Kristina Tamelytė. Mačiau Kristiną Sabaliauskaitę, sklendžiančią virš miesto

Šių metų „Vilniaus lapų“ literatūros festivalis pirmąją dieną, ketvirtadienį, pasitiko Šv. Kotrynos bažnyčioje: vyko rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės ir teatro režisieriaus Gintaro Varno pokalbis. Matyt, festivalio tikslas – pabandyti sukurti senų bičiulių dialogo atmosferą ir leisti lankytojams pasijusti tokios atmosferos dalimi. Ši užduotis iš dalies pavyko – nors kartais atrodydavo, jog pati rašytoja veikiau norėjo būti klausinėjama, o ne iš tiesų kalbėtis („O koks čia tavo klausimas buvo?“; „Nekenčiu tokių klausimų.“).

Šv. Kotrynos bažnyčia pasirinkta neatsitiktinai – pirmosios „Silvos rerum“ herojė Uršulė kaip tik bandė patekti į tuo metu ten įsikūrusį benediktinių vienuolyną. Tiesa, jai šis sumanymas nepavyko. Erdvė pasirinkta ne tik dėl akivaizdžios nuorodos į kalbintos autorės kūrybą, o dar ir dėl to, kad kuria ypatingo įvykio atmosferą – tarsi viskas vyktų kitame laike, nei mums įprasta, pakiltų ir sklęstų virš kasdienybės. Bilietai į renginį išpirkti greitai, salėje neliko nė vienos laisvos vietos, buvo daug stovėjusių. Sunku pasakyti, ar koks nors kitas rašytojas (taip pat ir iš užsienio) masintų tiek žmonių.

Šio teksto pavadinime – parafrazė iš naujausio švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmo „Apie begalybę“ scenos, kurioje apsikabinusi pora lėtai sklendžia virš sudegusio miesto. Ši scena man priminė Marco Chagallo kūrinį „Virš miesto“ (1918), jame autorius su savo žmona sklendžia virš gimtojo Vitebsko, o štai K. Sabaliauskaitė atsirado kiek vėliau, kai pradėjau galvoti apie jos vietą šiuolaikinėje lietuvių (pop)kultūroje. Ši rašytoja irgi funkcionuoja kaip virš visos literatūrinės virtuvės pakilęs kūnas, o gal ir svetimkūnis, sklendžiantis ir visuomet liekantis virš, už, aukščiau literatūrinio lauko. Ir taip yra ne todėl, kad K. Sabaliauskaitės kūryba kokybiškai geresnė nei kitų lietuviškai rašančių autorių (nesu literatūrologė, todėl spręsti šio klausimo netgi negalėčiau), o veikiau todėl, kad K. Sabaliauskaitė nėra vien tik rašytoja. Ji veikiau fenomenas, simbolis, kitokio kalbėjimo pažadas, pakylantis virš kasdienybės banalumo.

 

Iš K. Sabaliauskaitės knygos pristatymo festivalyje „Vilniaus lapai“. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Iš K. Sabaliauskaitės knygos pristatymo festivalyje „Vilniaus lapai“. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Jos ypatingumo ir nekasdieniškumo priežastys gana paprastos. Visų pirma, geografija – gyvenimas Jungtinės Karalystės sostinėje rašytoją ne tik atkerta nuo nuolatinio pasirodymo Lietuvoje, bet dar ir maitina visiškai kitais kultūriniais kontekstais, idėjomis ir įvykiais. Antra, K. Sabaliauskaitės pokalbiai lietuviškoje spaudoje pasirodo retai, bet būna intelektualiai sodrūs, visuomet sukeliantys vienokią ar kitokią reakciją. Trečia, autorė turi prabangą (kaip pati įvardijo literatūrologės Jūratės Čerškutės parengtame interviu žurnalui „Moteris“) nesinaudoti socialiniais tinklais – jai tiesiog nereikia reklamos, nereikia nuolat reikalauti dėmesio ar pripažinimo. Paradoksalu, rašytoja, atėjusi į Lietuvos literatūrinę erdvę skandalingai REKLAMUODAMA savo knygas, dabar savireklama socialiniuose tinkluose neužsiima. Užtat užsiima daugelis kitų rašytojų, todėl greitai pabosta ir nebepakyla aukščiau kasdienybės banalumo. Nereikėtų pamiršti ir to, kad pati K. Sabaliauskaitė atidžiai ir kruopščiai kuria savo, kaip ypatingos, intelektualios, išsilavinusios rašytojos, įvaizdį – jau keleri metai ją oficialiose fotosesijose fotografuoja vienintelis fotografas Paulius Gasiūnas, o visos nuotraukos – didingos, aristokratiškos moters įvaizdžio tąsa. Rašytoja žino, kad kiekviena įvaizdžio detalė yra svarbi.

Kad ir kaip vertintumėte rašytojos kūrybą, viešąją poziciją, kartais perdėtą aikštingumą, vieno dalyko negalite nepastebėti: K. Sabaliauskaitė yra nuolat save kuriantis įvykis, performatyvus veiksmas, visiškai kitoks nei bet kuris kitas lietuviškojo kultūrinio lauko veikėjas. Ji žino savo vertę, nuolat ją pabrėžia ir pripažįsta, nebijo pasirodyti intelektuali. Užuot besigūžusi ir sakiusi, jog „na, gal čia skaitytojai geriau nuspręs“, ji nepaleidžia savo kūrinio ir negalvoja, kad jis „gyvena savąjį gyvenimą“, nuolat siūlo interpretacijas, nesutinka su jai neįtikusiomis. K. Sabaliauskaitei autorius niekada nemirė – jis nuolat dalyvauja pokalbyje apie kūrinį. Būtent dėl šių priežasčių ji atrodo ir aikštinga, ir išskirtinė: tokia pozicija visiškai neįprasta mūsų literatūrinei tradicijai. Įprasčiau tiesiog nemokėti kalbėti apie savo kūrinius, jų intelektualiai įvertinti, suprasti ir pasiūlyti galimų reikšmių.

Galiausiai, kam ta K. Sabaliauskaitė reikalinga? Ar nebūtų geriau, jei ji nesklęstų virš Vilniaus ir paliktų mus ramybėje? Nesikėsintų į širdžiai brangius literatūrinius apdovanojimus? Neužimtų tokio brangaus eterio? K. Sabaliauskaitė dabar reikalinga ne tiek dėl romanų, o dėl asmenybės, kuri nuolat į provincialų, uždarą, savose sultyse verdantį katilą įneša šviežumo. Nebūtinai gero, nebūtinai kokybiško, bet šviežumo. To, kas dar nebuvo aptarta ir patirta čia. To, kas per toli, kad būtų taip lengvai atrasta. K. Sabaliauskaitė visuomet įsiveržia į kultūrinį kontekstą su kokia nors naujove – nebūtinai nauja pasaulyje, bet nauja mums.

Prieš daugiau nei metus „15min.lt“ klausė Lietuvos rašytojų, kokias knygas jie skaitys tą vasarą. Daugelio rekomenduojamos knygos buvo girdėtos, jau pasirodžiusios lietuvių kalba, geros, bet nebešviežios. Jau keletą metų aptarinėjamos visame pasaulyje. K. Sabaliauskaitė pasiūlė visai ką kita ir taip tarsi bandė plėsti lietuvišką kultūrinį kontekstą. Ji geba pažadėti sklendimą virš provincijos, platesnį žvilgsnį, visa laikysena demonstruoti savo intelektualinį ir kultūrinį pranašumą. Ar visada tie pažadai išpildomi konkrečiais darbais, kitas klausimas.

Labiausiai pasiilgstu šios rašytojos iš „Refinerijos“ (tinklaraščio, rašyto „Lietuvos rytas“ tinklaraščių platformoje – ir atkreipkite dėmesį į pavadinimą!) laikų, kai kelis kartus per mėnesį pagauliai aprašydavo tuo metu Londone (ar kur kitur) vykstančias parodas, paprašyta skaitytojų rekomenduodavo mėgstamiausius filmus ar knygas, aptardavo jai patinkančius meno kūrinius. Ir niekuomet neatsiprašinėdavo už tai, kad pasikliauja tik savo skoniu ir rekomenduoja sau įstrigusias parodas, įvykius ar kūrinius. Nesistengdavo įtikinti ar pateisinti kokių nors lūkesčių, nesistengdavo būti paprastesnė ar mielesnė, veikiau gal net priešingai – nevengė tam tikro snobizmo. K. Sabaliauskaitė iki šiol taip elgiasi demonstruodama vieną labai svarbią idėją, kuri niekaip nėra įsisąmoninama mūsų visuomenės galvose: jeigu tiki tuo, ką darai ir kaip mąstai, jeigu esi intelektualus, dėl to atsiprašinėti negalima. Todėl atrodo verta mąstyti apie ją, kaip apie žmogų su pozicija, ir laukti jos skrydžio Vilniaus padangėje.

Nuotraukos iš festivalio „Vilniaus lapai“ čia

Draugai