Sara Poisson. „Šito gyvenimo skonis“, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024

 

Romanas didelis (apie pusšešto šimto puslapių) ir visai netipiškas – siužetinės intrigos beveik nėra, užtat be galo aprašinėjama trijų vienišų žmonių gyvenimo kaime buitis. Tai, manytum, būtų kvintesencinis nuobodulys, bet kad ne – įspūdingas, savitas kūrinys.

„Sara girdi pypsint skalbimo mašiną, priėjusi atidaro dureles, krauna švarius skalbinius į juodą plastikinį kibirą, neša į lauką, džiausto. Junta, kaip šaltyje stingsta pirštai. Skalbiniai suledėja ir skreba pajudinus. Ir dar kažkas skreba Sarai už nugaros, Bilo pusėje. Ji atsisuka į jo kiemą, pro tankias gudobelių gyvatvorės šakas mato kaimyną sėdint ant kelmo prie malkų krūvos. Rankose jis sugniaužęs kirvį, šio ašmenys susmigę į rąsto gabalą. Bilas braukia alkūne per veidą, tyliai šnirpščia, jo kūnas krūpčioja. Pučia nosį ar verkia? Verkia.“ (86 p.)

Šioje pastraipoje pirmiausia atidų skaitytoją pasigauna subtilus stilius – taiklūs žodžiai ir darnūs sakiniai, o ir netikėta atvertis pabaigoje.

Be abejo, tokioje didelėje knygoje ne viskas taip įtaigu, kartais atrodo, kad kai ką derėjo praleisti, sutrumpinti, bet kai bandai rinktis, kas nebūtina, darosi sunku rasti priekabių, nes audinys, nors ir suklostytas iš trumpų skyrelių, yra gana tolygus.

Trijose kaimo sodybose gyvena vieniši personažai („Vienatvės svoris ir slėgis man įgijo geidžiamo saldumo“, 193 p.): dominuoja Sara, kaimynystėje gyvena Bilas – senyvas vyras, per gyvenimą išbarstęs daugumą savo dantų; kiek toliau − jaunesnė Olė (regis, herma­froditė). Visi trys vardai Lietuvoje nebūdingi, ir nelabai aišku, kodėl autorė tokius pasirinko (nors dėl Saros lyg ir aišku, kad čia skleidžiasi autofikcija: juk toks autorės literatūrinis slapyvardis). Gal dėl susvetimėjimo efekto: tai išskirtiniai šio romano, gana uždaro pasaulėlio, gyventojai. Bilas tarsi būtų tipiškas kaimo žmogus, bet jo kalba dažną kartą veikiau inteligentiška. Kai kurie Saros dialogai su Ole skamba lyg pasikalbėjimas su savimi, bet jie neretai žaismingi ir savaip prasmingi. (Kažkodėl dialogai knygoje išskiriami kabutėmis, o ne įprastiniu brūkšniu, bet gal yra svari priežastis, arba tai skonio reikalas.)

Viskas čia gana buitiška, bet juk šito gyvenimo skonį daugiausia ir sudaro buitiniai dalykai. Žodis „buitis“ aprėpia beveik tiek daug, kaip žodis „kultūra“. Visais laikais buvo rašomi romanai, paremti buitiniu psichologizmu: knaisiojimusi po šeimos vidinius santykius, kai autorius pasirinktinai, atsižvelgdamas į tai, kas jam svarbu, vaizduoja tai moters santykius su sutuoktiniu, tai su vaikais, tai su tėvu arba motina (kartais, kaip madinga sakyti, „toksiškus“ santykius). Blogesniu atveju tai pereina į buitinį natūralizmą.

Bent man čia tinkamesnis atrodo žodis kasdienybė. Kasdienybė yra persmelkusi mūsų gyvenimą kasdien ir visada. Tą savo kasdienybę leidžiame pro pirštus, daugelio jos tarpsnių neįsidėmėdami, neįprasmindami. O šioje knygoje kasdienybė tampa estetizuotu egzistencijos matmeniu. Gyvename ne tik tada, kai mūsų kelią nužymi „įvykiai“, gyvename kiekvieną dieną, bet dauguma tų dienų išslysta iš mūsų prasmių akiračio ir nelieka atmintyje.

Tie dalykai, kurie grožinėje prozoje paprastai tebūna veiksmo dekoracija, čia iškeliami į pirmą planą, ir taip atskleidžiamas šito gyvenimo skonis – veikiau įvairiausi jo skoniai ir prieskoniai. Neretai ir tiesiogine prasme:  „[...] ne sykį ateidavo į galvą, jog visos didžiosios bėdos kyla arba dėl to, kad žmogui reikia valgyti, arba dėl to, kad jis tą valgymą bando paversti kuo nors didesniu, svarbesniu nei kūno pasotinimas gyvybei palaikyti [...]. Antruoju atveju žmogus yra užsibrėžęs  iš maisto gauti skonio ne vien tam, kad būtų skaniau valgyti, bet kad būtų skaniau gyventi.“ (327 p.)

Tad esama valgymo ir kulinarinių motyvų – dažniausiai kuklių valgių, uogų ir uogienių, grybų, vaistažolių. Pagrindiniame knygos pasakojime visa buitis kaimiška, bet tai neatrodo savaime reikšminga – tiesiog kaime buitis labiau apnuoginta, grynesnė, laisva nuo kaimynų virš galvos ar po grindimis, nuo transporto spūsčių.

O vaikystėje (čia jau pereiname į kitą knygos plot­mę) skaniam gyvenimui gali užtekti paprastų, anaiptol ne gurmaniškų valgių, pavyzdžiui, skurdžiu sovietmečiu: „Riebaluotas pilkas vyniojamasis popierius su saulėgrąžų chalvos trupiniais įtaigesnis nei meistriškiausiai aprašyto maisto puslapis.“ (183 p.) Mažmožių grožis buvo apdainuotas ir prancūzo Philippe’o Delermo knygelėje „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“ (1997, liet. 2000, vertė Lolija Spurgienė), kur yra net panašus motyvas: kito arabiško saldumyno, lukumo, norisi ne gražiai supakuoto, o „tik gatvėje parduodamo“, įdedamo į popierinį maišelį.

Tačiau S. Poisson kūrinio muzika kita ir erdvė daug platesnė: iš vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės prisimenami ne tik maži malonumai, bet ir nesmagumai, bėdos (pvz., gyvenimas su alkoholiku tėvu), arba pateikiamos savitos įžvalgos: „Reikia pūdą druskos suvalgyti, kad žmogų pažintum. Taip sako liaudies priežodis. Ir visiškai neužsimena, ar verta tą žmogų pažinti apskritai. Gal geriau nė nepradėti? Juk nepažįstamas gali atrodyti kur kas malonesnis nei pažįstamas.“ (176 p.) Be to, jos pateikiamos taiklia, puikiai sustyguota kalba: „[...] ilgametė palmė staiga perauga jai skirtą erdvę ir darosi nepageidaujama bute, tapusiame jai, tremtinei, skausminga tėvyne.“ (164 p.)

Tai yra antroji romano plotmė – gausios įterptinės esė (su autobiografiniu pamušalu), kuriose kalbama pirmuoju asmeniu, ir kiekvienos tema, paprastai išauganti iš ką tik pasakojime paminėto žodžio, nurodoma trumpa antrašte (čia cituojamos „Fasuotas maistas“, „Druska“, „Datulės“). O „Svogūne“ gumbas išsiveržia iš savo fizinio apvalkalo į žmogaus jausenos sritį: „Traukiantis ašaras svogūnas man atrodė kaip didžiulė paslaptinga švarinanti, nušveičianti galia, tarsi jis trauktų iš žmogaus ne ašaras, o kančią, skausmą, rūpestį, bėdą – visa tai, dėl ko to žmogaus siela verkia, nors nebūtinai išsiduoda.“ (451 p.)

Sovietmečio vaikystė visokeriopai pažymėta skurdo: virtuviniai rankšluosčiai, susiūti iš lino ir lavsano atraižų, gyvenimas su tėvais dviejų pereinamųjų kambarių bute su maža virtuve; bufete geresnes sultis už 18 kapeikų su drauge „pirkdavomės susidėjusios po devynias kapeikas arba paprašydavome pripilti pusę stiklinės“ (494 p.). „Augau skudurų ir skudurėlių laikais. Toks galėtų būti atsakymas į klausimą, kodėl tai, ką parašiau, kartais turi skudurų kvapą. Mat šitas kvapas įsigeria į smegenis, jei tik aplinkui stinga kitų, stipresnių kvapų.“ (432 p.)

Gera rašytoja paradoksaliai prabyla apie savo teksto kvapą ir tiesiog pasakoja, užuot klojusi išvadas ir svarius apibendrinimus apie anuometinio laikotarpio gyvenimą. Žvelgiant į visą potyrių, įspūdžių, nustebimų lobyną akivaizdu, kad vėlyvojo sovietmečio kasdienybė anaiptol nebuvo ir negalėjo būti visa juoda (kaip dabar įsivaizduoja tie, kurie pasaulį mato dvimatį ir dvispalvį), nes asmeninis gyvenimas kitoks nei visuomeninis, jis turi daug spalvų ir vidinę laisvę, be to, buvo galima pasidžiaugti mažais malonumais – kad ir minėtąja chalva.

Ir šiose esė, ir pamatiniame pasakojime pasirodo įvairių kūniškumo aspektų – ši tema būdinga ir ankstesnėms S. Poisson knygoms, kai ji prabyla apie tai, ko šiaip autoriams įprasta vengti, nes tai atrodo pernelyg menka arba neskanu, pvz., apie liežuvį – „kūno organą, kurį paprastai slepiame, išskyrus tuos atvejus, kai norime išreikšti panieką savo oponentui“ (413 p.).

Ilgainiui trijų personažų gyvenimą aptemdo dingusi elektra – iš pradžių tikimasi, kad laikinai, bet ši bėda tęsiasi ištisas savaites, net mėnesius, ima trūkti maisto, ir tada palengva pasijunta „Kito gyvenimo skonis“ (377 p.). Ketvirtame viršelyje sakoma: „Kūrinio veiksmo aplinkybės primena ekologinę katastrofą“, bet iš tiesų neaišku, kas tai yra, jókios žinios iš anapus kaimo pasaulėlio personažų nepasiekia, nors kartais pasirodo vienas kitas policininkas ir kuo nors sušelpia, užklumpa plėšikas, nuaidi šūviai, tačiau šios plotmės autorė daug neplėtoja. Esmė atskleidžiama tik pabaigoje, ir abejotina, ar šis distopinis užmojis nėra penkta šuns koja. Vis dėlto suprantama, kad gana monotoniškai pasakojimo eigai norisi suteikti kitą matmenį, nors net naujomis aplinkybėmis išlieka daug to paties „šito gyvenimo“ skonio. Tad gal tą bręstančią katastrofą reikia regėti ne kaip savarankišką romano sandą, o tik kaip aitroką prieskonį.

Pirmasis skyrelis (o jų yra 178, neskaitant įterptinių esė), kuriame vaizduojamas ilgas ir sunkus Saros parsiradimas namo iš snieguoto miško, yra įtaigus kompoziciškai, o romano pabaiga netikėta, sakytum, pritrenkianti, ir tas trinktelėjimas kiek disonuoja su nuosaikiu ir subtiliu knygos audiniu. Matyt, jį dera suprasti ne realistiškai, o estetiškai.

Kasdienybė gali būti pilka, bet ši jos kronika turi daugybę spalvų ir atspalvių.