× Monika Andrulytė

 

2022 m. angliškai parašytuose ir į anglų kalbą išverstuose romanuose viena ryškesnių tendencijų susijusi su nuolat judančiu, kintančiu kūnu – jis išlaisvintas ne tik iš biologinės, bet, regis, ir iš socialinės lyties prievolių. Šįkart atidžiau pažvelgsiu į dėmesio anglakalbiame pasaulyje sulaukusius kūrinius iš Ispanijos ir Lotynų Amerikos. Tai drąsūs romanai, kuriuose kūnas – mįslingas, abjektinis, tirpstantis kraštovaizdžiuose, gyvuliškas – svarbesnis už nuoseklų siužetą.

  

Eva Baltasar. „Boulder“

 

Eva Baltasar. „Boulder“. Iš katalonų kalbos vertė Julia Sanches. – Sheffield, London, New York: „And Other Stories“, 2022.

 

Turbūt nieko nenustebins, kad anglakalbėje literatūroje LGBTQ+ temos senokai dėmesio centre – grožinėse ir negrožinėse knygose rašoma apie komplikuotą savęs priėmimą, nepritapimą visuomenėje, socialinę neteisybę ir kt. Džiugu, kad pamažu daugėja ir kitokių LGBTQ+ bendruomenei svarbių naratyvų, kuriuose queer santykius siekiama analizuoti iš vidaus, daugiau dėmesio skiriant santykių dinamikos, galios problematikai, taip pat motinystės, gimdymo patirtims. Katalonų rašytoja Eva Baltasar romane „Riedulys“ queer santykius nagrinėja būtent iš intymios perspektyvos, gilinasi į nepatogius, provokatyvius klausimus.

Romano centre – dviejų moterų meilės istorija. Protagonistė – virėja dirbanti moteris, kuriai jos part­nerė, geologė Samsa, suteikia „riedulio“ pravardę, nes protagonistė yra „tarsi vienas tų didelių, vienišų akmenų pietinėje Patagonijoje, likusių po pasaulio sukūrimo“^* (p. 19). Vienišumo jausmas net būnant poroje yra nuolatinė moters būsena, tačiau kūrinyje ši būsena neturi neigiamų konotacijų – tuštumos siekiama, o ne vengiama. Tuštumos jausmas dar sustiprėja, kai Samsa pareiškia norinti susilaukti vaiko. Vengdama nutraukti santykius protagonistė sutinka, nors giliai širdyje trokšta „nebūti motina“ (p. 38). Romane įdomiai svarstoma, ar su tokiu pasiūlymu prieš savo norą sutikusi moteris tampa auka, ar budeliu, pasmerkiančiu save ir savo partnerę nesusipratimams, nesantaikai? 

„Riedulys“ verčia prisiminti Judith Butler suformuluotą lyties performatyvumo konceptą, kad ir giminė, ir lytis yra dirbtiniai visuomenės sukonstruoti produktai, nedeterminuojantys asmens. E. Baltasar kūrinys įženklina šią idėją akcentuodamas pagrindinių veikėjų kūnus situacijoje – abi moterys elgiasi nepaisydamos visuomenėje įprastų moteriško ar vyriško elgesio modelių. Jų santykis su pasauliu ir viena su kita nuolat kintantis, jusliškas; esant tokiam santykiui socialinis gyvenimas praranda natūralios duotybės statusą. Pasitelkus ironiją kūrinyje nuolat kvestionuojami socialiniai konstruktai ir ieškoma gyvenimo savitumo. Jo protagonistė ieško, sakytume, mažmožiuose, nes „kai atsisakai įkalinti gyvenimą naratyve, viskas praranda esmę“ (p. 12). Nors citata gali skambėti kiek pesimistiškai, iš tiesų taip nėra – nustojus gyvenimą laikyti didingu, nuosekliu ir siektinu, juo galima iš tikrųjų pasimėgauti. Kaip? Romane raktas į intensyvią, visa apimančią patirtį yra žmogui duotos juslės. Ši idėja tam tikra prasme atsispindi ir kūrinio struktūroje – siužetiniai įvykiai minimalūs, jie tėra fonas juslingų potyrių proveržiams skleistis.

„Riedulyje“ svarbus ne tik komplikuotos motinystės, bet ir kalbos klausimas. Ar kalba nuskaidrina, ar kaip tik aptemdo ir komplikuoja juslinius patyrimus poros santykiuose? Klausimas svarstomas pasitelkiant metaforas, tačiau vienareikšmio atsakymo tikėtis nereikėtų. Vertėtų atsigręžti į lyrišką, vaizdingą E. Baltasar kalbą. Autorė yra poetė ir skaitant „Riedulį“ tai gana akivaizdu: žarstomi netikėti vaizdiniai, grakštūs palyginimai – tik spėk gaudyti. Nors romano protagonistė mano, kad kalba destabilizuoja kūniškus instinktus: „Kalba yra visur, ji okupuoja tolimiausias kūno ląsteles, stumdama jas į vaizduotei sunkiai prieinamas vietas. Ji duoda tau impulsą ir skatina skrandį verstis aukštyn kojomis, ji trikdo tavo gyvuliškus instinktus, bet paverčia žmogumi“ (p. 24). Tam tikra prasme ši moteris nesijaučia atradusi gimtąją kalbą, ji trokšta pasiekti „tikrąjį nulį“ (p. 10) – patirtį, kurioje veikia kalbos neįaudrintas kūnas. 

Parašytas pirmuoju asmeniu romanas išsiskiria orientacija į subjektyvių emocijų skalę. Mane E. Baltasar kūrinys labiausiai sužavėjo, nes sekant vieną queer poros istoriją reabilituojama vienatvės galia, tylos ir tuštumos troškulys. „Riedulys“ taip pat signalizuoja, kad LGBTQ+ naratyvai neskubriu, bet labai tvirtu žingsniu ateina į tarptautinę literatūros areną. Tai patvirtina ir faktas, kad romanas įtrauktas į ilgąjį tarptautinės Bookerio premijos sąrašą.

 

Andrea Abreu. „Dogs of Summer“

 

Andrea Abreu. „Dogs of Summer“. Iš ispanų kalbos vertė Julia Sanches. – London: „Weidenfeld & Nicholson“, 2022.

 

 Kuo šių knygų kontekste išsiskiria „Vasaros šunys“? Tai rupia kalba parašytas romanas, nesiūlantis tolydžios ir estetiškai malonios patirties, kad pamalonintų auditoriją. Svarbiau už siužetą yra pagrindinių veikėjų – protagonistės ir jos draugės Isoros – santykių dinamika, kuri pirmiausia veriasi per nenugludintą kalbą (vertime tyčia palikta nemažai ispaniško slengo). Mergaičių santykis galėtų būti apmąstytas stebint suardytas ribas tarp „aš“ ir Kito. Romano pasakotojos tapatumą sujaukia troškimas tapti tokia kaip Isora – perimti draugės iškalbą, emocijas ir kūną: „Aš neturėjau savo liūdesio – jis buvo toks pat kaip Isoros, tiesiog mano kūne. Tai buvo netikras liūdesys“ (p. 84). Iškalbinga, kad skaitytojas taip ir nesužino pasakotojos vardo, nes Isora ją visą laiką vadina Šūdu. Priimdama šią pravardę pasakotoja atmeta savo vardą, o ribų nebuvimą laiko natūraliu egzistavimo pasaulyje principu; nebelieka skirties tarp žmogaus ir gyvūno – ragaujamas šunų ėdalas, žaidžiama išmatomis ir pan. Į žmogaus-gyvūno lauką iškalbingai įveda pirmieji knygos sakiniai: „Kaip katė. Isora vėmė kaip katė“ (p. 1).

Įvairius transgresijos topus romane aktualizuojanti abjekto poetika skaitytojui veikiausiai gali sukelti šleikštulį. Vis dėlto manau, kad visuomenėje priimtina riba, skirianti tai, kas teisinga, nuo to, kas neteisinga, klibinama ir tikrinama ne dėl noro nustebinti: žengimas į paauglystę „Vasaros šunyse“ vykusiai vaizduojamas performatyvaus tapatumo fone – mergaičių sąmoningumas apie save ir savo kūnus dar tik bunda, todėl skirtingų vaidmenų matavimasis atveria galimybes, o ne riboja. Apriboti romane yra suaugusieji, kurie kontrolės mechanizmus sistemingai taiko vaikams ir taip juos emociškai ir fiziškai žaloja. Pavyzdžiui, liek­numo kulto apsėsta Isoros teta riboja mergaitės mitybą, o pagyvenęs homofobas nuplaka berniuką už tai, kad šis žaidžia su lėlėmis ir t. t.

Kūrinys nėra vien depresyvus, nes slenksčio peržengimo situacija slepia potencialą – siekiama užčiuopti trapų momentą iki virsmo, kol mergaitės dar nespėjo suaugti ir neįžengė į kontrolės užvaldytą suaugusiųjų pasaulį. „Vasaros šunys“ – sumažinto mastelio kūrinys, svarbi detalės poetika: daug vietos skiriama kvapų, garsų aprašymams – jie naratyvą įžemina sukonkretindami aplinką, kurioje skleidžiasi draugių santykiai. Labai svarbi ir horizontali erdvė, jos ribas žymi ugnikalnis ir mergaitėms nepasiekiamas, tačiau dėl to labai traukiantis paplūdimys, simbolizuojantis laisvę anapus suaugusių dominuojamos kaimo erdvės. Į akis krenta, kad kraštovaizdis neleidžia emocijoms visiškai išsiveržti net tada, kai siužetinėje plotmėje pasiekiamas aukščiausias taškas. 

Jaunas kūnas, negeidžiantis įsirašyti į verčių ar lyčių sistemą, bet trokštantis susitapatinti su Kitu – tokie priklausomybės nuo Kito aspektai sudaro probleminę „Vasaros šunų“ ašį, kurią formos lygmeniu stiprina kalba, kurianti srauto, tėkmės įspūdį. Kai kuriuose romano skyriuose nėra skyrybos ženklų, taip proza priartinama prie poezijos. Kūrinys stebina ir maloniai trikdo, nes apie paauglystę kalbama nemoralizuojant – paaug­lystė vaizduojama kaip įdomus, hibridiškas paribio zonos reiškinys su savitomis hierarchijomis, pasijomis ir atsižadėjimais.

 

Ariana Harwicz. „Tender“

 

Ariana Harwicz. „Tender“. Iš ispanų kalbos vertė Annie McDermott ir Carolina Orloff. – Edinburgh: „Charco Press“, 2022.

 

Romano centre – intencionaliai iš kultūros į natūrą save išstumianti bevardė protagonistė, auginanti paauglį sūnų. Paaugliu – dažnai alkanu, mokykloje sulaukiančiu patyčių, bėgančiu iš pamokų – netrukus susidomi socialinės tarnybos. Vis dėlto gilaus socia­linio pjūvio A. Harwicz knygose nerasime: nors romane ir yra šiek tiek mizoginijos bei skurdo ženklų, pirmajame plane gvildenamas nevienareikšmis protagonistės ir jos sūnaus ryšys – nesibaigiančių galimybių vieta: „Bet kas gali atsitikti, kai sūnus ir motina myli vienas kitą“ (p. 54). Šie tabu laužantys veikėjai vaizduojami kaip socialiai nepriimtini ir net atgrasūs. Prisiminus ankstesnes A. Harwicz knygas, gana nuosekliai jungiančias, atrodo, tarpusavyje nederančius erotiškumo ir motinystės dėmenis, skaitytojų neturėtų nustebinti, kad romane „Švelnus“ gravituojama link incesto temos, – provokatyviai klausiama, kas apibrėžia vaidmenis šeimoje ir kas atsitinka jiems sugriuvus. Įsiaudrinusi, sūnaus geidžianti protagonistė primena gyvūną: užuot galvojusi apie padarinius, savo geismą ir iš jo kylantį nerimą moteris išreiškia kūnu, jo judesiais, pavyzdžiui, įkanda sūnui. 

Pasikartojanti scena – protagonistė didžiuliu greičiu lekia mašina – diktuoja emocinį romano greitį ir įvaizdina vidinį kūrinio nerimastingumą. Moters susidūrimo su vyrais nuotrupos atskleidžia, kad, susirėmusi su išorine grėsme, ji pati perima agresoriaus savybes. Tai akivaizdu iš elgesio su kitais ir su sūnumi; moters gyvuliškumas lemia iracionalius pasaulio patyrimus. Emocines veikėjos būsenas atliepia nuo civilizacijos ženklų apvalytas laukinis kraštovaizdis. Ypatinga vieta jame tenka dangui, aktyvuojančiam prasminę judėjimo-statikos įtampą: nuolat lekianti protagonistė simbolinės atramos ir poilsio kartais ieško žvelgdama į dangų – liūdniausia jai „nusigręžti nuo mėnulio tekėjimo“ (p. 72). Tai, ką galėtume vadinti įvykiais, A. Harwicz knygoje pasirodo kaip virtinė sproginėjančių, fantasmagoriškų vaizdinių, kontrastuojančių su kalba – racionalizavimo aparatu, iš kurio norima išsiveržti (nenuostabu, kad protagonistė kartoja, kaip jai sunku kalbėti, kad jos „smegenys ištinusios“ – kalba moteriai sukelia kone fizinį diskomfortą). 

Brutalumo poetika romane pasitelkiama nusakyti šiuolaikinei tikrovei, kuri moteriai vis dar priešiška. Pagrindinė veikėja yra iš patriarchalinės grožio industrijos gniaužtų ištrūkusi buvusi manekenė. Vis dėlto apie jos praeitį daug nepasakojama, nes siekiama priartėti prie netikėtumus ir paradoksus sutraukusio „dabar“. Protagonistė teigia, kad „yra niekam tikusi, neprisimena jo [sūnaus] vaikystės“ (p. 21) ir nusigręžia nuo praeities atsiduodama jutiminei patirčiai, kurios intensyvumą perteikia ribų nebuvimas: nelieka aiškios skirties, kada moteris geidžia savo meilužio, o kada – sūnaus. Logikai nepaklūstančių momentų ir elipsiškų jungčių gausa pina fragmentišką, haliucinuojantį naratyvą. Nors plati vaizdinių gama tokios mažos apimties romane kiek vargina, tačiau dėl to kūrinys nepraranda įtaigos. Romane laužant visuomenės įsteigtus konstruktus suformuojamas autonomiškos būties siekis. Gal todėl angliškame knygos pavadinime vertėjų sprendimu (originalus pavadinimas „Precoz“ ispaniškai reiškia „anksti subrendusį“) netikėtai atsidūrė būdvardis, nurodantis švelnumą. Nes šiurkštus pasaulis yra priežastis, kodėl trokštame švelnumo.

* Čia ir toliau – vertimai teksto autorės.

 

Monika Andrulytė – literatūros kritikė, nemėgstanti drungno vandens – nei literatūroje, nei gyvenime.