Taip jau susiklostė, kad Austėjos Jakas poezijos buvau skaičiusi gana mažai, bet tai, ką radau, paliko itin palankų įspūdį. Jis dar sustiprėjo perskaičius ir permąsčius pirmąją autorės poezijos knygą. Drąsiai sakau, kad „Mėlynieji malonumai“ yra asmeninis (ir ne tik) šių metų poezijos atradimas. Jį aptarti pradėsiu svarstydama apie poezijos naratyvumą.

 

 

Skaitydama A. Jakas debiutinę knygą, iškart į(si)var­dijau: tai poezija, kuri pasakoja. Naratyvumą pabrėžia ir Virginija Cibarauskė apžvalgoje „Mėlyni poezijos debiutai ir šunys“ portale 15min.lt: „Dauguma į rinkinį sudėtų tekstų artimesni poetinei prozai, o ne tradiciniams eilėraščiams.“ Gana įprasti nutikimai A. Jakas eilėraščiuose papildomi netikėtomis įžvalgomis ar įvairiais sukeistintos tikrovės inkliuzais, o pasakiški, išgalvoti įvykiai susiejami su gyvenamuoju pasauliu. Specifinį, unikalų A. Jakas kūrinių naratyvumą pastebi Marius Burokas: „Jos eilėraščiai visada netikėti, paradoksalūs – tai nedidelės istorijos, pasakojimai, kartais net šiuolaikinės sakmės, pasakėčios ar pasakos.“ (Cituoju ketvirtą knygos viršelį.) Eilėraščių veikėjai įgyja nebanalios, keistai liūdnos ir truputį juokingos išminties būtent tokiu būdu: per pasakojimus, fantazijos ir tikrovės dermę. Įdomu, kad šie suvokimai – neįkyrūs, nedidaktiški – vis dėlto išsiskiria iš bendros poetinio pasakojimo srovės, tampa savotišku leitmotyvu, užtikrina, kad A. Jakas eilėraščiai nevirstų vien „plepėjimu“, akla žodžių srove.

Autorės kuriami subjektai nėra visažiniai, jų suvokimai kupini ribotumo, abejonės. Visa tai man, skaitančiajai, pasirodė labai tikra: „pusė šito gyvenimo yra skirta miegui / kam skirta kita pusė / nelabai žinau“ (11 p.); „keistai mus čia sutvėrė kažkas“ (15 p.); „mes esam maži gyvūnėliai ir uostom savo pačių apatinius“ (46 p.). Daug tokių supratimų persmelkti pastangos suvokti, jaukintis savo ir Kito buvimą, kur rimtį keičia švelni ironija: „visi atėjome iš ten pat / tik vieni ateiviai liūdi, kiti dėkoja už šitą gyvenimą“ (10 p.); „taip ir eina gyvenimas / trapus, vienišas daiktas“ (11 p.); „bus vienas laikas, kai aš irgi sudegsiu / arba suleisiu šaknis į šitą išdegintą niekingą žemę“ (13 p.); „seni žmonės tampa permatomi kaip vanduo“ (15 p.); „visiems noriu būti bent kiek svarbi. / net jei tai tik godi varna“ (24 p.).

A. Jakas mėgsta subtiliai provokuoti nusistovėjusį matymą ir klišes – šitaip atsiranda paradoksali ir dėl to taip stipriai veikianti poezija. Autorės kuriami veikėjai patenka į įvairias situacijas, nebijo klausyti svetimos „išminties“ ir steigia savo pasaulį, savus tikėjimus: „moterimi tampama tik tada, kai pagimdai vaiką sakė ji / vėliau aš sutikau 60 metų mergaitę, kuri buvo ką tik / palaidojusi savo mamą“ (16 p.); „galime užsiimti seksu bet tik jei norime užmegzti gyvybę / kitaip tai tik ėjimas prieš dievą“ (20 p.); „kas nesikeičia tai žmonės jūrų muziejuj / jie ir toliau moka už nuotrauką / kad įsiamžintų su delfinu“ (31 p.).

Vyraujantys autorės poezijos leitmotyvai – ilgesys, vienatvės jausmas, kuris ir išlaisvina, ir kartu uždaro. Kito vienatvė leidžia regėti ir save, nes A. Jakas eilėraščiuose tai yra bene stipriausia bendražmogiška patirtis: „įsimyliu vyrus, kurie kaip ir mėgaujasi gyvenimu / tačiau yra vienišiausi vyrai žemėje / kai žiūriu į juos, jaučiuosi, lyg matyčiau save / tie visi vyrai yra kaip mano atvaizdas / jie yra mano veidrodžiai. atspindi mano pačios vienišumą“ (10 p.).

Vienatvė priskiriama ne tik žmogui, bet ir daiktams, nes šiame pasaulyje „ardosi viskas kas vieniša“ (12 p.). Knygos poetikai labai svarbi yra atmintis – galbūt autobiografiniai, galbūt išgalvoti motyvai. Subjektas apmąsto santykius su tėvu, motina, patėviais, broliu. Knygoje skleidžiasi jautri, skaudžiai ironiška, karta iš kartos lydinti traumų patirtis, tačiau vengiama tradicinės išpažintinės poezijos raiškos – pasitelkiama ironija, metafora. Tai ypač ryšku eilėraščiuose „prieš kažkiek metų labai labai norėjau numirti...“, „kai mano tėvas išėjo viskas liko tas pats...“, „taip įsiskaudėjo galvą kankinamai...“, „mama pianinu grodavo elisą...“. Minėtuose tekstuose nuo asmeninių išgyvenimų, šeimos istorijos subtiliai pereinama prie Kito skaudulių, paliečiami socialiniai aspektai, mėginama nuoširdžiai suprasti paribiuose esančias visuomenės grupes.

Autorės kuriamiems pasakojimams būdinga plati geografija ir vidinė aprėptis: nuo nuotykių Žirmūnuose iki Dubajaus, Indijos, Naujosios Zelandijos patirčių. Skaitant kelionių inkliuzais pagardintus eilėraščius galima įžiūrėti feministinius aspektus, kultūrinius skirtumus, užsilikusius senosios visuomenės santvarkos reliktus: „moteris čia užtylinta“ (47 p.); „indiškos kobros didesnės bet / prasta technologija ir pati idėja nekokia / ilgai nesilaiko / buvo popietė ir aš norėjau jo paklaust / ar mes kalbam apie vyriškus lytinius organus“ (47 p.); „jeigu skęstų baltaodis ir juodaodis / gelbėtų baltaodį“ (51 p.).

A. Jakas retsykiais sąmoningai pasakoja negrabiai, kiek deformuotai. Tokie netolygumai man labai gražūs, nes sukuriamos plačios „kišenės“ papildomoms prasmėms ir potekstėms.

Kad neapsiribočiau vien ditirambais ir panegirika (girti tikrai yra už ką), paminėsiu, kad  keliuose eilėraščiuose pasakojama istorija neįtikino. Rašant naratyvinę poeziją kartais galima šiek tiek paklysti tarp gausių detalių ir nutikimų. Vis dėlto autorė – gal su keliomis išimtimis – stebėtinai gerai tarp jų laviruoja. Nors man labai patiko minėti taisyklingo diskurso nuokrypiai, tikriausiai atsiras jautrių ausų, kurios kitaip traktuos kalbines deformacijas ir itin stiprų proziškumą.

Vaidinga, muzikali, keista ir keistinanti poezija, bet ji apie mus, apie mūsų gyvenamąjį pasaulį. Pritariu V. Cibarauskei – jei reikėtų ieškoti šiokių tokių panašumų, knygos poetikai būtų artimi Gintaro Grajausko ir Dovilės Bagdonaitės eilėraščiai. Vis dėlto A. Jakas kuria autentišką naratyvinę poeziją, kuri geba maloniai stebinti.