Lina Buividavičiūtė. Moterų balsai (I dalis)

Gniaužiami tradicijų, istorinių ir socialinių aplinkybių, vaikystės traumų, ribinių patirčių. Tačiau prasimušantys pro tankų prietarų ir prievolių šydą, aiškiai aidintys, net jei ne visada girdimi. Moterų balsai – įgalinantys ir apnuoginantys, smerkiami ir išlaisvinantys. Ir keturios knygos, savitai tuos balsus įgarsinančios. Išklausyti, įsijausti, įsigilinti į subtiliausius niuansus, priimti, konfrontuoti, atmesti – svarbios visos reakcijos, neuždarančios mūsų solipsizme, monologiškoje būtyje. Moterų balsas kaip kreipinys, kvietimas kalbėtis, diskutuoti, ginčytis. Moterų balsas, skatinantis dar kartą purtyti suplėkusius istorijos patalus, kelti pamatinius, tačiau per ilgai užmirštus klausimus.

 

Lina Buividavičiūtė. Moterų balsai (I dalis)
Mary Beth Keane. „Šiltinė“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Viršelį adaptavo Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Mary Beth Keane. „Šiltinė“

Romanas intriguoja visų pirma tuo, kad Mary Beth Keane rėmėsi tikra XX a. pradžioje gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos kaip Šiltininkė Merė, istorija. Ši moteris, pati to nežinodama, platino šiltinės užkratą ir taip netyčia susargdino aibę žmonių. Už tai buvo areštuota ir izoliuota Šiaurės Brolio saloje. Kaip sako romano autorė, ilgai jos aplinkoje Šiltininke Mere buvo vadinami tie, kurie užkrečia kitą žmogų. 2007 m. rašytoja sužinojo, kad Merė tikrai egzistavo, ir susidomėjo jos istorija. Tyrinėjant istorinius šaltinius M. Keane atkreipė dėmesį, kad daugelį faktų apie Marry pateikė situaciją vertinę vyrai. Marry buvo emigrantė iš Airijos, apie jos likimą rašė daugiausia aukštesnei visuomenės klasei priklausantys vyrai, gimę Amerikoje. Todėl prozininkei nedavė ramybės klausimas, kaip savo istoriją dėliotų pati Marry, kaip būtų galėjusi apsiginti.

Rašydama romaną M. Keane atsispyrė nuo pagrindinių faktų ir datų: kada Merė pradėjo dirbti, kada buvo areštuota, kiek laiko praleido gyvendama Šiaurės Brolio saloje, kada buvo išleista ir vėl įkalinta*. Tačiau skaitant „Šiltinę“ susidaro įspūdis, jog už istorinę tiesą autorei buvo daug svarbiau sukurti įtaigią pagrindinės veikėjos paveikslo interpretaciją. M. Keane teigimu, apie asmeninį Šiltininkės Merės gyvenimą žinių buvo nedaug, todėl atsivėrė galimybė įsijausti į veikėjos gyvenimą, užpildyti tuščius protagonistės gyvenimo lapus literatūrine išmone. Autorei tikrai pavyko sukurti nuoseklų ir įtaigų Šiltininkės Merės paveikslą, parodyti jos charakterį suformavusius sprendimus ir elgesio modelius. Romane vyrauja tiršta, detali atmosfera, tiek išoriniai įvykiai, tiek herojės vidiniai procesai dažnai tik nujaučiami, lieka tarp eilučių. Ši strategija skaitytojui leidžia įsijausti į veikėjos pasaulį, geriau suprasti jos poelgius, kelti svarbius klausimus.

Iš vargingos aplinkos kilusi, nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo nualinta Merė emigruoja į Niujorką. Natūralu, mergina visomis išgalėmis siekia geresnio gyvenimo. Jai pavyksta: anksčiau braidžiusi po purvą, pagrindinė veikėja tampa pripažinta ir vertinama virėja. Nors su trukdžiais bei debesimis, neblogai klojasi ir asmeninis Merės gyvenimas. Taigi kaip ryžtinga, valinga ir užsispyrusi emigrantė iš Airijos galėjo susitaikyti su faktu, kad, nors pati jautėsi puikiai, netyčia užkrėtė, susargdino ir net numarino nemažai žmonių? Kaip galėjo susitaikyti su faktu, kad yra areštuojama ir neribotam laikui izoliuojama atokioje saloje? Kaip galėjo paleisti savo geresnio gyvenimo ir meilės svajonę nesipriešindama, nuolankiai priimdama aukštesniųjų valią? Nesinori Merės banaliai teisinti – to nedaro ir romano autorė.

Iš vargingos aplinkos kilusi, nepritekliaus ir sunkaus gyvenimo nualinta Merė emigruoja į Niujorką. Natūralu, mergina visomis išgalėmis siekia geresnio gyvenimo. Jai pavyksta: anksčiau braidžiusi po purvą, pagrindinė veikėja tampa pripažinta ir vertinama virėja. Nors su trukdžiais bei debesimis, neblogai klojasi ir asmeninis Merės gyvenimas. Taigi kaip ryžtinga, valinga ir užsispyrusi emigrantė iš Airijos galėjo susitaikyti su faktu, kad, nors pati jautėsi puikiai, netyčia užkrėtė, susargdino ir net numarino nemažai žmonių? Kaip galėjo susitaikyti su faktu, kad yra areštuojama ir neribotam laikui izoliuojama atokioje saloje? Kaip galėjo paleisti savo geresnio gyvenimo ir meilės svajonę nesipriešindama, nuolankiai priimdama aukštesniųjų valią? Nesinori Merės banaliai teisinti – to nedaro ir romano autorė.

 

Lina Buividavičiūtė. Moterų balsai (I dalis)
Kiran Millwood Hargrave. „Malonės“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Kiran Millwood Hargrave. „Malonės“

Dar vienas įtaigus romanas, kurio autorę įkvėpė istoriniai įvykiai, praėjusių amžių tamsa. „Malonės“ pradžioje vaizduojama 1617 m. Kūčių dieną Vardės saloje kilusi audra – realus įvykis. Audra buvo tokia stipri, kad liudininkai tvirtino ją esant veikiau užkerėtą – per kelias minutes paskendo 40 vyrų. Kitas svarbus faktas: tuometis karalius Kristijonas IV siekė nubausti laisvamanius, atskalūnus, nepaklūstančius griežtiems suvaržymams ir bažnyčios mokymui. Dėl to kilo kraupi raganų medžioklė. Romano pastabose K. M. Hargrave teigia: „Moterims primesti nusikaltimai svyravo nuo kasdienių dalykų – ginčų dėl džiovyklų, nekalto piktžodžiavimo – iki nebūtų prasimanymų. 1621 metais pirmajame dideliame teisme aštuonios moterys buvo apkaltintos sukėlusios 1617 metų audrą, tuo metu jau įgavusią mitinį pavidalą net jos neregėjusių žmonių galvose“ (p. 365). Šias istorines aplinkybes romane papildo intriguojanti, paveiki, intensyvi K. M. Hargrave vaizduotė. Autorei pavyko sukurti įsimintinus, ryškius veikėjų paveikslus, atskleisti subtilius tarpusavio santykių niuansus.

Pagrindinė veikėja Marena per audrą praranda tėvą, brolį ir sužadėtinį. Saloje gedi daugybė moterų, tačiau jos žino – aštri, verianti netektis negali užtemdyti noro išgyventi. Moterų ryžtas nelieka nepastebėtas griežtų vyrų: į salą atsiunčiamas komisaras Absalomas Kornetas, pagarsėjęs „sėkmingai“ rengtais raganų teismais. Jo jauna, santuokoje nelaiminga žmona Ursa saloje pamato kitokio – nepriklausomo – būvio galimybę.

Susiduria gerai išauklėtos, klusnios žmonos pa­reiga ir nesutramdomi širdies troškimai, kitokio pasaulio nuojauta. Moters laikymas daiktu („Ursa to neįsivaizdavo: tokios slegiančios tuštumos, su kuria žmonos privalo gyventi žinodamos, kad vyrai gali plėšte išsiplėšti vietą jų kūnuose“, p. 84) ir gimstančio pasipriešinimo įtampa tęsiasi iki romano atomazgos. Kitokios egzistencijos, bendrystės galimybė užkuria laisvos dvasios laužus – dalis jų neišvengiamai bus užgesinti.

Svarbi ne tik, ne tiek moterų ir vyrų konfrontacija, bet ir bendruomenėje susiformavusi santykių sankloda. Skirtingi moterų portretai – charakteriai, nuostatos ir pasirinkimai – intriguoja. „Malonėse“ dera priešingi poliai: moterų bendrystė, atjauta, supratimas ir viena kitos neigimas, išdavystės, konfrontacijos. Moterų geismas ir netektys, vienatvė santuokoje ir meile grįstas ryšys, painūs tarpusavio santykiai, įvairios reakcijos ir elgsenos modeliai ištikties akimirkomis lemia kibirkščiuojančią, sodrią, ryškią romano nuotaiką. Taip pat giriu vertėją. Knygą perskaičiau vienu prisėdimu, atgarsiai liko ilgam.

 

Lina Buividavičiūtė. Moterų balsai (I dalis)
Adrienne Brodeur. „Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš“. Iš anglų kabos vertė Ieva Sidaravičiūtė. Viršelio dizaineris Tadas Šaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2020.

 

Adrienne Brodeur. „Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš“

Ir vėl tikra, tačiau asmeninė istorija. Perskaičiusi knygos aprašymą svarstau apie atminties raišką literatūroje, neišvengiamai vykstančią prisiminimų interpretaciją. „Laukinių žaidimų“ autorė įvadiniame žodyje rašo, kad stengėsi kuo tiksliau atkurti aprašomus įvykius, jų atmosferą, bet knyga „neatspindi visos istorijos – kartais ištisi metai telpa į vieną sakinį, kai kurie draugai ir mylimieji tėra paminėti, tam tikros smulk­menos – nutylėtos. Detalės išsibarstė laike. Tolesnių puslapių turinys – tai prisiminimai, interpretacijos, mano gyvenimą paveikusių akimirkų atpasakojimai, neatsiejami nuo subjektyvaus požiūrio, įsitikinimų ir sentimentų“ (p. 7–8).

Ši realiai nutikusių įvykių ir asmeninio santykio su jais rekonstrukcija, kuriai suteikiamas rašytinis pavidalas, man pasirodė itin įtaigi ir sukrečianti, nors pats nutikimas senas kaip pasaulis. Ištekėjusi 14-metės paauglės Eidrijenės motina užmezga romantinius ryšius su šeimos bičiuliu, taip pat vedusiu vyriškiu. Situaciją komplikuoja ir daro kiek neįprastą tai, kad charizmatiškoji Malabara neištikimybės detalėmis itin aktyviai dalijasi su dukra ir taip paverčia paauglę bendrininke. Vieną tvankią liepos naktį Eidrijenė pabunda purtoma mamos rankų ir žodžių: „Benas Sauteris ką tik mane pabučiavo“ (p. 25). Per akimirką dukra priversta tapti mamos drauge, patikėtine, bendrininke, meilužių susitikimų organizatore ir liudininke, patikimu alibi. Puslapis po puslapio auginama įtampa prisotina romaną intrigos, o gilios įžvalgos, kurias lemia laiko nuotolis, paverčia jį svaria žmonių psichologijos studija.

Dūžtantys gyvenimai, apgaulės ir (gyvenimo) geismo anatomija, galimybė įsijausti į istorijos dalyvių motyvus, suprasti jų pasirinkimus. Vis dėlto labai sukrečia Malabara, jos nepasotinami ir obsesyvūs meilės, nuotykio, dėmesio troškimai, smarkiai komplikuojantys motinystės suvokimą ir pareigas. Eidrijenei teks itin sudėtingas uždavinys: išsivaduoti iš didelio motinos šešėlio, jos pražūtingos įtakos, pripažinti savo žaizdas ir leisti joms surandėti. Depresija, savo vietos pasaulyje neradimas, komplikuoti santykiai – tai traumos, su kuriomis pasakotoja turės susidoroti pati. Talentingai parašytas, skvarbus, įžvalgus romanas. Perskaičiusi knygą lieku su mintimi apie tai, kad frazė „laimingi tėvai – laimingi vaikai“ šio romano kontekste tampa neveiksnia kliše. Galvoju apie motinystės normalumą ir nuokrypius, apie motinų-draugių-egocentriškų šeimos žvaigždžių tapatybės prieštaringumą. Ir apie tai, ar kiekviena moteris gali tapti gera motina. Sau atsakau – ne.

 

O pabaigai „Laukinių žaidimų“ įkvėptas eilėraštis, mano galva, atspindintis ir praplečiantis romano temą:

 

Motinų šešėliai

 

Plačios motinų medžio šakos, tanki lapija

didelį meta šešėlį, varno juodumo plaukai,

juose mažos šviesios dukrelės,

neatpainiojamos, beveik nematomos,

tokia puiki moteris, mokytoja, gražuolė –

toks nedailus, negrabus, negabus vaikas –

 

standžios suknelės, iškrakmolytos

apykaklės, skaudžiai veržiamos kasos,

nesikūprink, nečepsėk, neatsikalbinėk,

fatališkos paukštės, iščiustytos plunksnos,

aibė vyrų orbitose, juokas, dūžtantys indai – Tau laikas

miegoti, gulbiuk, negražioji, gimusi juodajai gulbei.

Tavo minutės nesvarbios, viskas tik mirksniai, kai

pozuojama šeimos nuotraukoms, o paskui – guvernantės.

 

Nesvarbu, ką beveiksi, motinos daro geriau, jos valdo ir skaldo,

ach, kokia archetipiška jausiesi pagimdžiusi sūnų, dėdama baltą

menką kūnelį savo lajos pavėsin.

 

* Interviu su autore

Draugai