Šiemet redaktorių profesijai ir jų triūsui skirta daug dėmesio – įvyko pirmoji teksto redagavimo konferencija REDA, dėl jos į viešumą iškeltos redagavimo temos, o kalbos klausimai, visada buvę jautrūs ir aktualūs, metų pabaigoje iki ausų skausmo ūžia ir socialiniuose tinkluose, ir portalų nuomonių karuose. Todėl ir tradicinėse metų pabaigos įdomiausių knygų apžvalgose klausiame redaktorių cecho veikėjų, ką buvo verta skaityti laisvalaikiu ir dirbant.
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Asta Bučienė
Per šiuos metus savo malonumui perskaičiau 24 knygas. Kadangi redaguoju daug negrožinės literatūros, laisvalaikiu dažniausiai skaitau romanus. Iš šių metų sąrašo išskirčiau tris knygas. Visos jos skirtingos, bet kartu turi bendrą bruožą – pagrindinė herojė (arba viena iš pagrindinių) yra moteris.
Pirmiausia paminėčiau Rachel Cusk „Atsarginį pasaulį“. Skaitydama vis norėjau kai ką pasibraukti pieštuku, nes atrodė, kad autorė užkabina mano pačios kaži kokį nervą, skaudulį, svajonę, baimę ar kažką, ką sunku įvardinti, bet kas slypi giliai viduje. Labai talpi knyga – vos ją užvertusi žinojau: skaitysiu antrą kartą ir ramiai viską apmąstysiu. Nebereikės lėkti pirmyn, kad sužinotum, o kas ten dar įvyks.
Kita giliai įstrigusi knyga yra Douglaso Stuarto „Šugis Beinas“. Amžinos temos – motinystė, priklausomybė, kitoniškumas, meilė ir jos ribos. Nors joje daug liūdesio, bet yra ir vilties. Tai guodžia.
Trečia knyga parašyta ne šiuolaikinio autoriaus. Tai 1969 m. pasirodęs juodaodės amerikiečių rašytojos Mayos Angelou romanas autobiografiniais motyvais „Žinau, ko gieda paukštis narve“.
Visos šios knygos savaip jautrios ir skaudžios. Rekomenduoju tiems, kas nevengia giliau kabinančių temų, skausmo, liūdesio. Jei jus, vakare paskaičiusius, ima kankinti nemiga ir sunkios mintys, tai gal mano rekomendacija ne jums.
Greta Ambrazaitė
Ilyos Kaminskio „Kurčiųjų respublika“ (iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius) struktūriškai sumanyta kaip dviejų veiksmų pjesė lėlių vaidinimui, o kiekvieną eilėraštį galima prilyginti ir romano skyriams. Idėjinės ašys – tyla, kalba, klausa, atsakas – turi politinį krūvį, o knygos visuma metafora – apie akistatą su diktatu ir besipriešinančiųjų solidarumą, pasirinkimą apkursti. Kurtumas, beje, autobiografinis (klausą I. Kaminskis prarado vaikystėje), tik tam eksploatuoti surado įdomesnį būdą nei išpažintiniai eilėraščiai. Tokios konceptualios knygos turėtų įkvėpti vietinius poetus imtis ambicingesnių „projektų“ (analogų iškyla nedaug – Liudviko Jakimavičiaus „Elio“, Gintaro Grajausko „Kaulinė dūdelė“).
Dalios Leinartės monografija „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ įsisukus Metų knygos rinkimams aptarta ne sykį. Patiko, kad autorė aiškiai artikuliuoja turinti misiją nušviesti mūsų mamų, močiučių gyvenimo užkaborius. Labiausiai rekomenduoju trisdešimtmečiams plius, kurie, ir palikę tėvų namus, nešiojasi nuoskaudų – ši santykių sovietmečiu studija gali pasirodyti naudingesnė už populiariuosius savigydos vadovėlius.
Palmira Mikėnaitė
Iš šiais ir anais metais skaitytų. Labai asmeniška, absoliučiai subjektyvu. Arba atvirai, arba nėr ko burnos aušint, ar ne?
Poezija. Patiko skaityti ir redaguoti: „Atmintis, ugnis, deguonis“, iš ukrainiečių k. vertė Antanas A. Jonynas; Hans Carl Artmann, „Neužgimusi žinia. 90 sapnų“, iš vokiečių k. vertė Gytis Norvilas; Monta Kroma, „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš.“, iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas; A. A. Jonyno „153 sonetai“.
Sau, patiko: Ernesto Noreikos „Akvanautai“, red. Rolandas Rastauskas; Vytauto Kazielos, Aivaro Veiknio, Tomo Petrulio naujausios; ir nustebino Zbigniewo Herberto „Trapūs būties uostai“, iš lenkų k. vertė Žilvinas Norkūnas, red. Deimantė Kukulienė.
Nei patiko, nei nepatiko, o drungna: kone visa poezija, versta iš anglų kalbos, – atrodo, tarsi poetai visi rašo vienodai.
Žiauriai nepatiko, šventvagiška, gėda: Vainiaus Bako „Pasiklydusios kulkos“.
Proza (sakau tik apie lietuvių), patiko: Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“, red. Giedrė Šlapelytė; Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“, red. Deimantė Kukulienė, stipriausia iš skaitytų; Agnės Žagrakalytės „Triukšmaujantys katalikai“, red. Inga Necelienė (liuks knyga, ateis jos laikas).
Nepatiko: Eglės Frank knyga – tai sau vadinu apatinio trikotažo viešo skalbimo tekstais. Šiaip visos temos svarbu (minėtąja puikiai rašo Vitalija Pilipauskaitė, vis įdomiau Virginija Kulvinskaitė). Dėl savęs apmaudu ir liūdna, jei mano literatūros kokybės supratimas ir skonis jau taip atšipęs (pasenęs?) ir skiriasi nuo kitų – žr. Frank knygos gausias recenzijas ir kt. nominacijas. Taip, visi mylim Eglę, betgi...
Saulius Repečka
2023 m. nuvylusių kūrinių, deja, buvo gerokai daugiau nei sužavėjusių, bet netrūko ir šių, tad norėčiau nors labai trumpai juos apibūdinti. Kuo maloniausiai nustebino Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“ – turbūt pats geriausias lig šiol autorės romanas apie žodžių, gerų ir blogų, galią. Įsitikinau, kad užsienio apžvalgininkai teisūs – Sayakos Muratos apsakymų rinkinys „Gyvybės ceremonija“ tiesiog tvoja per galvą. Hannah Pick-Goslar atsiminimai „Mano draugė – Anne Frank“ ne filosofiniais, o paprastais žodžiais, kurie čia labiau panašūs į peilio dūrius, man paaiškino, kas ta blogio banalybė. Olgos Tokarczuk „Empūsijas“ – pirmasis autorės kūrinys po Nobelio premijos laimėjimo – dar kartą leido patirti, ką geba tikros literatūros meistrės ranka – ji kuria stebuklus. R. F. Kuang „Babelis“ išvertė iš koto vaizduotės galia ir erudicija, ypač turint omeny neįtikėtinai jauną autorės amžių. Man visada buvo smalsu, kas toji legenda – Jung Chang „Laukinės gulbės“, knyga, lyginama su Solženicyno „Gulago archipelagu“ ir sukėlusi protestus Kinijoje. Teko įsitikinti – meninis kūrinys geba būti didele jėga. Kvapą man buvo užgniaužę Shehano Karunatilakos „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – siautulingas nacionalinis epas, kuriame per kraštus liejasi šmaikštus sąmojis ir gilios tiesos. Sužavėjo Suzukio Rošio mokinio Andy Karro studija „Into the Mirror“ („Į veidrodį“) – nuostabus šiandienos materializmo priešnuodis, kuriame susipina sąmonės studijos, budizmo principai ir paprasto žmogaus psichologija.
Lolita Petrašiūnaitė
Man svarbios knygos bus dvi – tos, kurioms daugiausia šiais metais skyriau laiko: socialinio filosofo Charleso Eisensteino „Klimatas: naujasis pasakojimas“ ir latvių rašytojos Ingos Ābelės „Potvynis“. Išgirdę pirmą pavadinimą daug kas pagalvos: „Klimatas, kiek galima apie jį“, tačiau ši knyga kitokia – keičia galvoje suformuotą kiekybinį mąstymą apie CO2, valstybines klimato gelbėjimo programas, tuos skaičiavimo modelius ir pan., kai pasaulis verčiamas standartiniais vienetais. Iš tikrųjų turėtume gręžtis į savo vietos unikalumą, žiedinę sistemą, priimdami aplinką, savo žemę ir per dvasinę prizmę.
O I. Ābelės „Potvynis“ man svarbi knyga dėl kelių dalykų: meistriško rašymo ir temos – pervartos dešimtiniais metais mūsų kraštuose. Detalės, personažų būsenos, skaudesiai išrašomi banguojančiu ritmu, tokiu įtaigiu kalbėjimu, kad pats atsiduri tame kambaryje, toje lovoje, kalėjimo kameroje ar tenai prie jūros. Su savo mintimis dabar.
Dangė Vitkienė
Didžiausią įtaką man daro ir kitiems nuoširdžiai rekomenduoti norisi tą knygą, kurią tuo metu redaguoju. Į ją būnu pasinėrusi, tiesiog gyvenu joje mažiausiai mėnesį ar du ir būtent ji tuo metu daugiausia nulemia, per ką ir kaip man kalbės to meto kasdienybė. Šiuo metu properšą dabartyje yra atvėręs Anatolijaus Kuznecovo dokumentinis romanas „Babyn Jaras“ (vertė Zigmas Vitkus, išleis leidykla „Lapas“, necenzūruota versija Vakaruose pirmą kartą publikuota 1970 m.). Ši knyga apie masines žydų žudynes ir Kyjivą nacių okupacijos metais. Laisvalaikiui karo metraščio (knygos ar filmo) nesirinkčiau, todėl esu dėkinga profesijai, kad kai kurios knygos mane pasiekia kitu keliu. Šis romanas stebėtinai tiksliai atkuria 1941–1943 m. įvykius Kyjive, o apie juos pasakojama dvylikamečio ukrainiečio akimis. Romanas ne vien žiaurybių kronika, bet ir puikus – vietomis itin šmaikščiai – perteiktos kasdienybės istorijos pavyzdys, ir berniuko, beveik paauglio, brandos kelias tame amžiaus tarpsnyje, kai svarbiausia pasaulį patirti kaip gražų. Pačiai auginančiai lygiai tokio paties amžiaus dukrą įsigyventi į šią dramą daugiau nei paprasta. Ką ir kalbėti apie nūdienos kančių pliūpsnį Ukrainos žemėje (karo pradžioje vienos pirmųjų raketų krito prie to paties Babyn Jaro)*.
* „Babyn Jaro“ ištraukos spausdintos „Literatūros ir meno“ lapkričio numeriuose. (Red. past.)
Parengė Dovydas Kiauleikis