Laimantas Jonušys. Dviejų pasaulių aprėptis

Adam Zagajewski. DU MIESTAI. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vilnius: Vaga, 2013.

Šios knygos autorius, pasaulinio garso lenkų rašytojas, 1945 m., dar kūdikis, su tėvais buvo išvežtas iš Lvovo į Glivices – Silezijos pramoninio rajono miestą, anksčiau priklausiusį Vokietijai. Tad Lvovo jis neprisimena – šis tik visą laiką ilgesingai skambėjo tėvų ir kitų giminių kalbose. Tai yra pavadinimo du miestai –­ prarastas godotinas Lvovas ir pilkos tikrovės Glivicės, – bet vėliau atsirado Krokuva, Paryžius ir kiti. „Du miestai" – pirmasis knygos tekstas; tai yra įvairių rašinių rinkinys – daugiausia čia autobiografinė ir kitokia eseistika, bet yra ir savotiškų fikcijų, ir visa tai gražiai išversta patyrusio vertėjo Kazio Uscilos.

Praregėjimas ankstyvoje jaunystėje – ar tai rašytojo pabudimas? O gal apskritai tikresnio pasaulio atsivėrimas? Štai jis:

Atradau (prašau iš manęs nesijuokti), kad dvasinis pasaulis, aprašomas didžiųjų rašytojų, egzistuoja. Supratau, kad, be trivialios, empirinės tikrovės, egzistuoja vaizduotės sfera, kuri iš esmės yra tas pats apčiuopiamas, matomas ir kvepiantis pasaulis, tik praturtintas nesuskaičiuojamų dvasių ir šešėlių būrių (p. 59).

Tai yra svarbus egzistencinis suvokimas, ir iš jo kyla įvairių pasekmių – viena iš jų yra tokio žmogaus vienatvės pajautimas. Nes čia pat rašoma: „Pradėjau skirstyti žmones į tuos, kurie žino, ir tuos, kurie nežino." Tiesa, vėliau autorius pripažįsta, kad toks skirstymas pernelyg paprastas, – kitoje vietoje kalbama jau apie rašytojo vizijos unikalumą, o kartu ir atskirumą nuo visų kitų požiūrių arba išraiškų. Kiekvienas talentingas rašytojas, rašantis apie tą patį, apie ką rašo kiti, yra nepakeičiamas, unikalus ir nepakartojamas, o dėl to iš dalies ir vienišas. „...niekas nematė to paties miesto, to paties žiauraus karo, niekas negirdėjo tų pačių paukščių, niekas neragavo liežuviu tos pačios sniego saujos skonio" (p. 95).

Bent tam tikra prasme A. Zagajewskis priklauso tai neoromantinei tradicijai, apie kurią čia pats kalba, ir veikiau tai jau nebe tradicija, o tik „nusiteikimas": „Tas neoromantinis nusiteikimas, siekiant kažkokios neapibrėžtos religijos, nors „Dievas mirė", pagimdė Centrinėje Europoje (lietuviškai įvardyčiau tradiciškai –­ Vidurio Europoje – L. J.) daugelį metafizinės karštinės poetų ir rašytojų, mistinių traktatų ir romanų autorių, užsimojusių įminti būties paslaptį (...)" (p. 174).

Jis čia byloja apie tai skeptiškai, bet toje pat pastraipoje pripažįsta, kad šios „neoromantinės krizės veteranai" buvo tokie įžymūs rašytojai kaip „Musilis ar net Rilke". Čia, manau, paliestas svarbus aspektas – dalis XX a. Vidurio ir Rytų Europos literatūros iš tikrųjų pasižymi savotišku keistumu, užburiančiu, kartais šiurpoku originalumu, įsijautimu į meno kitoniškumą, jo absoliutų matmenį. Tai, beje, būdinga šioje knygoje aptariamam Bruno Schulzui, o pats A. Zagajewskis rašo:

Eilės ateina iš kitokio pasaulio. Iš kokio pasaulio? Iš pasaulio, kuriame gyvena dvasinis gyvenimas. Kur yra tas pasaulis? Negaliu pasakyti. Idėjos, metaforos ir nuotaikos ateina iš kitokio pasaulio. Kartais jos yra kupinos iškilaus pasitikėjimo, o kitąkart dvelkia pašaipa ir ironija (p. 207).

Ir dar: „(...) poezija iš tikrųjų slypi kur kitur negu kasdienis istorinio pasaulio šurmulys" (p. 217).

Literatūros autonomiškumo idėja, tikėjimas, kad tai, kas išreiškiama kūrinyje, negali būti perteikiama jokiu kitu pavidalu, kad yra unikalu ir nepakartojama, čia skleidžiama daug kur, pvz., rašant apie Bruno Schulzą: „Tai nei politinis, nei filosofinis kalbėjimas; tai, ką vadiname Schulzo „filosofija", yra paukštis, kuris gali gyventi tiktai viename narve – jo purios prozos sakiniuose" (p. 177).

Itin patrauklūs yra eskizai apie kai kuriuos žinomus rašytojus. Gražiai ir jautriai apie jau minėtąjį B. Schulzą – kaip žinia, per karą nužudytą okupantų nacių. Tuo pat metu kitas rašytojas, kitoje Europos pusėje, Paryžiuje, pats buvo okupantas vokietis: „Ernsto Jüngerio Paryžiaus dienoraščiai yra tikrai stebinanti knyga" (p. 157), – taip pradedamas skyrelis apie šį rašytoją ir toliau kalbama gana intriguojamai, supratingai, su etinių dilemų niuansais. Ne mažiau įdomiai aptariamas ir kitas vokiečių rašytojas, taip pat ne visada lengvai sprendęs etines dilemas su pilietiniu pasauliu, – Gottfriedas Bennas.

Ir štai apie tikrą paryžietį. Jūs girdėjote tokį rašytoją Paulį Léautaud [Lėoto]? Aš irgi ne. A. Zagajewskis teigia, kad pats P. Léautaud žinojo esąs vertinamas „kaip antraeilis rašytojas", ir toliau vaizdingai atskleidžia šią spalvingą asmenybę – man atrodo, kai kuo panašią į Alfredą Jarry, pvz.: „Jis buvo nedidelis ir bjaurus. (...) Rengėsi nesirūpindamas savo išvaizda, pasitaikydavo, kad žiemą vilkėdavo du švarkus, vieną ant kito (palto neturėjo). Beveik visada tempė didelius maisto krepšius gyvūnams – katėms, šunims ir šunbeždžionei" (p. 194).

*

Autorius šiek tiek pasakoja apie disidento patirtį, taip pat apie emigranto patirtį. Pasakojimas apie vaikščiojimą pasiklydus Vakarų didmiestyje yra persmelktas lėto, mąslaus, tarsi ir nereikšmingų, sustingusio laiko detalių fiksavimo, kurioziškų socialinės paraštės personažų aprašymo, –­ jis šiek tiek siejasi su W. G. Sebaldo hipnotizuojančia proza, tai ypač ryšku p. 126–127, kur langelyje pasirodo „baltas senos moters veidas", sudūluoja „senolio, kuris su didžiausiu vargu žengė žingsnis po žingsnio, siluetas", ir t. t.

Tai yra vienas iš gana kūrybiškai perteiktų autobiografinių pasakojimų. Su tuo lyg ir susijusi dar viena tema –­­ rašytojo dilemos stalininio režimo sąlygomis. Tačiau tuo laikotarpiu autorius buvo dar vaikas, tad tie pirmu asmeniu parašyti tekstai, žinoma, yra fikcija, bet juose įtaigiai atskleistas rašytojo, bandančio išsilaikyti viešumoje, košmaras. Ir tai, kad ne viskas buvo taip, kaip dabar atrodo.

Taigi, 1951 metai – literatūriniame leidinyje dirbantis jaunas poe­tas straipsnyje sutalžo T. S. Eliotą. „Bjaurus straipsnis. Jame smerkiu buržuazinę kultūrą ir teigiu, ne, šaukiu, isteriškai šaukiu, kad T. S. Eliotas iš esmės yra amerikiečių žvalgybos agentas" (p. 96). Bet šiame A. Zagajewskio tekste – „Išdavystė" – priešistorė komplikuota. Pasakotojas buvo gavęs užduotį straipsniu sutriuškinti seną ligotą įžymų lenkų poetą K. ir suvokė, kad toks užsipuolimas galbūt net būtų jį nužudęs. Ir štai jo pasiteisinimo išvada: „T. S. Eliotas niekada nesužinojo, kad vienas pradedantis lenkų poetas jį brutaliai užsipuolė. O K. gyveno dar penkiolika metų ir mirė kaip visų vertinamas rašytojas" (p. 97).

Vlado Braziūno nuotrauka

Iš tiesų tai yra morališkai gana abejotina pozicija, ir, žinant paties A. Za­gajewskio nuostatas, vargu ar pateisinama. Juk tas jo aprašytas poetas galėjo tiesiog išeiti iš darbo žurnale, apskritai nekolaboruoti su sistema –­ dėl to nebūtų pražuvęs. Bet gal jo vietoje kitas vis dėlto būtų „brutaliai užsipuolęs" kaip tik rašytoją K.? Tai yra sunkios dilemos, besišaipančios iš lengvų atsakymų, labai būdingos ir literatų gyvenimui sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Tarp tų fiktyvių istorijėlių viena, „Instrukcijos slaptajai policijai", savo dvasia primena Didžiojo Inkvizitoriaus argumentaciją. Čia ir kai kur kitur autorius demonstruoja skraidymo tarp dviejų pasaulių meną. Šiaip tie pasauliai sunkiai suderinami – rašytojas tai puikiai suvokia ir kitoje vietoje paaiškina: „Dvasinis gyvenimas gali būti pasiutęs, arogantiškas ir net įžūlus. O pilietinis kodeksas reikalauja atsakomybės, apdairumo, sveiko proto" (p. 165).

Čia truputį nukrypsiu prisimindamas epizodą iš šių dienų televizijos. „France 24" pokalbio vedėjas paklausė vieno politologo, ar jis pritariąs Avinjono teatro festivalio organizatoriui, pareiškusiam, kad jeigu miesto meru taps Nacionalinio fronto atstovas, jis perkelsiąs festivalį į kitą miestą. Politologas atsakė maždaug taip: „Taip, aš jam pritariu –­ jis yra menininkas ir į politiką gali sau leisti žiūrėti kitaip. Jam nereikia rūpintis praktiniais politikos klausimais: kaip sumažinti nedarbą, kaip spręsti imigracijos problemas ir t. t." Nelabai darnus išėjo dviejų pasaulių vaizdas. O štai A. Zagajewskis šiuos pasaulius moka suderinti, abu juos sujungdamas ir, svarbiausia, žinodamas, kada juos reikia išskirti. Po stalinizmo, po vėlyvojo komunizmo disidentų laikų galiausiai sistema ima griūti, ir čia rašytojas leidžia sau žaismingai apsimesti nustebęs: „Didelės ir džiugios minios griauna tą niūrią politinę sistemą taip lengvai, kad net norėtųsi paklausti: mylimos minios, kodėl neišėjote į gatves anksčiau, kodėl laukėte keturiasdešimt kelerius metus, kuo ligi šiol buvote užsiėmusios?" (p. 189)

Autorius įdomiai aprėpia du pasaulius – solidarumo (t. y. politinio angažuotumo) ir vienatvės (rašytojo kūrybos), – kaip ir lietuviškai anksčiau pasirodžiusioje mažesnėje knygoje, kuri taip ir pavadinta: „Solidarumas ir vienatvė".