Pranas Visvydas. Sąmoningai jaukiant supratimą

Patackas G. MAŽOJI DIEVIŠKOJI CO. Poema. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Žinoma, ir tokiam stiliui būtinas talentas ir įkvėpimas, kad šis bei tas išeitų. Taip pat yra būtina ir poezijos skaitytojų atlaidi kantrybė gilintis į rezginį tol, kol vienaip ar kitaip tekste atsiskleis autoriaus tausojamos detalės, sumanytas vaizdas, galvosena ar susukta mįslė. Žodžiu, reikia uoliai įsiskaityti, jei tik tam yra marios laiko.

Daug nesirenkant, štai pradžia eilėraščio „Didybės manija" iš Gintaro Patacko poezijos knygos „Mažoji dieviškoji Co":

Didybės manija kaip ir derėtų pritinka
mažvaikiui kada branda lazdų guminių
aukso epoletu riaumos jisai gyveno niekada
pirmoji dekada tai dekadansas su antiki-
nės nosies tiesumu portjeros šilko šuoru
šaltas šansas ir lozungas
kad duodu ne imu imtynės sporto salėj reveran-
sas ir pirštinaitė dvikovon sviesta atlūžęs
p. 36

Ir įsivaizduojant skyrybos ženklus man, užsieniečiui, viskas panyra tolimose ūkanose. Nesuprantu ir nėra noro gilintis. Vien atkreipiu dėmesį į sklandžias aliteracijas „šilko šuoru šaltas šansas" ar „niekada pirmoji dekada tai dekadansas". Autorius turi užtektinai kalbinio dovio sąskambiams. Tik numanau, kad čia lyg ir aprašoma šiuolaikinių sportininkų didybės manija, ir ji priklauso knygos turinio daliai „Pragaras". Jai priklauso ir senovės despotų įrengtos cirko arenos gladiatoriams žudyti plebėjų pasismaginimui („Istorijos pamoka").

Kaip ir Dante's tercinais sukurtoje „Dieviškoje komedijoje", G. Patacko dailiame Mikalojaus Vilučio iliustruotame rinkinyje „Mažoji dieviškoji Co" visi nerimuoti dėžučių pavidalo keturkampiai (įvairaus dydžio) sudėlioti trijose dalyse: „Pragare", „Skaistykloje" ir „Rojuje". Nežinau, ar skaičius 26 čia turi kokią simbolinę reikšmę, bet tiek jų spausdinama kiekvienoje orbitoje, su įvairiais pavadinimais ir turiniu, nusakančiu žmogaus ar žmonijos polinkius ar elgseną, nusipelniusią pasmerkimo, pataisos ar pašlovinimo. Be abejo, eilėraštyje „Armagedonas" įvairių užkariautojų karžygių vykdyti pavergtųjų kankinimai yra didžiausia blogio apraiška. Visa tai poetas dėsto su didesniu ar mažesniu komizmo atspalviu.

Gintaras Patackas Poetiniame Druskininkų rudenyje, foto manipuliacija.lt

Manau (neironizuodamas), kad ši knyga yra pasiekusi itin orų klasikinį lygį. Estetiškai (viršelis, iliustracijos) traukte traukia paimti į rankas arba intelektualiai papuošti svetainės staliuką: gal svečias susigundys atsiversti ir bent susipažinti su autoriaus sąvokų ir sintaksės kuriozais – net pabandyti išgliaudyti čia minimas nuodėmes ar dorybes ir jų pomirtinę vietą. Turime neužmiršti antraštės žodelio „Co" –­ atseit, žmonijos ydos ir klystkeliai verti pajuokos. Tuo gi itin domėjosi Erazmas Roterdamietis (l466–1536). Dante's (1265–1321) mąstymas buvo susijęs su viduramžiais įsigalėjusiomis Tomo Akviniečio ir šv. Augustino dogmomis. Kaip ir jie, Dante absoliučiai tikėjo Dievo teisingumu ir niekad nesuabejojo jo skirtomis bausmėmis nusidėjėliams pragare. O kokiomis, kad ir išdaiga ar pašaipa suvilgytomis pažiūromis remiasi poetas G. Patackas, – tesprendžia skaitytojas pagal save. Man, atitolusiam nuo dabartinių Lietuvos galvosūkių, vienoks ar kitoks Kauno poeto susijaudinimas yra gerokai miglotas. Man labiau rūpi, kaip minėjau, jo minčių aiškumas ir poetinių priemonių įtaiga. Taigi atsisuku į G. Patacko pastaruoju laiku pamėgtą ekspresionizmą, kai į eilėraštį gaivalingai įtraukiami visi dabartinio gyvenimo aspektai, taigi visa žmogaus sistema nuo galvos iki kojų, ir jo kalbinė raiška plačiausiu mastu – kaime, mieste, moksle, net ir tai, kas viešai nesakoma. Senovės istorikas Plutarchas yra komiškai nurodęs: žmogaus galva yra ne puodas, kurį reikia pripildyti, bet fakelas (deglas), skirtas liepsnoti. Prisipažinsiu, nuolatos skaitau prenumeruojamą „The American Poetry Review" (leidžiamas kas antrą mėnesį) ir neretai pagalvoju, kad dažnas čia spausdinamų poetų tiesiog pilte pila savo sukauptas žinias bei patirtį skaitytojams. Jų kūrybiniai „puodai" tikrai talpūs. Eilučių ir posmų knypava! O ekspresionistiniu stiliumi kuriantieji poetai dargi sunkiai išgliaudomi. Todėl čia dažnai spausdinami ir išsamūs pokalbiai su jais, kad skaitytojams bent kiek atsiskleistų jų rašymo paslaptys. Tai padeda įsigilinti į šių poetų rašymo, dažnai – ir gyvenimo būdą. Vienas žymiausių amerikiečių ekspresionistų, daugybės premijų laureatas Johnas Ashbery'is (g. l927) minėtame žurnale buvo iškeltas kaip Amerikos liaudies poetas, nors anksčiau kai kurie kritikai tiesiog šaipėsi iš jo neretai hermetiško eiliavimo. O dabar jo poemos laikomos šedevrais – kad ir „Self Portrait in a Convex Mirror". Ashbery's mėgsta į savo poeziją įpinti viską, kas tik patraukia jo dėmesį, netgi dienraščių realijas. Savo čia minimame rugpjūčio–rugsėjo mėnesių „The American Poetry Review" perskaičiau pokalbį su gana raizgiu ekspresionistu poetu Wayne'u Koestenbaumu. Prašomas paaiškinti savo potraukį nesuprantamai sujaukti eilėraščius, Wayne'as teisinasi, kad tai yra normali jo eiliavimo ypatybė. Parafrazuoju: eilėraščiuose mėgstu žengti klaidingu keliu, nukreipti žodžius į kitą prasmę, staiga išreikšti ką kita; aš lankstau žodžius, jų nesunaikindamas; man tikrai malonu sujaukti sakinio gramatinę sąrangą; kartais taip atsikleidžia netikėtos semantinės reikšmės.

Panašaus šėlsmo gausu ir G. Patacko rinkinyje „Mažoji dieviškoji Co", juk šiuo metu poetinės suirutės toleruojamos ir kitų vakarų kultūrų poezijoje. Dėmesys žmogui ir žmonių bendravimo samprata pasikeitė. Reikia ko nors itin ekstravagantiško, dažnai kuo išradingesnio karnavalo, malonumų instinkto dirginimo, originalaus absurdo. Štai G. Patackas sako rašąs poeziją tik Kauno Laisvės alėjos restorane, žinoma, su pilietišku malonumu, o mūsų taurios atminties kalbos meistras S. Geda irgi savo malonumui sukūrė erotinius sonetus „Freskos". O „The American Poetry Review" minimas amerikiečių poetas W. Koestenbaumas pabrėžia, kad jam, kaip gėjui, didžiausią malonumą suteikia „falizmo" detalės eilėraštyje. Nieko smerktina. Žmonija per daug iškentėjo karuose, kalėjimuose, gulaguose, religinėse žudynėse, gamtos katastrofose – nejau ji dar turėtų būti spiriama nesidžiaugti taikingo gyvenimo malonumais?..

Bet grįžkime prie Kauno poeto, parašiusio konvencine klasikine forma daug gerų eilėraščių, neseniai parinktų ir sklandžiai A. Gerasimovos išverstų į rusų kalbą dvikalbėje knygoje „Ocnaja stavka s samim soboi" („Akistata su savimi"). Jis, kiek žinau, neslepia nei savo gyvenimo, nei kūrybos metodo. Dažni yra jo pasisakymai spaudoje. Kaip tik neseniai pakliuvo į rankas „Kauno dienos" puslapis (2013 10 29), kuriame poetė Enrika Striogaitė pabrėžtinai klausia apie „Mažosios dieviškosios Co" tekstų prasminį uždarumą. Anot poeto, čia gelbsti šiuolaikinė kalba: „(...) buitiška ir žemiška, tačiau norint perskaityti vis dėlto reikia intelekto, erudicijos, išsilavinimo, nes aprėpia plačiai. Pats knygoje nieko neaiškinu, palieku viską išsiaiškinti skaitytojui, netgi suveldamas eilutes. Žodžiai, siejant juos su prieš tai parašyta eilute, išryškina vieną prasmę, o su kita – jau kitą, taigi pateikia tam tikrą galvosūkį, visokie da vinčiški kodai šiandien yra populiarūs – yra jų ir šioje poemoje, o juos išfiltravus ima skambėti sklandžiai. Maža to, skaitytojas juos atradęs ir iškodavęs pasijus toks protingas kaip autorius..."

{youtube}QkL-o71S8fc{/youtube}

Šiame patyrusio poezijos meistro pasiaiškinime glūdi humoras. Jis tariasi esąs magas, ir mums telieka atspėti jo naudojamo triuko „logiką". Panašiai ir Emily Dickinson apie savo mįslingus posmus sakydavo: „Aš sakau tiesą kreivoku būdu." O G. Patackas savo sunkiai atrakinamas žodyno skryneles dažnai gausiai „išgražina" aliteraciniais sąskambiais. Šioje knygoje šis polinkis tiesiog krypsta į dirbtinumą. Žodžiu, laikomasi antraštės Co linksmybių linkmės. Dėl viso ko pacituosiu bent dalį eilėraščio „Kažkas", kuriame tvinksi šis aliteracinis penas:

Akacijos po kojom lūžo ir infuzori-
riniai daigai daržely dygo prie bakūžės
o dėžės samanos rausvai lyg sąmonės
lig netekimo ir ligi kelių jūra kai

apleidi išvadas draugužės kad negeri
o parūkai plaukai pridžiūvo depiliuoti
prie jos higieniškos vatos
p. 59