nepaisant mus, skaitytojus, vis apimančio bejėgiškumo jausmo, niekada neatrodo nesuvaldomas ar disonansinis (jei jis neturi būtent taip skambėti) ir, svarbiausia, jos vertimas niekada nėra besielis. Mes greitai pajuntame pasitikėjimą vokišku tekstu, jo žodine tekstūra, todėl „Vilniaus pokerio“ skaitymo patirtis tampa dar reikšmingesnė: ji praplečia mūsų akiratį, perkelia suvokimo ribas, mes galime tiesiog nerti į verpetuojantį skaitymo srautą.

Sinnig vertimas yra neįprastai intensyvus, jame atsiveria prarajos juodumas ir neviltis, bet yra ir šviesių akimirkų, pavyzdžiui, romano viduryje esanti scena, kai Vytautas Vargalys apsilanko džiazo koncerte bažnyčios griuvėsiuose. Ten grojamas kūrinys „Vilniaus pokeris“ – kaip apreiškimas. Skamba būgnai, kontrabosas, altinis saksofonas, klarnetas, fortepijonas. „Tai tik muzika“, – įtikinėja save veikėjas, bet tą pačią sekundę jį nuneša galinga muzikos srovė, kuriai gresia būti sudorotai valdžiažmogių. Mus taip pat užvaldo koncerto aprašymas, kur žodžio forma ir garso apibūdinimas, vaizduotė ir įspūdis, kalba ir muzika pinasi tarpusavyje.

Džiazo koncertas bažnyčioje sovietiniame Vilniuje 1979 m. – sakysite, tai neįmanoma. Vis dėlto nėra neįmanoma, jei prisiminsime legendinį 1971 m. susikūrusį Ganelino trio, kurį sudarė Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas. Tokia buvo tikrovė, ir tai pavaizduota romane kaip apreiškimas, aplankęs per koncertą.

 

[...] garsas pasiekė kulminaciją, daugiau neišneš instrumentai nei gerklės, daugiau neatlaikys ausys nei bažnyčios sienos. Kur jis beplauks – nebėra kur plaukti, kiek akys užmato nebėra tvirtos žemės – gelbėkit, gelbėkit jį, nes jis paskęs!⁵

 

… der Klang erreicht seinen Höhepunkt, mehr ertragen weder die Instrumente noch die Kehlen, mehr halten weder die Ohren noch die Mauern der Kirche aus. Wo immer er hinschwimmt – er kann nirgends mehr hin, so weit das Auge reicht, nirgends mehr fester Boden – rettet ihn, rettet ihn, er wird ertrinken! 

 

Ritmas yra viena iš C. Sinnig vertimo meno paslapčių – jis vilioja, gena pirmyn, užvaldo. Nėra nė vieno atsitiktinio skiemens, nė vieno atmestinai pasirinkto žodžio, neapgalvotos kirčio vietos. Taip yra iš tiesų, nes C. Sinnig nuolat mąsto apie savo vertimus, galvoje juos vis perrašo iš naujo...

Neseniai kalbėjome telefonu, ir ji man pasakojo, kaip sunku iš naujo skaityti atspausdintą tekstą. Žvelgiant per laiko atstumą, šviežiu žvilgsniu, jau nuo pirmojo pasirinktos pastraipos sakinio jai ima atrodyti, kad ne toks ryškus vienskiemenis žodis „ši“ ritmiškai ne taip gerai tinka, kaip dviskiemenis „šita“ (beje, šitaip yra ir originale), be to, jos nebeįtikina įvairūs veiksmažodžiai, ji abejoja, ar tikrai gebėjo rasti geriausią sprendimą, o gal vis dėlto kitas galimas variantas būtų sklandžiau ir melodingiau įsiterpęs į kūrinio minties pynę.

Galima tai traktuoti kaip profesinę ligą ir nekreipti dėmesio, bet sakyčiau, kad tai yra jos nepaperkamo principingumo pavyzdys, ir ši laudacija apie C. Sinnig vertimo meną, jos nenutrūkstantį nuolatinį vertimo procesą nepadės jai tapti atlaidesnei sau pačiai. Ji ir toliau be skrupulų kritiškai vertins kiekvieną pasirinkimą, vis iš naujo ieškos tinkamiausio žodžio atitikmens. Vertėjos reiklumas savo kalbai, kurią ji paskolina svetimam, tačiau artimu tapusiam tekstui, yra toks didelis, jos įsipareigojimas geriausiai įmanomam vertimui toks besąlyginis, kad kiekvienas pasirinkimas tampa bet kada persvarstomu tarpiniu sprendimu. Tai vertėjos sąžinė pačia gryniausia forma. Štai todėl jos vertimai taip spindi, vibruoja gyvybingumu, krenta mums, skaitytojams, į akis vos atsivertus pirmąjį knygos puslapį, atitykina prie mūsų taip arti, kad jaučiame, kaip jie mus paliečia. Jų gyvenimas vyksta toliau – po redagavimo, rinkimo, korektūros, kai perėję spausdinimo procesą, supakuoti, pristatyti į knygynus, ten pardavinėjami ir galiausiai nesyk perskaitomi šie versti tekstai pasiekia mus. Tačiau net tada jie toliau apdirbami C. Sinnig viduje esančiame vertimo centre, kuris yra įsitaisęs kažkur tarp smegenų ir širdies, jos kūno nervų sistemos centrinėje dalyje.

Knygoje „Svetimojo išbandymas“ („L’épreuve de l’étranger“) vertimo teorijos mokslininkas, prancūzų filosofas Antoine’as Bermanas rašo: „Vertimo esmė yra atsivėrimas dialogui, persimaišymui ir decentralizacijai. Vertimas arba sukuria santykį, arba lieka niekinis.“

Santykio ir dialogo kūrimas tarp šaltinio kalbos ir tikslinės kalbos, tarp originalo ir vertimo, dar gali būti apibūdinamas kaip svetingumas. „Iš kalbos į kalbą. Vertimas kaip svetingumas“ – taip skamba vienos labai įdomios senegaliečio filosofo Souleymane’o Bachiro Diagne’o 2022 m. publikuotos studijos pavadinimas. Joje aiškinama, kad vertimo svetingumas yra svetimo išbandymas. Svetingumas ne tik peržengia skirtingų kultūrų ribas, bet svetimoje kalboje geba išsaugoti savastį, ir atvirkščiai – savoje kalboje užfiksuoti svetimą. Toks svetingumas įsileidžia vidun, bet nepasisavina, suteikia vietos, bet nesiekia asimiliuoti. Todėl vertimas visada yra ne vien politinis, bet ir dosnumo aktas, atveriantis savo kalbą svetimam tekstui kaip priebėgą. Vertimas dovanoja svečiui pakankamai erdvės atsinešti kai ką savo – tokiu būdu svečio, svetimojo įsikūrimas jį priėmusioje kalboje taip pat sukuria kai ką naujo: naujus santykius, naują pasaulio suvokimą.

Sinnig patyrė lietuvių kalbos svetingumą, o dabar ji pati svetingai dalijasi savo kalba, kad lietuvių literatūra jos šalyje rastų sau vietą, prieglobstį, kartu praturtindama ir mus. Svečiai pasiliks: Jonas Mekas, Antanas Škėma, Ričardas Gavelis – C. Sinnig dėka jie liks prieinami vokiečių kalba mūsų šalies skaitytojams. Gera žinoti: svetingumas atsiperka.

 

1 Jonas Mekas, Semeniškių idilės: [reminiscencijos], „Žvilgsniai“, Kaselis, 1948.

2 Ten pat.

3 Antanas Škėma, „Balta drobulė“, Londonas: „Nida Press“, 1958.

4 Tuo metu jis vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

5 Ričardas Gavelis, „Vilniaus pokeris“, V.: „Vaga“, 1989.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė