Pirmą kartą pasirodęs 1920-aisiais, „Plieno audrose“ yra solidžiai dokumentuotas tekstas, paremtas ketverius metus Jüngerio nuolat rašytu dienoraščiu, kurio susidarė daugiau nei 1800 puslapių. Savanoriu į karą išėjęs Jüngeris, tuo metu vos devyniolikos, 1918 metų paliaubas sutiko būdamas leitenantu, šturmo grupės vadu. Jis dalyvavo beveik visuose didžiausiuose Vakarų fronto mūšiuose, buvo keliolika kartų sužeistas. Už drąsą Jüngeris gavo daug apdovanojimų; jis buvo jauniausias karys, apdovanotas aukščiausiu Vokietijos ordinu.

Jüngeris atvirai deklaruoja įsitikinimus, kurių vedamas išėjo į karą: „Kare aš visada stengiausi žiūrėti į priešą be neapykantos ir vertinti jį kaip vyrą pagal jo drąsą. Kovodamas siekiau jį persekioti ir nukauti, iš jo nesitikėdamas nieko kito.“ Be abejo, jo provaizdis čia yra europinėje istorijoje ir literatūroje įsišaknijusi herojaus-riterio figūra.

Tačiau ar šita tradicinė kario samprata tebegalioja XX amžiuje, Pirmajame pasauliniame, pramoniniame, anonimiškame kare? Šis prieštaravimas –­ vienas stipriausių knygos įtampos generatorių. Jüngeris kruopščiai fiksuoja karui pritaikytas technines naujoves ir nepaprastai išaugusį naikinimo mastą: jis pastebi, kad vienos nedidelės operacijos artileriniam rengimui išnaudojama tiek sviedinių, kiek dar 1870-aisiais „būtų užtekę visam mūšiui“. Uraganinėje artilerijos ugnyje asmeninės kario savybės netenka reikšmės; lemiamu dalyku tampa atsitiktinumas, o labiausiai, žinoma – pramonės pajėgumas. Todėl toks dažnas ir skaudus per apšaudymą žuvusių bendražygių ar ištisų dalinių leitmotyvas.

Pasakodamas apie totalinę vietovės destrukciją, kurią prieš atsitraukdama į Zygfrido liniją vykdo vokiečių kariuomenė, autorius pastebi, kad su utilitariniu mąstymu susijungusi techninė galia naikintojui „atneša daugiau žalos negu naudos, o kareiviui neteikia jokios garbės“. Tačiau kitur Jüngeris tvirtina, kad net ir tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis galiausiai nulemia individo drąsa ir įgūdžiai. Matydamas smarkiai apšaudomą, bet iš miškelio niekaip neiškrapštomą karių grupelę, jis rašo: „Net galingiausių pajėgų priešprieša vis dėlto yra tik svarstyklės, kuriose šiandien, kaip ir visais laikais, nusveria žmogus.“

Ribinėse situacijose atsiskleidžia karių emocijos, tarpusavio santykiai, būdo bruožai – sumanumas ir ištvermė, ištikimybė bendražygiams, netgi jei reikia rizikuoti gyvybe, lenktyniavimas dėl to, kas karingesnis, ir, laikui bėgant, vis dažnesnė apatija, beatodairiška drąsa ir baimė, plieninė disciplina ir berkserkiško, kaip tai vadina pats Jüngeris, įsiūčio priepuoliai.

„Mirties dvelkime“ išryškėja ne tik individualios esybės kontūrai, bet ir jos glaudūs ryšiai su pasauliu – Emanuelio Levino žodžiais tariant, susipynę „dvasiški ir fiziški pradai“*. Šios sąsajos paslaptingos, sveiku protu nepaaiškinamos, todėl dažnai ignoruojamos. Kaip tik tokie yra „Plieno audrose“ aprašyti laimingi ir nelaimingi sutapimai, lemtingi ženklai, situacijos, kai didžiausios įtampos akimirką nutinka keistų, nesuvokiamų dalykų. Pa­vyzdžiui, puolimo metu kuriam laikui dingsta atmintis; kitos atakos įkaršty­je „aš“ pasijunta „beasmenis, tarsi stebėčiau save patį pro žiūroną“, o kraštovaizdis tampa „perregimas kaip stiklas“. Šūviu į krūtinę parblokštą leitenantą aplanko toks regėjimas: „Krisdamas išvydau kelio molyje įsispaudusius baltus, glotnius akmenukus; jų išsidėstymas buvo prasmingas, būtinas nelyginant žvaigždžių ir slėpė dideles paslaptis. Juos pažinojau geriau ir teikiau daugiau svarbos nei aplinkui vykstančioms skerdynėms.“

Po karo Jüngeris Leipcigo universitete studijavo filosofiją ir zoologiją (savo aistrai – vabzdžiams – jis paskyrė ne vieną tekstą, o 1985-aisiais Badeno-Viurtembergo federalinė žemė net įsteigė rašytojo premiją, kuri teikiama už nuopelnus ne literatūros, o entomologijos srityje). Veimaro respublikoje Jüngeris sukosi jaunų intelektualų rateliuose, kuriuose susitikdavo dešinieji ir kairieji radikalai, ir rašė liberaliąją demokratiją kritikuojančią publicistiką. Nacistų vadams, įskaitant Hitlerį, legendinis pasaulinio karo kovotojas ir žymus rašytojas buvo labai pageidaujamas sąjungininkas. Tačiau ir iki 1933-iųjų, ir po jų Jüngeris atmetė visus siūlymus bendradarbiauti, pasirinkdamas vidinę emigraciją. Jis išgyveno ir piktus oficialiosios spaudos antpuolius, ir draudimą spausdintis, ir gestapo kratas. Siurrealistinis ar magiškai realistinis dienoraštis „Avantiūriška širdis“ („Das abenteuerliche Herz“) – antroji jo redakcija, kuri pripažįstama genialiausiu Jüngerio kūriniu, pasirodė 1938-aisiais – ir metais vėliau išleistas romanas „Ant marmuro uolų“ („Auf den Marmorklippen“) yra vieni reikšmingiausių ezopinės antinacistinės literatūros pavyzdžių. Šiandien tuos kūrinius skaitome kaip bet kokio totalitarizmo alegorijas; kaip pastebėjo Bruce’as Chatwinas, juose sutinkama „vyriausiojo girininko“ figūra galėtų reikšti ir Staliną.

Per Antrąjį pasaulinį karą Jüngeris vėl pašaukiamas į kariuomenę. Daugiausia laiko jis praleidžia armijos štabe Pary­žiuje, kur gyvena ganėtinai dendiškai. Užmezga pažintis su žinomais prancūzų menininkais, literatais – Jeanu Cocteau, Georges’u Braque’u, Pablo Picasso. Jüngeris taip pat bendrauja su daugeliu hitlerininkams nepritariančių karininkų, tarp jų ir su garsiuoju „dykumų lapinu“ –­ generolu Rommeliu, slaptu karinės vadovybės pavedimu inspektuoja dalinius Rusijos ir Kaukazo frontuose. Tokias nuotaikas ir patirtis atspindi nuo pat karo pradžios rašyta esė „Taika“ ir intriguojantys dienoraščiai, vėliau patekę į knygą „Švitesiai“ („Strahlungen“). 1944 m. liepos 20-osios pasikėsinimui prieš Hitlerį nepavykus, diktatoriaus pasiuntiniai Rommeliui įteikė nuodų ir pagrasino, jog neįvykdžius paliepimo nukentės jo šeima; Rommelis nusižudė. Iškart po to iš kariuomenės atleidžiamas ir Jüngeris; jis grįžta į Vokietiją ir pačioje karo pabaigoje, paskirtas savo miestelio landšturmo vadu, įsako nesipriešinti amerikiečiams.

Nors britai savo okupacinėje zonoje kelerius metus draudė Jüngeriui spausdintis (mat jis atsisakė užpildyti denacifikacijos anketą), apskritai po karo rašytojo pripažinimas augo. Jei anksčiau jo mąstyme dominavo modernybė, per mito prizmę interpretuojama kaip titaniškas technikos amžius, dabar Jüngeris ieško būdų, kuriais asmuo galėtų atsispirti šiai technizuotai totalybei. Todėl labai svarbi jam tampa Anarcho figūra, prie kurios nuolat grįžtama. Itin daug gerbėjų Jüngeris rado Prancūzijoje; vienas iš jų buvo Prancūzijos prezidentas socialistas François Mitterrand’as, kuris ne kartą kvietėsi rašytoją į Vokietijos ir Prancūzijos viršūnių susitikimus, Pirmojo pasaulinio karo ir Europos susitaikymo minėjimus, o 1995-aisiais atvyko į Jüngerio šimtmečio sukakties šventę.

Rašytojas turėjo ir neatlaidžių priešininkų, daugiausia iš kairiojo sparno, prikišusių jam šaltą aristokratizmą, smurto estetizavimą ir karo šlovinimą, kurie esą padarė fašizmą patrauklų kultūros žmonėms. Norint šiuo požiūriu įvertinti ankstyvąją Jüngerio publicistiką ir eseistiką, reikėtų atskiro tyrimo; tačiau pastebėtina, kad ne vienas Jüngerio kritikas, pavyzdžiui, Walteris Benjaminas, po Pirmojo pasaulinio karo taip pat kalbėjo apie „buržuazijos griuvėsius“ ir šaukėsi visa perkeičiančio dieviško smurto gūsio – tiesa, kylančio iš kitos politinio spektro pusės. Panašiai ir VFR laikais Jüngerį aršiausiai puolusi dogmatinė kairė tabu laikė bet kokį „karo šlovinimą“, išskyrus nuosavą „kovą prieš fašizmą“, kurioje teisėtos daugmaž visos priemonės.

Dėl „Plieno audrų“ „fašistinės estetikos“ geriausias liudytojas yra turbūt žymiausio antikarinio romano „Vakarų fronte nieko naujo“ autorius Erichas Maria Remarque’as, pripažinęs, kad jį parašyti pastūmėjo ir Jüngerio kūrinys. Remarque’o manymu, „Plieno audrose“ „sekinamojo karo siaubas“ perteikiamas „be jokio patoso“ ir su „teigiamai veikiančiu dalykiškumu“, taigi ši knyga „daro dar stipresnį pacifistinį poveikį nei visos kitos“.

Jüngeris išliko kūrybingas iki pat Matūzalio amžiuje atėjusios mirties. Po jos sužinota, kad 10 dešimtmetyje jis atsivertė į katalikybę ir buvo priimtas į Bažnyčią. Gausus jo palikimas apima ir virtinę fantastinės pakraipos romanų (beje, viename iš jų rašytojas išpranašauja mobilųjį telefoną, kurį vadina „fonoforu“), ir plačius eseistinius tyrimus bei dokumentacijas, pavyzdžiui, knyga apie svaigulį ir narkotikus „Prisiartinimai“ („Annäherungen“, 1970). Vis dėlto dauguma skaitytojų ir kritikų sutaria, kad geriausi kūriniai, ryškiausiai atskleidžiantys jo talentą, yra dienoraščiai. Taigi pirmajai knygai buvo lemta tapti savotišku talismanu, lydėjusiu Jüngerį visą gyvenimą. Jos svarbą rodo ir tai, kad rašytojas beveik iki gyvenimo pabaigos ją taisė ir tobulino.

Keletas žodžių apie Jüngerį Lietuvoje. Jo kūryba domėtasi jau Pirmojoje respublikoje: pavyzdžiui, ji gana plačiai aptariama 1939 m. „Židinio“ žurnale išspausdintoje naujausios vokiečių literatūros apžvalgoje. Po karo Jüngerį skaitė išeivių kultūrininkai: jo įtaka pastebima Vytauto Janavičiaus prozoje, savo dienoraščiuose jį dažnai mini ir cituoja Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vis dėlto didžiausio Lietuvos jungerininko vardo nusipelno Jurgis Kunčinas, išvertęs jo romaną „Afrikietiški žaidimai“ ir keletą reikšmingų esė. Kartą susitikus Žvėryne jis apgailestavo, kad Jüngeris mūsų šalyje taip menkai žinomas, o „juk jo gyvenimas buvo įdomesnis netgi už Hemingway’aus“. Pats Jüngeris mini Lietuvą knygos „Ant marmuro uolų“ 1972-ųjų leidimo pabaigos žodyje: esą jis girdėjęs, jog tuoj po karo Lietuvoje ir Ukrainoje pasirodė pogrindiniai romano vertimai. Tikriausiai tai mistifikacija; kita vertus, šitai rodo, jog Jüngeris žinojo apie mūsų krašte vykusį partizaninį karą ir manė, kad jo knyga susišaukia su antitotalitarinio lietuvių pasipriešinimo dvasia.

* Emanuelis Levinas, „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“, Naujasis židinys-Aidai, 1995, Nr. 11, p. 819 (pirmą kartą straipsnis išspausdintas 1933-iaisiais žurnale Vairas).

„Plieno audrose“ netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“. Kūrinio ištrauką skaitykite čia