Vieną apžvalgoje pristatomų knygų aptikau visai netyčia ‒ užsukusi sūnui nupirkti vaikų literatūros. Aptikau ir nebenorėjau paleisti iš rankų. Skaičiau be amo, be kvapo, tankiai plakant širdžiai. Nehiperbolizuoju ‒ Maryos Hornbacher „Iššvaistytas gyvenimas“ ir apie mane. Ne visiškai, bet ‒ apie mane: savidestrukcijos atpažinimo reakcijos, taikinys ‒ kūnas. M. Horn­bacher memuaruose pasakojama apie patirtis sergant anoreksija ir bulimija. Penkiolikos sirgau anoreksija. Dar ir dabar, nors esu dvigubai vyresnė, mano santykis su kūnu sudėtingas. Rašau tai ne tik dėl saviidentifikacijos, rašau, nes žinau ‒ bus sunku likti objektyviai (kiek tai apskritai įmanoma) literatūros stebėtojai. Todėl iš karto prisipažįstu tikėdamasi, kad mano subjektyvumas galbūt pasirodys savaip žavus.

Ne mažiau įdomi ir kita pristatoma knyga. „Iššvaistytame gyvenime“ gilinamasi į psichologines mitybos sutrikimų priežastis, o Susannah Cahalan memuarų „Liepsnojančios smegenys: mano beprotybės mėnuo“ koncepcija priešinga ‒ psichikos sutrikimas aiškinamas biologinėmis priežastimis. Toks kontrastas man įdomus, kaip ir siejanti grandis ‒ skirtingos (dalinio) pasveikimo istorijos, į vidinį pasaulį nukreiptas, psichikos (savasties) struktūrų analize grįstas pasakojimas ir mėginimas atkurti kuo daugiau faktų. Gausi medicinos terminija ir psichoanalitinis diskursas apie tą patį kalba skirtingai. Tas pats ne tik kūrinių objektas (psichikos sutrikimas), bet ir tai, jog abi knygos liudija išlikimą egzistencinio siaubo akivaizdoje. Liudija baimę atkristi. Gyvenimo pasirinkimą. Kovą. Tai stipru. Smiglu. Autentiška.

Marya Hornbacher. „Iššvaistytas gyvenimas. Memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“. Iš anglų kalbos vertė Lina Krutulytė-Kriščiūnė. ‒ V.: „Vaga“, 2014.

Būna knygų, kurios akį patraukia pavadinimu, vėliau ‒ tema. Pradedu skaityti suintriguota, tačiau nesitikėdama labai didelio „literatūriškumo“ ar „meniškumo“. Paliečia taip, kad suprantu: būna knygų, kurias norisi cituoti ištisai. Suprantu, kad cituočiau pirmiausia sau. Nesitikiu ypatingos gelmės, o randu (mano akiai ir dvasiai) itin brandžią, jautrią, pagaulią, bet nesentimentalią, skaudžią, nes labai atvirą Maryos istoriją, parašytą negailint savęs, apnuoginančią iki raumenų ir kaulų. Labai gerai išlaikoma pusiausvyra tarp valgymo sutrikimų tyrėjų įžvalgų ir Maryos introspekcijos, patirčių refleksijos. Pasakojama ne pernelyg jausmingai, tačiau ir ne sausai. Kalbinis klodas sukaltas tvirtai, įžvalgiai, organiškai. Gali būti, kad prie tokių sutrikimų neprisilietusiam žmogui knyga pasirodys ištęsta, o nuolatiniai atkritimai ‒ nuobodūs. Tačiau man buvo reikalingas kiekvienas puslapis, nors tai subjektyvu ir, kaip minėjau, nulemta savų patirčių bei intencijų.

Jau pačioje pradžioje paaiškėja, kad Marya labai anksti pradėjo bręsti ir kūniškai, ir protiškai, dvasiškai. Taip pat logiška, kad anoreksijos ir bulimijos priežastys siekia vaikystę. Vaizdžiai atskleidžiami neurotiškų tėvų santykiai, mamos ir jos giminės liguista kūno traktuotė, dialogo stygius. Nenuspėjamumas taip pat svarbus atskaitos taškas, norint suprasti Aš veikimą pasaulyje. Marya vienareikšmiai kilusi iš disfunkcinės ‒ mylinčios, bet sužeistos ‒ šeimos. Man lengva tapatintis su heroje.

Anot įvairių psichologinių teorijų, vaikui labai svarbu, kad jo artimiausieji jį atspindėtų. Fizinį pavidalą atspindi veidrodis. Dvasinį ‒ Kito akys. Žvilgsnis, kuris tveria, konstituoja, patvirtina. Žvilgsnis, kuris taip pat ir savinasi, uzurpuoja. Tačiau tai suprantama vėliau. Ankstyvoje vaikystėje pozityvusis efektas svarbiausias. Tai pa(si)tvirtinimas ‒ esu toks, esu priimtinas, geras. Maryai to akivaizdžiai trūko.

Kitas aspektas: tėvų meilės išraiška itin stipriai susijusi su maistu. Maryos atveju tai ambivalentiškas santykis su kūno poreikiais; jos motinos psichikoje tarpo sėkla apie savęs baudimą, suvaržymą žabojant apetitą, nesąmoningai tapatinantis su šventosiomis kankinėmis, kurios meilę Dievui „įrodydavo“ pasirinkusios mirtį iš bado. Ši sėkla ir sudygo, piktžolėmis išsikerojo Maryos psichikoje. Santykis su tėvais raiškiai atskleidžiamas šioje citatoje: „Bet maistas jai (mamai, – aut. past.), kaip ir tėvui, asocijavosi su meile, o meilė ‒ su poreikiais. Tėvas skausmingai jausdavo savo poreikius, o ji iš paskutiniųjų stengėsi įrodyti, kad jų neturi. Todėl ir vertė mus su tėvu laikytis nuo jos atokiau, todėl taip perdėtai nemėgo maisto, tvarkingai lėkštėje palikdavo nepaliestų maisto gabalėlių, kiekvieną kartą tiksliai tokio pat dydžio. Todėl ir neskyrė manęs nuo tėvo, tarsi būtume kitokios veislės žmonės, besaikiai, gobšūs, alkani, absoliučiai priešingi jai“ (p. 42). Šioje įžvalgoje glūdi kelios labai tikėtinos dalinės Maryos sutrikimo ‒ mitybos sutrikimo ir obsesinio-kompulsinio sindromo ‒ priežastys. Vėliau ji atskleis savo maginį mąstymą, saugumą suteikiančius, nuolat pasikartojančius veiksmus ir netgi obsesinę suvalgomo maisto eilės tvarką.

Nors tėvų įtaka akivaizdi, tačiau Marya visko nepriskiria vien nelaimingai vaikystei. Priežastys gerokai sudėtingesnės ir įvairesnės. Ir net jau banalybe tapęs (tačiau iš dalies teisingas) valgymo sutrikimų aiškinimas galios diskursu visapusiškai nenusako anoreksijos priežasčių. Kaip teigia pati Marya, „valgymo sutrikimai „susiję“ su kontrole, bet ir su istorija, filosofija, visuomene, asmeninėmis keistenybėmis, šeimos tragedijomis, autoerotiniais jausmais, mitais, veidrodžiais, meile ir mirtimi, sadomazochizmu, žurnalais ir religija, individo klupinėjimu po vis keistesnį pasaulį užrištomis akimis“ (p. 13).

Knygoje man patiko objektyvi bei brandi drąsa pažvelgti į save pačią, įgimtą temperamentą, įvairių faktorių suformuotą charakterį, savastį, kurioje labai daug destrukcijos, tamsos. Marya brendo, kaip minėta, neįtikėtinai anksti, tačiau šios brandos ‒ tiek fizinės, tiek protinės ‒ kaina buvo labai didelė. Nuo mažų dienų veikėja skleidėsi kaip itin griežta teisėja sau pačiai, perfekcionistė. Sunkiai susitaikanti su fiziniais kūno pokyčiais, depresyvi ir reikli sau, dvasines traumas ji „išveikdavo“ stabu pavertusi kūną, apsėsta jo atvaizdo. Ir vėl sulaikau kvapą atpažindama save. Prisimenu Narcizo mitą, tik šįkart sukeistintą, tarsi priešingą, nes Narcizas atvaizdu gėrėjosi, buvo save įsimylėjęs, o Marya savo atvaizdą stebėjo nekęsdama. Tačiau tai tik dvi vieno reiškinio pusės. Meilė ir nemeilė. Viena tik mirtis: „Visą savo gyvenimą prisimenu kaip veidrodžių eilę. (...) savo atvaizdo veidrodyje ieškodavau ne iš tuščios puikybės. Priešingai, buvau tokia budri, nes privalėjau žiūrėti, ar atrodau priimtina, bent jau dėl išvaizdos, ir dar reikėdavo pasitikrinti, kad tebeegzistuoju“ (p. 26).

Išorinio atspindžio sureikšminimas, itin žema savivertė, Aš objektyvizacija: kaip teigia pati veikėja ‒ užsitęsusi veidrodžio stadija. Marya atskleidžia ir iliustruoja Vakarų pasauliui būdingą dualizmą, susiskaldymą tarp kūno ir sielos. Šį „sindromą“ puikiai įvardijo Algis Mickūnas knygoje „Summa erotica“. Verta dėmesio, kad ir filosofas, ir mitybos sutrikimą analizuojanti Marya mini erotinį atspalvį turintį šventųjų mazochizmą. Tą pačią kūno ir dvasios atskirtį iliustruoja skirtingos patirtys, ją fiksuoja teorinė ir labiau praktinė perspektyvos.

„Iššvaistytame gyvenime“ teigiama: „Dar neišmokusi suformuluoti tos minties, kažkaip suvokiau, kad kūnas ‒ mano kūnas ‒ yra pavojingas. Kūnas yra tamsus, turbūt drėgnas, o gal ir purvinas. Ir tylus: kūnas tylus, apie jį negalima kalbėti. Nepasitikėjau juo. Jis atrodė klastingas. Budriai jį stebėjau. Vėliau sužinojau, kad tai vadinama objektifikavimo sutrikimu“ (p. 26). Įdomus man pasirodė ir knygoje pabrėžiamas erotinis santykis su maistu, valgymo ir lytinio akto paralelės, aistros objektyvizavimas, nukreipimas nuo subjekto. Inertiškas, mechaniškas, nuaistrintas Maryos seksas ir kompulsyvus, obsesinis santykis su maistu. Prisimenu Ievą. Ir obuolį. Tai simboliai, turintys religines ir mitines konotacijas. Taip, valgymo sutrikimų priežasčių daug. Vis dėlto visur slypi toji banalioji galia. Galia bent taip kontroliuoti nepažįstamą ir bauginantį kūną ir patį gyvenamąjį pasaulį. Galia priversti paklusti. Galia, kurios kupinos žurnalų gražuolės. Galia, kuri griauna labiau negu steigia.

Pirmiausia Marya susirgo bulimija – tai nutiko neįtikėtinai anksti, vos devynerių. Gerokai vėliau prasidėjo anoreksija, besikaitaliojanti su bulimija. Knygoje šios dvi ligos atskiriamos pasitelkiant priežastingumą: nevaldomas alkis (gyventi), bulimija ‒ springimas pasauliu (prisimenu Maryos tėvą) ir alkio kontrolė paneigiant savo kūną, jo poreikius ‒ anoreksija (prisimenu veikėjos mamą). Dvigubas mitybos sutrikimų modelis atrodo pagrįstas. Knygoje situacijos nešvelninamos: nuo vėmalų užsikimšę vamzdžiai, tuštinimasis ir kosėjimas krauju. Čia įsiterpiu aš. Mano dismenorėja. „Nusėdęs“ kraujas. Plaučių liga. 70 dienų ligoninėj. Toliau tęsia Marya ‒ aplinkinių reakcija. Šiurpus kūno vaizdas. Skausmo tikrovė. Ligoninės. Atkryčiai. Svaiginimasis. Ma­ryos istorija labai sukrečia ir ligos trukme, atkryčiais, alkio ir barškančių kaulų apoteoze nepaisant mirties kvėptelėjimų. Destrukcijos stiprumu, neišmatuojamu emociniu badu, nesusitaikymu su kūno ir dvasios ribotumu. Su fiziniu įrėminimu. Minutė pasirinkus gyvenimą. Iliuzijų apie visišką pasveikimą griūtis. Pakenkta, „kabalduojanti“ širdis. Netikrumas. Nemeilę pamažu keičianti meilė. Aš, neurotikė, kaip ir Marya vis dar sveriuosi kasdien. Ir prisimenu, cituoju iš atminties, ką S. Freudas sakė: neurotikai yra vaikai, kuriems daug kainavo priverstinio atsižadėjimo – gyvenimiškosios būtinybės – griežtumas.

Susannah Cahalan. „Liepsnojančios smegenys. Mano beprotybės mėnuo“. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė. ‒ V.: „Kitos knygos“, 2017.

Prieš skaitydama S. Cahalan prisimenu, beje, irgi „Kitų knygų“ 2014 m. išleistą Oliverio Sackso knygą apie neurologinius sutrikimus „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“. Esminis skirtumas tas, kad O. Sacksas ‒ žinomas britų neurologas ir neuropsichologas ‒ pasakojimą pateikia iš gydytojo, t. y. savosios perspektyvos, o S. Cahalan ‒ buvusi pacientė. Labai įdomi ir vertinga ambivalentiška žiūra. O. Sack­so knyga man labai svarbi, nes turiu obsesiją psichiką veikiančioms patologijoms ir jų refleksijoms. Esu tai patyrusi.

Kaip minėjau, S. Cahalan istorija, jos psichikos sutrikimai ‒ psichozė, manijos, šizofrenijos požymiai ‒ aiškinami biologiškai. Pasirodo, negalavimus sukėlė reta liga, autoimuninė patologija ‒ NMDA receptorių antikūnų encefalitas. Pritariu knygos anotacijai ‒ tai iš tiesų medicininis detektyvas. Tačiau ne tik. Tai ir kvapą gniaužianti, jautri, autentiška, bauginanti drąsios jaunos moters istorija. Liga išsiveržia iš anonimiškos palatos ir bevardžių pacientų, tampa matoma, asmeniška, įsukanti daugybę žmonių. Palata numeris šeši. Bejėgiškumas. Nežinojimas. Užsispyrimas. Meilė. Gailestis.

Žinoma, labai daug pliusų, kaip ir „Iššvaistytam gyvenimui“, prideda tema, autentiškos, unikalios patirtys. Tačiau vertingas ir rašymo būdas. Abi autorės pasakoja kitoniškai, tačiau, paradoksalu, ir panašiai. S. Cahalan naratyve juntama žurnalistės ranka: dėmesys faktams, nuoseklumas, informatyvumas ‒ skaitytojas sužino visą ligos veikimo mechanizmą. Tačiau negali sakyti, kad knyga sausa, nes fiksuojamos ir aplinkinių ‒ tėvų, draugų, mylimojo ‒ emocijos. Pabaigoje pateikiamas labai svarbus sveikstančiosios santykis su savimi sergančiąja, įvardijamos psichologinės ligos pasekmės ‒ potrauminio streso sutrikimo sindromas.

Prisipažinsiu, iš pradžių vežė smalsumas (kokia vis dėlto biologinė diagnozė gali lemti tokias psichikos patologijas), empatija, gerai suręstas naratyvas ‒ svarbūs detektyvinio smalsulio elementai. Bet visas knygos grožis ir stiprumas man kniosteli pabaigoje, kai veikėjai „atsitokėjus“ susitinka skaidri ir buvusi aptemusi sąmonės. Susannah, mąstydama apie ligos poveikį, kvestionuoja grįžimo į ankstesniąją save galimybę: „Gal vis dėlto tą kibirkštėlę praradau? Ar gali būti, kad kažkokia skiedrelė manęs po gaisro taip ir neatsigavo?“ (p. 294); „Tačiau pažvelgus į nuotraukas, kuriose esu įamžinta po ligos, ir į nuotraukas, darytas prieš ją, iš savo akių matau, kad kažkas pasikeitę, kažkas prarasta, o galbūt ‒ įgyta, sunku pasakyti“ (p. 292). Knyga inspiruoja svarstyti dar toliau: pasitelkus mokslą ir filosofiją (F. Nietzsche) kartu su autore norisi mąstyti apie prisiminimų realumą, prisiminimo, kaip subjektyvaus vidinio fakto, interpretacijos funkcionavimą.

Būtent S. Cahalan knyga mane nuvedė link egzistencialistinio ir absurdo filosofijos diskursų apie grėsmingą ir nepažinų pasaulį. Apie absurdą. Apie bejėgiškumą. Netikrumą. Ištiktį. Trapumą. Pasijutau nesaugi. Bet tai buvo labai tikra. Labai labai tikra ‒ apie mus. Apie gyvenamąją aplinką. Daug svarsčiau apie žmogiško orumo praradimą, kuris svarbesnis ne tada, kai sergama tokiu kaip Susannah ar Maryos psichikos sutrikimu, nes tada mažiau reflektuoji, svarbiausia tampa ‒ išgyventi. Orumas itin svarbus, kai pasveikęs pradedi suvokti ankstesnį savo bejėgiškumą, pakrikimą, ligos mastą, pažeminimą, priklausomybę nuo nekontroliuojamų dalykų. Tai labai autentiškai iliustruoja epizodas, kai Susannah peržiūri ligoninėje darytus vaizdo įrašus. Gėda, sumišęs atpažinimo ir neatpažinimo, savumo ir svetimumo jausmas. Žmonių gailestis ir neslepiama nuostaba sutikus Susannah fantomą. Aplinkinių jautrumas ir nejautrumas. Laikinai susivieniję išsiskyrę tėvai. Mylimojo drąsa ir pasirinkimas. Tikrasis „ir meilėj, ir varge, ir džiaugsme, ir skurde“. Be parašų. Su pasirinkimu. Dalies gydytojų atsidavimas, dalies ‒ abejingumas.

Taip pat labai autentiškai skambėjo Jobo klausimas, kodėl susirgo būtent knygos autorė. Atsakymo negalimybė. Taikliai įvardijama potrauminė išgyvenusiojo kaltė: „Gyvenu su nuolatine našta. Ji susijusi ne su savigaila, bet su klausimu: kodėl mano kūnas nusprendė mane užpulti? (...) Išgyvenusiojo kaltė, kaip potrauminio streso sind­romas (PTSS), pasitaiko dažnai (...). Nuoširdžiai suprantu, koks tai jausmas, nors iš dalies mano problema yra priešinga PTSS: daugelis kenčiančiųjų nuo PTSS beviltiškai bando pabėgti nuo savo pirminės traumos prisiminimų, o aš jų apskritai neturiu (...). Bet kaltė vis tiek lieka, ypač kalbantis su šeimomis, kurioms nepavyksta nuslėpti apmaudo“ (p. 282). Mane itin paveikė nesaugumas, persmelkiantis abiejų knygų autores ‒ tiek Susannah, tiek Marya vėl gali susirgti. Ne veltui rekomendavau hipochondrikams neskaityti: gali būti, kad ilgai nenurimsit ir užgulsit gydytojų kabinetus.

Svarstydama apie abi knygas, mąsčiau ir apie savo įtarų santykį su me­muarų rašytojais, nuolatinį klausimą: „Ar tavo istorija tokia įdomi ir išskirtinė, kad būtų verta skaitytojo dėmesio?“ Šįkart drąsiai sakau: abi istorijos išskirtinės, stip­rios, įtaigios, šiurpios, tamsios ir kartu viltingos, talentingai papasakotos. Tegu mūsų kūnai ir smegenys liepsnoja, tačiau ne puolami destrukciją nešančių NMDA receptorių (Susannah) ir nemeilės antikūnų (Marya). Likite sveiki ‒ šis palinkėjimas čia labai dera.